Vyskupas J. Boruta SJ
XX amžių drąsiai galime vadinti tikėjimo išbandymo amžiumi, ne idėjinių išbandymų, bet gyvenimišku išbandymu, buvimu, pačia egzistencija.
Palydime į Amžinybę tėvą Joną Danylą -XX amžiaus vaiką, tikrą krikščionį, kunigą. Visas jo gyvenimas sutilpo į šio amžiaus rėmus, ir visi XX amžiaus svarbieji įvykiai ir iššūkiai jį pasiekė, į juos jis atsiliepė - krikščioniškai, kunigiškai ir net herojiškai. Nepasidavė pagundai su dauguma pesimistiškai kartoti: “O mes tikėjomės...”, visada tarsi sakė, nepaisydamas nieko: “Tikiu, pasitikiu Tavimi, Viešpatie”.
Norėčiau prie tų šv. Mišių pradžioje paskaitytų nekrologo eilučių kai ką pridėti.
1925 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, noviciatą atliko Heerenberge. Filosofiją studijavo Valkenburge (Olandijoje).
Kartu su juo kolegijoje gyveno ir mokėsi busimasis garsus teologas Karlas Rahneris. Jo knygą apie maldos galimybę ir prasmę šiandien galime paskaityti ir lietuvių kalba, išleistą Katalikų pasaulio leidyklos.
Dažnai pagalvodavau, koks likimo ryšys tarp šių dviejų žinomų jėzuitų - vienas teologas, rašytojas, teoretikas - ir kaip toks pasaulyje garsus. Kitas - tėvas J. Danyla - maldos praktikas -pačiose sudėtingiausiuose XX amžiaus išbandymuose du kalinimai, persekiojimai, jėzuitų provincijos išsklaidymas, vadovavimas jai, vienuolijų veiklai, jėzuitų seminarijai pogrindyje, dvasinis priespaudos struktūrų bandomų ir baudžiamų savo dvasios vaikų stiprinimas.
Mane visada stebindavo tėvo J. Danylos pastovi dvasinė ramybė, nes ir susidūręs su labai skaudžiais įvykiais, jis neprarasdavo pusiausvyros. Visada švietė ir spinduliavo tylia ir paprasta, gilia ir nuoširdžia maldos jėga.
1948 m. uždaromas jėzuitų noviciatas Pagryžuvyje, tėvai ir broliai išvaromi iš namų -kiti rūpintųsi, ką slapta iš savo namų būtų galima išsinešti ateičiai - knygų, baldų, o tėvas J. Danyla: “Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas... Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia”.
1948-1956 m., 1962-1963 m. - kalinimai, ilgas laikotarpis, praleistas vienutėje. Kiti palūždavo, nes nemokėjo bendrauti su Viešpačiu.
1956 m. iš lagerio grįžo į Lietuvą. Pirmas darbas - suburti vienuolius ir vienuoles bendrai maldai - rekolekcijoms. Po skaudžių Stalino represijų metų, susirinkus slapta, organizuojamos susikaupimo dienos ir pirmos grupės maldų, rizikuojant kątik atgauta asmenine laisve.
Otoliau vienuolinio formavimo atnaujinimas, noviciatų pogrindžio sąlygomis atkūrimas, apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas, apaštalų, rengtų ne universitetuose, o maldos mokyklose. Ir jo vadovavimas pogrindžio seminarijai buvo labai diskretiškas, korektiškas - pagrindinis vadas ir formuotojas -Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, rekolekcijose... Gal todėl tėvą Danylą, tokį tylų, taip mažai kalbantį, mėgo jaunieji klierikai, kunigai... Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo - iš jo jokios prievartos. Su juo pabendravęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausiai pajusdavai (ne, ne išgirsdavai) naujų impulsų - tvarkingesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui. Kaip reikia tokių maldos gyvenimo apaštalų ir šiandien, ir visada...
Kad nenusiviltume, kad nepalūžtume tikėdami ...
■■■■■■■
Pabaigai leiskime prabilti tiems tekstams, kuriuos savo jaunystės studijų metais parašė tėvas Jonas Danyla.
“Kasmet tas pačias šventes švęsdami, prie jų pripratom ir jų nebeįvertinam taip, kaip reiktų. Nuo mažens girdimos tos pačios tikėjimo tiesos nebe taip lengvai mus sudomina. Su mūsų siela įvyksta tai, kas ir su akimis: mes matom aplinkinius daiktus, gamtą, pasigėrim truputį jos grožiu, kvėpuojam, visai nieko negalvodami, lyg kitaip ir būti negalėtų. Bet įsivaizduokim aklą žmogų, kuris 30 metų nematęs šviesos, staiga pasveiktų ir imtų matyti. Kokių stebuklų jis tada išvystų ir ką jis išgyventų, matydamas visas tas įvairias formas ir spalvas.
Laimę, kurią patirdavo pirmosios krikščionių bendruomenės, klausydamos pamokslų, galima išreikšti šiais žodžiais: Jėzus yra laimės saulė.
Bažnyčia yra laivas, kuris veža krikščionis į laimės saulę. Degančios ant altorių žvakės turi mums priminti Kristų - pasaulio šviesą! Per šventą Krikštą mes buvome priimti į Kristaus Karalystę, tapom šviesos vaikais. Užaugom Bažnyčios globoje ir sužinojom, kas gali padaryti mus dorus ir laimingus. Mūsų laikais kyla nauji pranašai ir skelbia naują evangeliją, kurioje Kristui ir Jo Bažnyčiai nėra vietos. Nuo tų pranašų Bažnyčia mus įspėja šv. Pauliaus žodžiais: “Meldžiu jus, broliai, būkite atsargūs su keliančiais nesutikimus ir papiktinimus priešingai tam mokslui, kurio jūs išmokote; šalinkitės nuo jų. Nes tokie netarnauja Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui; jie saldžiais žodžiais ir prisigerinimais suvedžioja nekaltųjų širdis” (Rom. 16, 17-18).
Bet vieno bėgimo nuo suvedžiotojų dar neužtenka, reikia stiprinti savo tikėjimą malda ir tikėjimo tiesų geresniu pažinimu, kad vis geriau suprastume tuos Apaštalo žodžius. Juo daugiau šiandien sutinkame žmonių, nutolusių nuo Kristaus mokslo, juo geriau mes turime Kristų ir Jo mokslą pažinti. Tik tada išsipildys švento Pauliaus troškimas, kurį jis išreiškė šiais maldos žodžiais: “Vilties Dievas tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės tikėjime, kad šventosios Dvasios galybe jūs gausiai turėtumėte vilties” (Rom. 15,13).
Pažinę Kristų, pasaulio šviesą, kuri užtekėjo žmonijai prieš beveik 2000 metų, ir didžiąsias metų šventes sutiksime kitaip. Mūsų visas dėmesys nukryps į didingą tų švenčių turinį. Nebesivaikysime tuščio ir paviršutiniško švenčių formalumo, bet pasirūpinsime, kad Kristus užgimtų ir mūsų sielose. O tada prie Kalėdų prakartėlės, ar Dievo stalo sukalbėtos maldos ir padaryti pasiryžimai neišdils taip greit iš mūsų širdžių, bet nuolat mums švies ir pajėgs atlaikyti ir sunkiausias gyvenimo audras: viską galėsime Tame, Kuris mus stiprins”.
Garsus vieno didelio Amerikos pramonės koncerno pirmininkas Mr. Hyde neseniai pasitraukė nuo vadovavimo, eidamas 87 metus. Atsisveikindamas jis pasakė: “Man baigiasi jau 87 metai, - sakė jis, - jau virpa mano kojos ir aš nebesijaučiu tvirtas vadovauti organizacijai, kuri materialiniu atžvilgiu turi pasaulyje milžiniško pasisekimo. Tuo tarpu aš jaučiu reikalą čia viešai išpažinti Kristų ir Jo Evangeliją...
Tiems, kurie dar nežino, turiu pasakyti, kad aš per visą savo ilgą gyvenimą išleidau daug pinigų ir laiko padėdamas plisti pasauly Evangelijos mokslui. Būdamas milžiniškos ir ekonomiškai įtakingos organizacijos vadas, pamažu įsitikinau, kad dabartiniais krizės laikais Kristaus mokslas turi būti dar uoliau skelbiamas, negu kada nors anksčiau. Jeigu Evangeliją, kad ir Kalno pamokslą-, bent dalis žmonių priimtų ir pagal jį gyventų, tai jau netrukus sumažėtų pasauly sunkumai. Jėzaus Kristaus mokslas - tai savo gyvenime patyriau - išriša visas problemas.
Žmonės pastatė mane garbingoj vietoj, ir aš dažnai girdėjau saldžiažodžiavimų ir pagyrų už paprasčiausius darbus, apie kuriuos aš maniau, kad normaliam žmogui tai savaime suprantami dalykai, nes mes esame šiame pasaulyje ne turtams krauti, bet kitiems tarnauti. Tiesa, jaunystėj mus mokė, kad gyvenimo pasisekimas yra turte, jėgoj ir įtakoj. Bet šiandien turiu pasakyti, kad toks gyvenimo supratimas yra kvailas. Štai aš stoviu prie savo grabo krašto: galbūt mane jau paskutinį kartą matot. Bet vieną dalyką aš norėčiau šiandien jums čia visiems pasakyti: kai aš pažiūriu į savo ilgą ir pasisekimų pilną gyvenimą, tai niekas man nesuteikia tiek laimės, kaip mintis, kad aš šiek tiek padėjau plisti Jėzaus Kristaus mokslui”.
Tai buvo tik prieš keletą metų vienoj Prancūzų Calais uosto smuklėj sėdėjo prie stalo žmogus ir gyrėsi: “Po trejų metų nuolatinio darbo pagaliau man pavyko savo labai pamaldžią žmoną padaryti visai netikinčia”. - Triukšmingas plojimas už tokį didvyrišką darbą nuaidėjo per visą smuklę. - Atėjo vakaras, mūsų didvyris grįžo namo. Jau iš tolo pamatė jis ties savo namais besigrūdančią minią žmonių. Prisiartinęs išgirdo, kad jo namuose įvyko didelė nelaimė. Tuo metu, kai jis sėdėjo smuklėje, jo žmona nunuodijo savo vaikus ir save. Dabar jie visi gulėjo negyvi ant grindų. Ant stalo baltavo lapas, kuriame buvo surašytas baisus testamentas. Mūsų didvyris ten perskaitė. “Kol tikėjau, aš kantriai iškenčiau visus gyvenimo skausmus dėl Dievo. Bet kai žudikas - o toks yra mano vyras - išplėšė mano tikėjimą, aš tapau visiškai nelaiminga. Mano vaikai neturi tokie būti. Todėl aš juos ir save nužudžiau” .
Tikėjimo žmogui taip reikia, kaip rūbų ir kasdieninės duonos. Tikėjimas yra toks senas, kaip ir pati žmonija. Jis yra ryšys, kuris jungia žmones su Dievu. Daug kas šiandien kalba apie tikėjimą, bet nedaug kas stengiasi jį gerai suprasti ir pagal jo reikalavimus gyventi. Sunykus tikėjimui, greitai sumenkės ir tautos dorovė: o tada, vieno amerikiečio pasakymu, “bažnyčiose rasim tuščių suolų, bet kalėjimuose nerasime nė vienos tuščios celės”. Taigi tikėjimo silpninimas yra kartu nusikaltimas ir visai tautai. “Mūsų tautos gyvatą išlaikė dorasis elementas” - sako Jo Eksc. vysk Bučys. “Patriotas be dorovės nėra joks patriotas. Dorovė yra termometras patriotizmui matuoti. Tas didis lietuvis, kuris doras” -kalba ir prof. K. Pakštas.
Toks buvo jo atsakas į XX amžiaus netikėjimo iššūkį, toks jo credo, toks dvasinis testamentas mums, ant XXI amžiaus slenksčio gundomiems, kartoti Emaus mokinių “O mes tikėjomės”, kad su tėvu J. Danyla pajėgtume tam gundymui sakyti: “Viešpatie, tikiu, pasitikiu... tik Tavimi, tik Tavo rankoje visų mūsų - gyvųjų ir jau mirusiųjų - likimas, kurį Tu nori mums
■ Vytauto Didžiojo universitetas mokslo metus pradėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur šv. Mišias aukojo arkivysk. S. Tamkevičius, vysk. R, Norvila, vysk V. Michelavičius bei keletas kunigų. Pamokslų pasakė kun. L. Zaremba SJ, universiteto kapelionas, ragindamas atverti širdis Šv. Dvasiai. Teologijos studijas pradės 40, religijos mokslus 24. Kretingoje Šv. Antano religijos studijų institute mokslų pradėjo 32 jaunuoliai.