Bruno Markaitis SJ
Visų laikų žmogui buvo, turbūt labai sunku ir nemalonu prisipažinti ribotu sutvėrimu, kuriame nieko nėra begalinio, kurio pasaulis yra įspraustas į palyginti siaurus trijų matavimų rėmus. Net pasaulį užkariavęs, kaip Aleksandras Didysis, jis suklupo ligos perblokštas ir, pasaulį nugalėjęs, negalėjo mirties nugalėti. Net Egipto faraonu būdamas ir milžiniškas piramides statydamas, žmogus liko nykštuku, liko priklausomu aukštesnės jėgos, valdančios jo gimimą, gyvenimą ir mirtį. Net dievu save vadindamas ir dieviškos garbės reikalaudamas, kaip Romos imperatorius, žmogus turėjo pripažinti savo žmogiškumo netobulumus ir žmogiškosios prigimties ribotumą.
Žmogus dažnai užsimiršta, kad jis yra ribotas sutvėrimas, kad jo yra praeinanti ir laikina žemės buitis. Jis užsimiršta ir pradeda manyti esąs didesnis, reikšmingesnis ir tobulesnis už žmogiškąjį Save, kol jo dėmesio neatkreipia konkretūs ir apčiuopiami prigimties ribotumai ir kūno netobulumai kasdieniame pilkume bei vienodume.
Šventųjų Mišių valandą drauge su mumis didelė grupė autoritetingų Dievo tarnų.
Ir šiandien - ne tik graikų kultūros laikais -garbinamas žmogaus kūno grožis. Bet karštą vasaros dieną nueini prie vandens ir matai, kiek maža žmonių turi gražų kūną. Žiūrėk, vieno galva per didelė, liemuo per ilgas, kojos per trumpos; kito kaklas per plonas, akys per mažos, ausys per ilgos ir t.t. Vieni žmonės - per ploni, o kiti - per stori. Tai yra kūno netobulumai.
Žmonės įvairiai reaguoja j šiuos prigimties ribotumus. Vieni pyksta ir to pykčio neslepia.
Kiti kenčia tylomis. Dar kiti tai pergyvena ir tragiškai, ir dramatiškai. Šie kūno netobulumai, savaime aišku, yra smulkmenos, bet kada žmogus į jas nukreipia visą savo dėmesį, jos išauga į didelės svarbos dalykus ir užgula gyvenimą sunkiai tepakeliama našta.
Garsus prancūzų dramaturgas Edmond Rostand davė teatrui charakteringą veikalą, kuris rėmėsi kito prancūzų rašytojo gyvenimu, vardu Cyrarno de Bergerac. Kaip tikrasis, taip ir Akcinis de Bergerac, turėjo labai didelę nosį. Nors ta nosis, svarstant ją atskirai nuo viso kūno, buvo didinga ir puikiai išsivysčiusi, bendroje viso kūno proporcijoje ji atrodė ir per didelė, ir per daug išsivysčiusi. Todėl jaunasis de Bergerac išgyveno didelės nosies tragediją labai giliai, liūdnai ir visuotinai. Kadangi jis pats nuolat galvojo, kad jo nosis labai didelė, tai - savaime suprantama - jis manė, kad ir kiti žmonės pasaulyje daugiau nieko nematė, tik jo didelę nosį. Šita perdėta didelės nosies sąmonė tapo jo gyvenimo tragedijos kertiniu akmeniu.
Cyrano de Bergerac buvo kilęs iš kilmingos, bet finansiškai nepajėgios šeimos. Pinigų trūkumą jis papildė labai įgudusiu špagos valdymu, o tuo laiku Prancūzijos špaga - dvikovinis kardas, ypač didikų tarpe, buvo labai svarbus ginklas. Bet nosies situacijos vis tiek susidarydavo labai painios ir sunkiai išnarpliojamos. Jei kas pastebėdavo, kad Cyrano turįs labai didelę nosį - nors tai buvo gryniausia tiesa - jis nesijausdavo laimingas. O jei tai būdavo pasakyta su pašaipos žiupsneliu, tai de Bergerac tokį žmogų iššaukdavo į dvikovą. Jei kas pasakydavo, kad jo nosis esanti labai maža, de Bergerac siųsdavo, nes tai buvo aiški ironija ir priežastis dvikovai. O jei kas bandydavo ieškoti kompromiso sakydamas, kad nosis esanti nei didelė, nei maža, tas taip pat pakliūdavo į de Bergerac nemalonę, nes toks kompromisas neturėdavo pagrindo - nosis buvo labai didelė. Todėl de Bergerac gyvenimą lydėjo skaudūs pergyvenimai, susirėmimai, dvikovos. Priežastis: didelė nosis.
Net meilėje Cyrano turėjo pergyventi tragediją, nes nedrįso prisipažinti mylimajai ją mylįs, bijodamas, kad ji neatmestų jo dėl... didelės nosies.
Daugeliui bus pažįstamas, bent šiek tiek, kitas žmogus, turįs taip pat labai didelę nosį. Tai filmų ir televizijos komikas Amerikoje - Jimmy Durante. Nuo mažų dienų jis turėjo kentėti dėl... didelės nosies. Kaimynų vaikai nepraleisdavo progos iš jos pasišaipyti. Ir mokykloje ta nosis susilaukė didesnio populiarumo už jaunąjį Jimmy ir jo laimingu nedarė. Pradėjęs aktoriaus-komiko - dainininko karjerą, Durante turėjo ilgą momentų eilę, kurie įskaudindavo ir kartais širdį sugeldavo, kai kas komentuodavo jo nosies dydį, ploti ir ilgį. Komentuodavo dažnai ir įkyriai.
Bet vieną dieną jam kilo mintis: jei kiti gali šaipytis iš jo nosies, tai kodėl gi jis pats negalėtų juoktis iš savo nosies? Argi jis ne komikas? Užuot kūręs ir gyvenęs tragediją, Jimmy Durante jautria nosies situacija pasuko komedijos kryptimi.
Kiekvienas žmogus turi ribotumų ir netobulumų. Tai yra žmogiškosios prigimties kraitis. Šitie ribotumai ir netobulumai - ir mes pirmoje eilėje kalbame apie tokius, kokių mes negalime nei pakeisti, nei patobulinti - vadinasi, šie ribotumai ir netobulumai tenka priimti ne tragiškai, bet greičiau komiškai.
Įdomus psichologinis momentas, kad tas žmogus, kuris moka pasijuokti iš savęs, iš savo ribotumo ir kokio nors netobulumo, yra daug malonesnis, lygesnis ir sugyvenamesnis už tą, kuris savo ribotumus pergyvena per daug rimtai, o kartais - net tragiškai.
Kas moka iš savęs pasijuokti, tas gyvenimo sunkenybių ir problemų paprastai neperdeda, bet, priešingai, sumažina ir jų svarbą, ir jų svorį. Kas moka iš savęs pasijuokti, tas ne tik save, bet ir kitus pralinksmina. Mat yra dalykų, kurių niekas negali pakęsti. Su jais reikia gyventi ir mirti. Bet laimingas tas, kas gyvenime ieško ne tragiškojo, bet komiškojo elemento.
Istorija mums sako, kad Cyrano de Bergerac dėl didelės nosies dalyvavo tūkstantyje dvikovų. Gyveno nelaimingas ir mirė nelaimingas. Tuo tarpu, Jimmy Durante daugeliui žmonių per daug metų yra suteikęs džiaugsmo ir malonumo mokėjimu iš savęs pasijuokti.
Laimingas tas, kas ieško ne tragiškojo, bet komiškojo elemento.