Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Ką pasiimsime ir ką paliksime

Pranas Pučiliauskas

     Tūkstantmetis - tai orus ir išdidus žodis. Toks todėl, kad jame telpa reikšmingi žmonijos pasiekimų bei atradimų laimėjimai, jame telpa pažangos ir progreso ryškūs rezultatai, jame nuolat trykšta nesibaigianti ir neišsenkanti žmogiškosios kūrybos energija. Besibaigiantis tūkstantmetis ypač ženklus savo beveik stebuklams prilygstantiems technikos laimėjimams, aukštos civilizacijos pasiekimais. Žinom, ką reiškia telegrafo, telefono ir radijo išradimai. Žinom, ką reiškia mobilūs telefonai ir kiti radijo technikos ryšiai. Žinom, ką reiškia povandeniniai laivai, garso greitį viršijantys lėktuvai, raketų skrydžiai, mechanizuoti bei automatizuoti gamybiniai procesai, kompiuterių eros gimimas. O ką jau bekalbėti apie žmogaus išsilaipinimą mėnulyje, apie daugkartinius erdvėlaivių skrydžius aplink žemę, apie skverbimąsi į kitas visatos planetas (zondų pasiuntimas). Žmogaus proto prisilytėjimas jaučiamas visose žmogų supančiose srityse. Kelia nuostabą naujų technologijų sukūrimas sveikatos apsaugos srityje: diagnostikos aparatūros, aparatūros, palaikančios žmogaus gyvybingumą sudėtingų operacijų metu, naujų, žymiai tobulesnių instrumentų išradimai. Kur tik bepasireikštų žmogaus veikla, ten būtinai pasireiškia ir tos veiklos tobulinimo procesai. Suprantama, ne visus žmogiškosios veiklos rezultatus žmogus gali pamatyti paprasta akimi. Vizuoliai nesunku stebėti kylančius šimtaaukščius dangoraižius, sunkios pramonės gaminius; sudėtingas gamybines įrangas, mašinas, susisiekimo priemones -lėktuvus, laivus, garvežius, automobilius ir kt.

Vaiva Vėbraitė, Švietimo viceministre, sveikina Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokinius, tėvus ir mokytojus 430 m. sukakties proga.

     Tačiau daug sunkiau įsiskverbti į fizikų, chemikų, biologų atradimus. Kas užginčys atominės energijos pajungimo žmogaus tikslams svarbą, kas paneigs antibiotikų reikšmę kovai su gyvų organizmų ligomis? O kur dar šių atradimų paslaugos valstybių gynybiniems interesams?

 Sunku būtų ir beišvardinti (kad ir esminius) žmogiškosios veiklos paskirų sričių pasiekimus, kuriais mūsų tūkstantmetis pagrįstai negalėtų nesidžiaugti ir perduoti kitam tūkstantmečiui pažangos ir progreso tęstinumą, kūrybinio užmojo entuziazmą, gėrio kūrimo troškimą, tobulėjimo aistrą. Sunku būtų ir įsivaizduoti, kiek toli žmogus būtų pažengęs į priekį, panaudodams savo kūrybinį potencialą gėrio siekimo ir kūrimo srityje, jei ne piktybiniai ir piktavališki žmogaus kėslai savo egoizmui patenkinti. Deja. Savo kūrybines galias žmogus sumanė panaudoti ne tik statybai, gėrio kūrimui, bet ir griovimo, niokojimo tikslams. Žmogus, valstybės įsigeidė pavergti kitą žmogų, kitą valstybę. Žmogus įsigeidžia pasisavinti tai, kas jam nepriklauso. Žmogus žūtbūt, nesiskaitydamas su priemonėmis, siekia savo egoistinių tikslų, siekia ekspansijos. Savo tikslams pateisinti žmogus sukuria ir atitinkamas ideologijas. (Vokietijoje Hitleris - nacizmą, Tarybų Sąjungoje Leninas, Stalinas - komunizmą). Šių ideologijų pagrindu buvo siekiama pavergti tautas ir užvaldyti pasaulį. Sumaištis tarptautiniu mastu buvo akivaizdi. Iš čia pavergimo ir išsilaisvinimo karai, iš čia žmogaus teisių trypimas, teisingumo išžaginimas. Smurtas, prievarta vis aukščiau kėlė savo galvas ir skaičiavo esamas ir būsimas aukas. Apie padorumą nebuvo nė kalbos, gėdos jausmas buvo užšaldytas. Sąžinės balsas nuslopintas ir užgniaužtas. Apie garbę ir orumą apskirtai nebuvo kalbama (viešose institucijose). Tokioje terpėje atsirado puiki dirva įvairaus plauko avantiūristams, prisitaikėliams, parsidavėliams, juodošiams. Tokių gretos nuolat didėjo. Jų nešamos nelaimės - taip pat. Atrodė, jog pasaulis garma į pražūtingą prarają ir kad jokio išsigelbėjimo niekas duoti nežada ir kad jo nėra. Visi padorūs žmonės (o jų dauguma) žinojo visų nelaimių priežastis, žinojo, kas dėl ko kaltas. Tačiau vieno žinojimo buvo maža. Reikėjo jėgos jį paremti. Ir toji jėga netikėtai atsirado. Ne be reikalo sakoma, kad nežinomi Viešpaties keliai. Ir štai, mūsų tūkstantmetyje, toje tarptautinių santykių suirutėje ir painiavoje staiga sužiba nauja, ryški vilties žvaigždė. Tai -Suvienytųjų Nacijų Organizacija - SNO. Jos atsiradimas - tai tautų išsigelbėjimas bei tironų ir despotų nuvainikavimas. Kad SNO žodis būtų svarus ir autoritetingas, ji privalėjo remtis ir fizine jėga. Ir tokia jėga buvo sukurta. Tai - NATO. Su šiomis struktūromis nebuvo galima nesiskaityti, nes jos reiškė pasaulio tautų valią ir stovėjo tautų taikos sargyboje. Diktatoriai ir visokių valdžių uzurpatoriai pradėjo nejaukiai jaustis, nes SNO ir NATO ryžtingai pasisakė ir pasisako, kovojo ir tebekovoja už tautų laisves, demokratiją, už žmogaus teises bei teisingumą. Teisingumo siekinačios ir laisvę mylinčios pasaulio tautos gali tik pasidžiaugi, kad galingiausia pasaulio valstybė - JAV ypač principingai ir ryžtingai reiškiasi SNO ir NATO veikloje. Tenka tik apgailestauti, kad dar ir šiandien, šaltajam karui jau pasibaigus, dar yra pasaulyje jėgų, kurioms SNO ir NATO pozicija kelia įtūžį ir nervinį susierzinimą. Tos jėgos JAV traktuoja kaip pasaulio tautų žandarą ir tramdytoją, siekiantį tautas pajungti tik JAV interesams. Tačiau šiandien tautas suklaidinti ne taip paprasta. Jos gerai suvokia, kad pasikliauti galima tik SNO, nes tik ji yra tautų buvimo atrama ir egzistencijos garantas. SNO nuolat budi visuotinės taikos sargyboje. Ji akylai stebi, kad brutalios jėgos nepanaudotų masinio naikinimo priemonių -branduolinių užtaisų pasaulio suardymo ar visiško jo sugriovimo, sunaikinimo tikslais, vadovaudamosios vien savo nevaldomosiomis ambicijomis. Todėl visiškai suprantama, kad SNO ir NATO struktūros ir sekančiame tūkstantmetyje privalo dominuoti mūsų gyvenime, privalo likti mūsų patikimomis palydovėmis. Į naująją laiko atkarpą privalome įžengti kaip sąmoningi pasaulio piliečiai, pakankamai susipažinę su istorijos pamokomis ir praeities klaidomis. Tokios kategorijos, kaip teisingumas, istorinė tiesa, nuomonių pliuralizmas, oponento gerbimas į trečiąjį tūkstantmetį privalo būti įvesdintos su visu iškilmingumu bei pabrėžtu dėmesiu. Jos neprivalo būti įsileistos pažeistos, suvargintos ar nepilnavertės, nes tokios vėl gimdys nesantaiką, konflinktus, revoliucijas, naujus karus, pralies naujos kraujo upes. Minėtos kategorijos visu žmogiškojo didingumo spindesiu ir atsakingumu privalo įsitvirtinti visose žmogiškųjų santykių veiklos formose. Tai turėtų būti pagrindinė laikmečio įvertinimo žymė ar bruožas, sukoncentravęs savyje maksimumą ryžtingų ir pozityvių žmogiškųjų pastangų, nukreiptų į pasaulio tobulinimą ir gėrio kūrimą, nuosekliai kovojant su klaidomis ir blogio apraiškomis. Būtų gražu, kad peržengdami per tūkstantmečių sandūros slenksti, į aną pusę persineštumėm valdžios vyrų (ir moterų), įstatymų leidėjų ir kitų atsakingų darbuotojų nenumaldomą poreikį, kad jų asmeniniai tikslai sutaptų su istoriniu būtinumu. Tada visų tautų ir valstybių egzistencijai žymiai padidėtų išlikimo tikimybė ir labai sumažėtų tragiškos lemties potenciali grėsmė. Į aną slenksčio pusę privalome persikelti didingas humanizmo idėjas, sąžiningumo nuostatas, atsakomybės suvokimą, altruizmą, socialinį teisingumą, tarpžmogiškų ir tarpvalstybinių santykių harmoniją, pažemintųjų ir nuskriaustųjų atjautą, kūrybines versmes bei optimizmo ir džiaugsmo virpulius...

Arkiv. A.J. Bačkis aukoja Mišias VJG 430 m. sukakties proga.

     Intrigų kurstytojus, klastos meistrus, karų sukėlėjus, prievartos ir smurto rezgėjus, revanšų organizatorius bei visus kitus piktybinius ir amoralius subjektus paliksime šiapus slenksčio, nes anoj pusėj jų niekas nelaukia. Ten vis tiek jie visi būtų paskelbti “personomis non gra-tomis”. Šiapus slenksčio paliksime ir apgaulę, melą, ekspancija, prievartą, smurtą, paliksime narkotikų platintojus ir alkoholikus bei visus tuos žmogaus piktavališkus pasireiškimus, kurie žemina žmogaus vardą ir iškraipo žmogaus paskirtį žemėje. Visos čia išsakytos pageidaujamos ar nepageidaujamos nuostatos daugiau liečia žmogų, kaip pasaulio pilietį. Tačiau žmogus yra ne vien pilietis. Jis yra ir vienokios ar kitokios religinės bendruomenės narys, turintis ir tos bendruomenės tam tikrus įsipareigojimus. Jei šiuo atveju kalbame apie tūkstantmečius, tai kyla klausimas, kas su tais tūkstantmečiais labiau susieti: pasaulio piliečiai ar religinės bendruomenės nariai? Susieti visi. Tačiau artimiau religinės bendruomenės nariai. Kodėl? Todėl, kad tūkstantmečių, apie kuriuos kalbame, genezė remiasi į Kristaus asmenybę: mūsų eros metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo, nuo įvykio, kuris tapo ir pasauline laiko skaičiavimo dominante. Jau vien šis faktas iškilmingai kalba apie save, akivaizdžiai byloja, koks svarbus, reikšmingas ir nenuginčijamas Kristaus asmens pasirodymas istorinėje arenoje. Tai pabrėžtinas argumentas diskusijoje Kristaus istorškumo klausimu. O ką tie tūkstantmečiai iš esmės reiškia! Žmonijos progresą, pažangą ar tam tikrus istorinius momentus? Gal virtines karų, tame skaičiuje dviejų pasaulinių 1814-1919 ir 1939-1946 m. gal eiles revoliucijų, tame skaičiuje dviejų didžiųjų pasaulinių -Prancūzų 1789 m. ir socialistinės Spalio revoliucijos 1917 m. Rusijoje? Gal raketų pasirodymą ir žmogaus į kosmą įžengimo pabrėžimą? Ne. Tie tūkstantmečiai iš esmės reiškia Kristaus mokslo idėjų triumfą. Pergalingą. Ir kuo daugiau tokių tūkstantmečių, tuo tas triumfas didesnis. Pažiūrėkime, dar nepraėjo nė du tūkstančiai metų, o penktadalis žmonijos jau žengia su Kristaus vėliava. O kas bus po penkių, septynių ar dešimties tūkstančių metų Kristaus kalendroriuje tai tik viena trumputė diena. Nėra jokios abejonės, kad Kristaus mokymo triumfas pasieks patį didingiausią išaukštinimą ir pripažinimą.

     O kadangi mes esame Kristaus Bažnyčios bendruomenės nariai, tai ir mes į sekantį tūkstantmetį privalome įnešti savo indėlį ne vien kaip pasaulio piliečiai, o kaip Kristaus Bažnyčios nariai. Todėl, įžengdami į trečiąjį tūkstantmetį, su savimi nešamės aukštos moralės principų įgyvendinimą, doro gyvenimo pavyzdžių sekimą, ryžtingas pastangas, vykdant DEKALOGO NUOSTATAS bei brandinant taurios ir kilnios asmenybės bruožus, žmogiška širdimi priimant gyvenimo įspūdžius ir dieviška šviesa nušviečiant iš jų kylančią dainą. Nešimės giesmių skambesį, maldų šnabžesį, nešimės varpų dūžius, taip giliai beįsiskverbiančius į sielą, ir vargonų gaudesį. Nešimės susitaikymo ir nuolatinio atsinaujinimo Kristuje praktiką, nešimės tobulumo ir šventumo siekimą bei visada subalansuotos sąžinės buvimą, nešimės ryžtingą kovos su pagundomis nusistatymą bei gyvą artimo ir tėvynės meilę. Šiapus slenksčio stengsimės paliki visas didžiąsias nuodėmes: puikybę, pavydą, išdidumą ir godulį. Paliksime pyktį, kerštą, rūstybės ir neapykantos jausmus. Atsisakysime silpnadvasiškumo ir menkystės, burnojimų ir keiksmažodių, apkalbų ir nesusivaldymų, išdavysčių ir kenkimo artimui. Jei ne visiškai, tai bent iki minimumo atsikratysime visų savo dvasios ir kūno silpnybių. Žengdami į naująją laiko atkarpą, mes būtinai su savimi pasiimsime palaimintojo Jurgio Matulaičio didįjį palikimą: “Blogį nugalėkime gerumu”. Šiame devize tokia didžiulė ir iš tolo jaučiama gėrio koncentracija, kurios vienos jau pakaktų naujajame tūkstantmetyje geriausių ketinimų ateiviams iššifruoti, koncentracija, kurios spinduliavimas neleistų šešėliams užgožti ir aptemdyti kelio ženklus, kuriais vadovaudamiesi, siekiame savo išganymo, spinduliavimas, kuris neleistų mūsų veiduose įžvelgti nerimo ir liūdesio, o tik padėtų tiksliai įspėti, kad mes nesame trečiojo tūkstantmečio atsitiktiniai ateiviai ar praeiviai, o esame tikri broliai, sesės bei laukiami bičiuliai.

■    Rugsėjo 1 d. iškilmingai atidaryta Marijonų gimnazija Marijampolėje. Iškilmėse dalyvavo Vilkaviškio vysk. J. Žematitis. Mokyklos direktorius kun. R. Gaidys MIC savo žodyje priminė, kad šiemet sueina 250 m. nuo Marijonų vienuolijos įsteigimo šioje vietovėje. Padėkojo Italijos vyskupams ir kitiems geradariams, padėjusiems su remontuoti mokyklą. Ją pašventino vysk. j. Žemaitis. Dabar veikia keturios klasės, kuriose mokosi apie 89 mokinių.

■    Kaišiadorių vyskupijos kunigų rekolekcijoms rugpj. 28-30 Birštone vadovavo kun. Valiulis MIC. Gvildentos šių dienų sielovados ypatybės ir kunigo vaidmuo, ieškant glaudesnių ryšių su pasauliečiais. Rekolekcijos baigėsi šv. Mišiomis, kurias koncelebravo Kaišiadorių vysk. J. Matulaitis ir 52 rekolekcijose dalyvavę kunigai.