Grytė Suchovaitė, 7a kl.
ią vasarą keliavau daug. Pabuvojau ir užsienyje, ir keliuose gražiuose Lietuvos miesteliuose, tačiau... Ar žinote, kur man patiko labiausiai? Ogi kaime, pas močiutę. Jums tikriausiai iškils klausimas, kodėl būtent ten? Juk mačiau tiek daug gražių vietų! Kaime nėra nei jūros, nei gražių pastatų. Tai kas tada ten ypatinga? Tikriausiai senelės meilė ir šiluma. Ji atstoja viską viską, kas yra gražu. Močiutės gerumas - neaprėpiamas. Tarsi ta jūra, prie kurios buvau vasarą.
Su Lietuvos ir VJG vėliavomis budėjome garbingiausioje vietoje - šalia centrinio altoriaus
Atvykstu į kaimą. Visi manęs jau seniai laukia. Močiutė, kaip visąlaik, pripirkusi galybę saldumynų. Ji apkabina mane ir sako, kad užaugau labai didelė. Senelis neatsilikdamas praneša naujieną: atsirado trys maži kačiukai. Labai apsidžiaugiau. Mane pasitinka ne tik seneliai. Šiltus liežuvėlius iškišę, letenėles duoda mano mylimi šuneliai Reksas ir Meškis. Abu nepasidalija, kuris pirmiau pasisveikins. Didieji šunys pririšti, todėl negali atbėgti pas mane. Jie loja ir bando atitrūkti nuo grandinės. Ant kalno linguoja berželiai. Tikriausiai jie mane sveikina, o gal ir pyksta. Juk nuskinu visas gėles ir nurenku visas uogas, augančias aplink juos.
Pasisveikinusi nubėgu į nedidelį, bet labai mielą senelių namą. Pasidedu savo daiktus, kurių tikrai nemažai. Ką jau padarysi, kad nemoku išsirinkti svarbiausių daiktų. Viskas man atrodo reikalinga. Taigi aš išbėgu į lauką. Pirmiausiai lekiu aplankyti visų gyvulėlių. Einu pasižiūrėti mažųjų kačiukų. Jau matau du besikaitinančius prieš saulę. Abu susigūžę, jog labiau primena ne katinus, o pūkų kamuolėlius. Bet kurgi trečiasis mažylis? Niekur jo nematau. Staiga išgirstu gailų kniaukimą. Iš kur jis galėtų sklisti? Žvilgteliu į stalo pusę ir pamatau vargšą kačiuką, bandantį nulipti. Jam niekaip nesiseka. Paimu šitą švelnų pūkutį į rankas ir nuleidžiu ant žemės. Jo širdelė taip smarkiai spurda, kad atrodo, jog ji guli mano delne. Atsidūręs ant žolės katinėlis meiliai pažiūri į mane ir kniaukteli. Tarsi “ačiū” sakydamas. Taip smagu pasidarė kažkam padėjus. Tai buvo nedidelis, tačiau geras darbas.
Močiutė ruošiasi šerti šunis. Aš, žinoma, pasisiūliau jai padėti. Močiutė jau sena ir jai sunku viską daryti pačiai. Šunų kaime labai daug. Man jie visi patinka. Ypač kai atnešu jiems ėsti. Tada šunys ima šokinėti apie mane ant užpakalinių kojų ir meiliai urgzti. Kad ir kiek juos maitintum - visada alkani! Vakare močiutė eina melžti karvės. Aš žingsniuoju kartu, kad paskui padėčiau panešti pieną. Toji karvutė tokia miela! Ji nedidelė ir labai graži. Kai stoviu šalia, žiūri į mane savo didelėmis liūdnomis akimis ir mirksi milžiniškomis blakstienomis. Toliau ganosi arklys. Jis irgi gražus, tačiau išdidus ir piktas. Prie savęs beveik nieko neprisileidžia. Pradeda temti. Močiutė, atlikusi paskutinius darbus, skuba namo. Aš irgi neatsilieku. Abu seneliai susėda kambaryje ir šnekasi. Girdžiu, kaip močiutė džiaugiasi, jog aš einu į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, o ne į kokią kitą mokyklą. Senelis taip pat pritaria. Argi nesmagu, kad mokausi tikrai puikioje mokykloje? Net seneliams patinka!
Staiga kažkas atšlepsi grindimis. Tai mano brolis. Buvau visai ji pamiršusi. Močiutė iškart supranta, ko brolis atėjo. Jis nori, kad paskaitytų pasaką prieš miegą. Močiutė tuoj pat pakyla pas brolį, o mes su seneliu liekame vieni. Pasėdime kiek laiko. Dar girdžiu kaip močiutė seka pasaką, tačiau akys pačios merkiasi, ir aš užmiegu.
Ryte mane pažadina gaidys. Begėdis! Dar taip anksti, o jis jau gieda. Kadangi pabudau, tai nėra ko kambaryje tysoti. Apsirengiu kuo šilčiau, nes ryte šaltoka. Nubėgu pas močiutę į virtuvę. Ji ten kūrena krosnį ir ruošiasi gaminti pusryčius. Močiutė džiaugiasi, mane matydama. Prašo papasakoti, kaip sekasi mokykloje. Man patinka sėdėti priešais besikūrenančią krosnį ir klausyti, kaip spragsi malkos. Nuo žiūrėjimo į ugnį net akys įskausta.
Ima švisti. Jau ir šilčiau pasidarė. Močiutė bėgioja iš vieno kampo į kitą, tvarkosi. Juk šiandien atvažiuoja tėvai manęs ir brolio pasiimti. Aš kiek galėdama padedu senelei, nors ji ir sako, kad susitvarkys pati.
Prieš išvažiuodama dar nueinu pavaikščioti į sodą. Ten tylu ir ramu. Viena zylutė kažką čypsi. Saulė kepina pro medžių lapus prasiskverbusiais spindulėliais. Tuo tarpu vėjelis plevendamas švelniai gaivina visus sušilusius. Burnt! Mane išgąsdina šis garsas. Tačiau greitai pamatau, jog tai tik obuolys, nukritęs nuo medžio.
Tylą pertraukia variklio burzgimas. Atvažiuoja mano tėvai. Pasiilgau ir jų, ir mokyklos, bet... Man taip gera kaime! Norisi pabūti dar ir dar truputį. Bet tėvai jau laukia manęs. Paeinu takeliu ir matau juos. Tada pagalvoju, jog visgi pasiilgau namų ir puolu tekina. Močiutė šypsosi. Tarsi galvoja: “Tai jau pasiilgai tėvų”. Atsisveikinusi su visais, pasiimu daiktus ir sėdu į automobilį. Suprantu, jog greitai vėl atvažiuosiu į kaimą, ir nėra čia ko liūdėti.
Dabar mano mintys sukasi tik apie mokyklą...
