Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Gimnazija - mano antrieji namai

Andrėja Androšiūnaitė, 7a kl.

imnaziją lankau jau trejus metus. Pirmosiomis dienomis buvo nedrąsu. Žinojau, kad čia mokytis bus sunkiau, o ir tvarka griežtesnė. Bet kiekvieną rytą mane padrąsindavo angelo, stovinčio mokyklos kiemelyje, veidas. Jis nuramindavo mane ir suteikdavo pasitikėjimo. Mokykla atrodė didelė. Iš tikrųjų, palyginus su buvusiąja, gimnazija yra kaip milžinė prieš nykštukę. Tačiau dabar koridoriai, kurie pirmomis dienomis atrodė lyg painūs labirintai, tapo pažįstami kaip penki pirštai. Didžiąją dienos dalį praleidžiu gimnazijoje, todėl ji man kaip antrieji namai: klasė - mano kambarys, klasės draugai - šeima, mokytojai - kaip tėvai. Ir aš visai patenkinta šiais mano antraisiais namais -žymiai didesniais, triukšmingesniais, bet vis tiek labai mielais.

Sukaktuvinės šventės dalyviai, mokiniai, tėvai ir svečiai, baigę iškilmingą eiseną į gimnaziją, susirinkę mokyklos kieme, dalyvauja dail. Kmieliausko sukurto fontano palaiminime.


     Kiekvieną rytą vos įžengusią pro mokyklos vartus mane pasitinka balta kaip sniegas angelo skulptūra, gelsvas pastatas raudonu stogu, su daugybe langų ir durimis, virš kurių parašyta: Vilniaus jėzuitų gimnazija. Kasdien aš pro tas duris įeinu ir išeinu begalę kartų ir žinau, kol mokysiuos čia, jos niekada nebus man užrakintos. Užlipu laiptais. Tokiais ilgais ilgais. Kaip būtų gerai, kad nereikėtų ropštis į trečią aukštą! Visur baltos sienos... Galvojate, kad nuobodu? Jūs klystate. Geriau įsižiūrėję pamatytumėte, kad kiekvieną sieną puošia stendas, paveikslas ar langas ir durys. Kiekvienas kampas čia savas. Iki skausmo pažįstamas.

     Klasėje mane pasitinka vis tie patys veidai -draugiški ir pikti, paniurę ir laimingi. Lyg galybė nuotaikų ir spalvų, susipynusių tarpusavyje.

     Visą dieną, jie mane lydi. Žinau, kad taip bus ir rytoj, ir poryt. Ir tai toli gražu nenusibosta.

     Lygiai aštuntą valandą suskamba skambutis. Jis toks garsus ir čaižus, kad net ausys plyšta. Jam suskambus, neišsisuksi nuo minties, kad jau naujos mokslo metų dienos pradžia. Pirma pamoka dažniausiai prasideda vienodai: ateina piktas arba linksmas mokytojas, atsisėda į savo kėdę, atsiverčia dienyną, pilną gerų ir blogų pažymių, patikrina, ko šiandien klasėje nėra. Po to - kraupusis namų darbų tikrinimas ir galiausiai naujos pamokos mokymasis. Pagaliau, kai jau laimingai (arba ne) praeina pamoka, visų laukia dešimt minučių laimės. Pertraukos metu mokykla tiesiog gaudžia. Tik ne taip garsiai kaip kitose mokyklose. Visuotiniame šurmuly gali pailsėti nuo tylos, vyraujančios pamokos metu. Po pertraukos vėl laukia kankinanti pamoka, po to pertrauka ir taip tęsiasi iki popiečio. Paskutinės pamokos metu mieliausias garsas, kurį tik galima išgirsti, yra skambutis, pranešantis, kad diena mokykloje jau baigta. Apsidžiaugiu ir kuo greičiau dumiu namo. Atrodo, kad į mokyklą galėčiau visai neiti, o vakare jau pasiilgstu klasės draugų, savo suolo, nors ir prirašinėto. Kartais net ir mokytojų. Tik nesistebėkite - jų mūsų gimnazijoje yra ir gerų, draugiškų.

     Tikriausiai nėra nė vienos mokyklos, kur neatsirastų bambančių mokytojų. Ne išimtis ir gimnazija. Tik joje tokių žmonių yra žymiai mažiau. Dažnai nuo mokytojo priklauso, ar patinka dalykas, kurį jis dėsto. Jei žinios perteikiamos įdomiai, su intriguojančiomis smulkmenomis, visa klasė sėdės “ausis pastačiusi”.

     Manau, kad visi mokytojai stengiasi kuo įdomiau vesti pamoką ir išmokyti mus dėstomo dalyko. Esu dėkinga mūsų mokyklos pedagogams už žinias, kurias jie mums perduoda, už kantrybę ir pastangas mus mokant, už įdomias užduotis ir ilgas valandas, praleistas taisant mūsų kontrolinius darbus, testus ar rašinius.

     Manau, kad mūsų gimnazija yra skirta ne tik mokyti, bet ir ugdyti gerąsias savybes. Kiekvienais metais mokykloje yra rengiami renginiai, kurių metu gaunami pinigai paaukojami labdaros organizacijoms, padedančioms žmonėms. Gera prisidėti prie pagalbos kitiems ir jausti, kaip kažkam suteiki laimę, pagalbą, viltį.

     Nors gimnazijoje esu tik trejus metus, bet aš jau pasikeičiau. Labiau suprantu ir atjaučiu žmones. Vienas iš gimnazijos tikslų - išugdyti mus gerais krikščionimis. Lankant šią mokyklą, Dievas tapo artimesnis. Anksčiau, dar prieš įstojant, mišios man atrodydavo nuobodžios. Dabar suprantu, kad neįstengdavau suprasti gilesnės mišių metu tariamų žodžių reikšmės, įsigilinti į juos. Tikiuosi, kad gimnazija padės įgyti daug gerų savybių.

     Dauguma mano bendraamžių, kurie mokosi kitose mokyklose, mano, kad mūsų gimnazijoje yra labai griežta tvarka, kuri suvaržo žmogų. Mano manymu, čia keliami didesni reikalavimai negu kitose mokyklose ir mokytis sunkiau, bet vis dėlto verta stengtis. Aš jau įpratau mokytis gimnazijoje. Man jau įprasta tokia tvarka, kuri yra šioje mokykloje. Gimnazija man yra brangi. Brangi, kaip antrieji namai.