Egidijus Šlepetys, IV klasės mokinys
30(5) metų gimnazijos jubiliejaus prisiminimas dar ilgai kutens mūsų širdis. Tai jau antras įvykis šiais mokslo metais, kai man prieš akis iškilo aliuzija į gimnazijos vienybę (pirmasis buvo pergalė prieš Jugoslaviją). Ir jeigu pirmojoje šventėje mes buvome tik stebėtojai, gniaužą kumščius, iškėlę du pirštus į dangų, tai antroji mums atvėrė platesnius horizontus: istorija, Europa, Ignacas Lojolą, barokas, architektūra, dailė, teatras, mokslas, muzika, giesmė, galų gale gimnazijos ir Lietuvos himnai - visa tai tik kelios detalės, kurių, manau, kiekvienas galėtų, išvardinti daug daugiau. Nors ir nesitikiu, kad kas nors kaip sąmokslininkas pritars mano mintims, vis dėlto lenkiu prieš kiekvieną iš Jūsų savo dar nespėjusią pražilti galvą ir dėkoju: “Ačiū Jums, Žmonės, ačiū!”
Gimnazijos jubiliejaus šventimas ir žaismingas anų laikų modeliavimas man nekėlė netikro sentimentalaus žavesio, bet greičiau suteikė supratimo apie tam tikras vertybes. Ne žodžiais, bet darbais mes sau ir kitiems įrodėme, kad esame Europos dalis, kad prieš 430 metų jėzuitų į Lietuvą atneštas švietimas gyvas šiandien, kad Lietuva turi šansą tapti ES nare. Jubiliejaus dieną pajutau dėkingumą ir pasididžiavimą. kad mokausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Manau, jėzuitų auklyba kaip tik orientuota į kultūriškai ir dvasiškai modernios Europos žmogų. Čia galbūt daug kam kyla noras paprieštarauti, griauti per šimtmečius nusistovėjusių ugdymo tikslų nuostatas. Tačiau taip nederėtų elgtis, tai tik parodytų mūsų primityvumą. išsišokimą be rimto pagrindo.
Mūsų karta dar ne iki galo susiformavusi, dažnai linkusi į ekstremus, daug ko nežinanti ir persekiojama prieštaringų idėjų ir jausmų. Taip turbūt bus visada - dėl to neverta pykti ar smerkti. Tačiau savyje ir gimnazijos drauguose jau pastebiu “gerų ženklų” pasirodymą. Mes nė nepajuntame, kaip gimnazijos aplinka, renginiai, šv. Mišios, stovykla, literatūros, muzikos ir visos kitos pamokos, nuoširdūs mokytojai mumyse pažadina polinkį į grožį, klasiką, galų gale romantizmą. Viskas pinasi į didelį minčių ir jausmų tinklą. Mes turime giliai užslėptą, bet iškylantį polinkį į humanitarinius mokslus, norą įveikti ir sunkiausius tiksliųjų mokslų labirintus, ir kiekvienas teisingai išspręstas uždavinys, sėkmingai parašyta literatūros kūrinio analizė mums atneša džiaugsmą ir dvasios ramybę. Kartu mes esame rokeriai, metalistai, džiazo mylėtojai. Su pakylėjimu einame gimnazijos koridoriais, menančiais didžią praeitį ir nejučiomis užtraukiame liaudies dainą ar ištrauką iš lietuviškos operos.
Sunku beaprėpti gimnazijos jubiliejaus šventės formas ir spalvas. Tikiuosi, gerasis skaitytoias nebus per daug kritiškas, jei nepaminėsiu jam kilusių asociacijų. Viena aišku - gimnazijos šventė turėtų mumyse uždegti ryžtą sukurti kažką vertingo, kad 500-aisiais gimnazijos jubiliejaus metais, kai tikriausiai bus peržengtos technologijų ribos, žmonės ar ateiviai galėtų kompiuteriais (jeigu jie taip dar vadinsis) modeliuoti šią mūsų dabartį, joje atrasti vertingų dalykų ir tęsti jėzuitų tradicijas.
