Algirdas Paliokas SJ
odernių laikų modernūs teiginiai linkę mus suklaidinti. Informacijos priemonės vos ne kasdien skelbia naujoves, tyrimų rezultatus, naujus atradimus bei išradimus. Jie apima ne tik mokslo, technologijos, sveikatos, bet ir visas žmogaus gyvenimo, gamtos bei kosmoso sritis. Kiekviena naujovė yra lyg riba, atskirianti senąją dalykų padėtį nuo naujos. Mums atrodo, jog naujų dalykų apsuptyje, nuolatos praturtinami naujomis žiniomis, atsikratę senų požiūrių, ir patys tampame vis naujesniais, tarsi naujesniais žmonėmis. Tiktai vieno negalime suprasti: kodėl pasaulis nuo to netampa nė kiek geresnis? Kodėl žemėje nemažėja neteisingumas, skurdas, badas, karai, ligos, nelaimės ir t.t. Sutelktomis ir suvienytomis savo jėgomis bei panaudodama mokslo pasiekimus, šiuolaikinė žmonija tikrai galėtų išspręsti daugelį tokių senų kaip žemė problemų. Ar ji nebandė spręsti? Ir dar kaip! Ne vien naujomis idėjomis, santvarkomis, įvairiais izmais bei pertvarkymais, bet ir revoliucijomis, trėmimais, karais ir pan. Po ciklopinių pastangų ir ašarų bei kraujo upių vis vien liko senos problemos, nes liko senas, tiktai moderniai senas žmogus.
Rojaus jaunystės grąžinimas
Žmogaus senatvė be teigiamų bruožų turi ir neigiamų: sustingimą, nusilpimą, apribotas galimybes, gęstančią gyvybės jėgą, artėjantį kūno sunykimą.
Erdvioje Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmingas pamaldas ir dideli, ir maži vos susitalpino.
Prieš 2000 m. žmonija buvo tikrai susenusi. Pagonių pasaulis pasižymėjo valdovų tironija, vergove, beširdiškumu, doroviniu sugedimu.
Izraelio tautos mokytojai buvo paskendę formalumuose ir daugybėje prigalvotų papročių. Buvo pamiršta kas būtina, o griežtai reikalaujama vykdyti kas nebūtina. Šis, senatvės simptomais apimtas, vos vegetuojantis pasaulis, turėjo sunykti.
Betliejuje gimė jėga “iš seno daranti nauja” Iš ten ištryško jaunystės versmė per 20 amžių jau spėjusi pasklisti po visą pasaulį. Tada atsirado kelias į prarasto rojaus, lyg į žmonijos, jaunystę. Dievo Sūnus, sutaikęs žmoniją su Tėvu, mus išaukštino iki rojaus būsenos, padarydamas mus Dievo vaikais.
Ar mes jau rojuje? Deja, gana toli nuo jo. Kodėl? Pirmieji tėvai savo klusnumu galėjo lengvai pereiti į dangiškąjį rojų. Kiekvienas žemės žmogus klusnumu Dievui iš žemės gali patekti į dvasinį rojų, Kristaus pavadintą Dievo Karalystę žemėje. Kelias, galimybės, pagalba -viskas yra duota. Keliaudami nuo pat vaikystės turime milijonus kartų rinktis: už ar prieš. Mūsų pasirinkimų kryptys ir jų atskiros sumos apsprendžia šiandien mūsų vietą tame kelyje ir likusį atstumą iki tikslo.
Jaunystė senatvėje
Ar tikrai yra jaunas tas, kuris jaunas amžiumi? Nebūtinai. Štai jaunuolis, pažįstantis visa, kas taip sena: jis moka lengviausiu keliu tenkinti savo aistras, panaudoti ir blogiausias priemones savo tikslo pasiekimui, nesiskaityti nei su artimu, nei su Dievu. Arba jaunuolė, “pavargusi nuo gyvenimo”, atsigaivinimo ieškanti narkotikuose ir bandanti laimę sutikti laisvos meilės labirintuose. Jaunystės nematome tokio jaunimo išdidžiame pasipūtime, artimą užgaunančiose ambicijose, savanaudiškume, egocentrizme ir t.t.
Priešingai, ar jūsų nežavi senyvo amžiaus orumas, išmintis, artimo supratimas, atjauta ir tokia visų dorybių branda, kad su tokiu žmogumi traukia kuo ilgiau būti ir vėl kuo greičiau su juo susitikti. Ar nepastebėjote, kiek jie turi jaunatviškų planų ir energijos? Kaip jie stengiasi ne tik padėti kitiems, bet ir gyventi dėl kitų. Jaunystė visada užburia ir traukia. Dievas yra amžinoje jaunystėje. Jaunystė - meilės amžius. O kokia graži subrendusi savęs atsižadanti ir besiaukojanti meilė!
Nuodėmė sendina
Kaip žmonija pradėjo senėti? Nuo pirmosios nuodėmės rojuje, per milijardus nuodėmių augančioje ir besiplečiančioje žmonijoje.
Lengva nuodėmė nusilpnina, sunki nuodėmė sustabdo žmogaus dvasinį augimą, vystymąsi ir pakenkia derliui. Aišku, žmogus - ne angelas. Nuodėmė kaip neišvengiamybė persekioja jį. Gelbsti Bažnyčia. Žmogus net ir gimsta senas: su gimtąja nuodėme. Jį padaro jaunu krikšto sakramentas. Tačiau po jo žmoguje tūkstančiais kartų prabunda nuodėmės senatvės ilgesys ir nuožmiai persekioja pagundos. Todėl žmogus daugelį kartų vis atkrenta. Bažnyčia siūlo kuo dažniau naudotis dvasią atjauninančiu susitaikinimo sakramentu.
Visas žemės laikas skirtas išauginti ir subrandinti šimteriopą derlių. Nuodėmėse praleistas laikas ne tik nebrandina, bet pakenkia, lyg pastumia atgal. Nuodėmės senatvėje žmogaus dvasia sustingsta nepajėgume gėriui, ir į ją jau nebegali patekti dieviškojo gyvenimo srovė, negali žmoguje veikti Šventoji Dvasia. Tuomet dvasinis gėris, malda, Bažnyčia, Dievas visiškai netenka tokiam žmogui paklausos. Jam net ir tikėjimo tema tampa iš visų pati nuobodžiausia, nemėgstama ir nepageidautina.
Dvasinė jaunystė neįgyjama be pastangų.
Reikia prisiversti palikti nuodėmės viliones, stoti į savo ir Dievo teisumą, kad galėtum iš nuodėmės sąstingio pereiti į veržlų atgimdančios jaunystės kelią.
Nauja pradžia žmonijos istorijoje
Pirmoji pradžia - tai rojaus ir žmogaus sukūrimas. Naujoji pradžia - žmogaus atpirkimas ir rojaus atstatymas (deja, tik galimybėje).
Mūsų modernų pasaulį neįmanoma įtikinti, jog pasaulio išgelbėjimas iš neteisybės, prievartos, ašarų, kraujo... yra galimas, kad gelbėjimo teoriją paskelbė suaugusiu tapęs Betliejaus Kūdikis, kad nuo pirmųjų Kalėdų prasidėjo mūsų žemėje iš esmės naujas gyvenimas. Ar galima įtikinti pasaulį valdančiuosius, kad visi moderniojo amžiaus pasiekimai blogose rankose atneš blogį, kad reikia ne vadinančių save krikščionimis žmonių, bet gyvenančių Kristaus dvasia žmonių pasaulio pagydymui. Tik šių pastarųjų rankose mokslo ir technologijos pasiekimai tarnaus gėriui ir žmonių labui. Kol žmogus, laikąs save pasaulio viešpačiu, nenusilenks Visatos Viešpačiui, tol pasaulis buvo ir liks senas, žaizdotas, besikankinantis ir nežinąs, kaip iš šio liūno išbristi.
Kristus atnešė Džiugiąją Naujieną apie naują žmogų ir naują pasauli. Jis atskleidė amžinos jaunystės paslaptį, visus pašaukė tapti Dievo vaikais ir davė gaires naujam gyvenimui. Kalėdos mums kalba apie Naują Karalystę -žemėje ir žmoguje. Todėl supraskime, kodėl Bažnyčia prieš šventes pakviečia pasinaudoti atjauninimo sakramentu.
Dvasines jaunystės kelias
Kokie pagrindiniai reikalavimai jaunystei?
Pirmoji nuodėmė visatoje, angelų padaryta, buvo puikybės nuodėmė. Todėl jai reikia priešpastatyti pagrindinę dorybę - nuolankumą. Kurią iš dorybių Kristus įsakmiai pabrėžė? “Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies...” (Mt 11,29).
Kiek daug reikia nuolankumo, kad amžinai blogiu susigundantis žmogus persiauklėtų į Dievo dvasios pilną žmogų. Ar šiuo požiūriu mums reikia daug ar mažai pasikeisti? “Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu, kaip šis vaikas, tas bus didžiausias dangaus karalystėje” (Mt 18,3-4). Kokie priešingi žmogaus troškimai šiems Kristaus pamokymams bei kojų plovimo pavyzdžiai.
Sakoma, kad iš rojaus liko žemei tyros kūdikio akys. Dvasinei jaunystei reikalingas tyrumas, t.y. laisvė nuo visų nuodėmių. Gailestis ir malonė naikina susitepimus ir padeda tapti nauju žmogumi. Kristus užtikrina: “Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą” (Mt 5,8).
Tačiau viską vainikuoja meilė. Dievo meilė mums ir mūsų atsakomoji - Dievui pakeičia mus ir padaro naujais žmonėmis. Kaip lengva praktikuoti meilę Dievui: Jis kasdien sukiojasi apie mus jos prašydamas. Tiesa, Jis labai gerai užsimaskavęs kiekviename mūsų artimame. Ar atpažinsime Jį, ar parodysime meilę Jam? “Iš tiesų sakau jums, kiek kartu tai padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte” (Mt 25,40). Nemeluokime sau. Dievą mylėti nėra sunku. Jis per daug arti, kad negalėtume Jį pasiekti savo mintimis, žodžiais ir veiksmais.
Nuolankumas, tyrumas ir meilė sparčiai veda Kristaus nutiestuoju keliu į žmogiškos būties pilnatvę. Taip tampame naujais žmonėmis, naujai matome ne tik Dievą, bet ir mus apsupančią laikinąją šios žemės tikrovę. Naujai sprendžiame, naujai viską vertiname, nes Dievo artuma ne tik persmelkia mus, bet ir pakeičia mūsų požiūrius. Naujosios Dievo įžvalgos, dvasios gelmes paliečiančios Dievo patirtys ir vis stipriau įsiliepsnojanti Dievo meilė tokiu laipsniu pagauna žmogaus dvasią, jog ji tarsi atsiskiria nuo žemės, tampa nepaveiki žemiškumui ir pradeda gyventi rojaus gyvenimą žemėje.