Bruno Markatitis SJ
o dviejų tūkstančių metų pasaulis tebešvenčia Kalėdas. Po daugelio politinių revoliucijų ir drastiškų religinių reformų, po persekiojimų, kurie krauju mito ir užgesino evangeliškosios krikščionybės ugnį ne viename krašte, žmogus tebešvenčia Kalėdas. Daug kartų valstybinės teritorijos pasikeitė, keitėsi tautinės ir religinės formos, dinastijos mirė ir naujos gimė, bet pasaulis šventė Kalėdas. Net vulkaniniame karų įtūžime kartais nutildavo patrankos ir šautuvai, mirties ir naikinimo šmėkla pasitraukdavo momentui už nakties uždangos, kad žmogus galėtų švęsti Kalėdas.
Mums keliamas klausimas, kodėl mes po dviejų tūkstančių metų tebešvenčiame Kalėdas? Už mus atsakoma, kad Kalėdų Šventės atėjo pas mus iš slaptingųjų mįslingųjų Rytų. Sakoma, kad mūsų Kalėdos mini Dievo tapimą žmogumi, kad jos sveikina naujos gadynės saulėtekį. Bet ar ne tiesa, kad senovės mitologija ir religijų istorija pilna tokių ir panašiu, dalykų, kur dievai tampa žmonėmis arba žmonės dievais?
Senovės religijose mes randame tariamų dievų įsikūnijimų žmonėse. Neminint iki mūsų dienų užsilikusių apraiškų, kaip Tibeto Dalai Lama, kaip tariami dievo Krišna įsikūnijimai macharadžose, Centrinėje Indijoje, arba, pvz., Baganda krašto žmonės, Centrinėje Afrikoje, tiki Nyanza ežero dievą, kuris kartais įsikūnijąs vyre arba moteryje. Iš kitos pusės, kartais žmogus “tapdavo” dievu. Egiptiečių Ozirio kultas, atrodo, bus geras pavyzdys, kaip kilnus ir humaniškas karalius Oziris žmonių buvo sudievintas ir pradėtas garbinti.
Tūlas sako, kad mūsų Kalėdos yra ne kas kita, kaip romėnų Saturnalijos - Šviesos Šventė, kuri vėlesniais Imperijos laikais būdavo švenčiama gruodžio 17-23 dienomis. Kadangi tai buvo šviesos šventė, tai šventyklose, gatvėse ir namuose degė aukštos vaškinės žvakės, skelbiančios naujųjų metų pradžią ir šviesos pergalę prieš tamsą. Ta proga vergams būdavo grąžinama laisvė. Taigi šviesos ir laisvės šventė - dievo Saturno garbei.
Aišku, kad ankstyboji Krikščionybė adoptavo Saturnalijas - Šviesos ir Laisvės šventę - ir davė naują turinį, pašvęsdama ją gimusiam Kristui, kuris save vadino Pasaulio Šviesa ir Išganytoju. Žmogui įprasta pasiimti simbolį iš pilkos ir smulkios kasdienybės ir tuo simboliu išreikšti aukštesnį ir nekasdienišką dalyką. Juk dažnai dvasia duoda medžiagai turinį. Tokiu būdu, prasmingai, nors pagoniškai, apeigai galima duoti krikščioniškas turinys. Ir šioje vietoje labai tinka retai girdimi žodžiai: “Misijų situacija labai palengvės, ir didelė našta bus nuimta nuo daugelio sąžinių, jei bus tvirtai įsitikinta, kad tai mūsų Dievas, kurį neaiškiai suvokia fetišų garbintojai, mūsų Dievas, išklausąs maldų, kurias kalba drebančios nekrikščionių ir našlių lūpos, kad tai mūsų Dievas, kuris priima tikėjimo psalmes, nors jos - ignorantiškame nuoširdume - skiriamos kitoms būtybėms” (Godfrey Phillips). Vadinasi, ne taip jau svarbu, iš kur forma; tikrai svarbu, iš kur turinys, iš kur idėjos. Ir tuo tarpu galime tiek pasakyti, kad mes švenčiame Kalėdas ne dėl to, kad jų šventimo data ir kai kurios mintys, maždaug, sutampa su romėnų Saturnalijomis. Ir ne todėl, kad kai kurių senovės religijų mitologija kalba apie dievų įsikūnijimus žmonėse arba atvirkščiai. Po dviejų tūkstančių metų mes tebešvenčiame Kalėdas, nes jos mini Kristaus gimimą - istorinį, bet ne mitologinį Dievo įsikūnijimą žmoguje. Ir čia mums kyla pats sunkiausias klausimas: kodėl mes turime atmesti senovės religijų pripažįstamus įsikūnijimus ir priimti Kristaus įsikūnijimaų? Istorijoje mes randame daug asmenų, kurie savinosi dievybę arba skelbėsi esą Dievo siųsti. Štai - Buddha, Mohammed, Lao-tzu ir tt. Kodėl Kristui daryti išimtį?
Pirmiausia, žila senovė - tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą - kalba apie Jo atėjimą. Ne tik Žydų istorija, bet taip pat Babiloniečių, Persų, Graikų ir Romėnų raštai mums liudija apie ateinantį Kristų. Senasis Testamentas - ir mes čia kalbame apie jį, kaip apie istorinį dokumentą - sako, kad du tūkstančiai metų prieš Kristaus gimimą gyveno žmogus, vardu Abraomas, vienos tautos galva, kuriame visos tautos bus palaimintos. Du tūkstančiai metų prieš Kristaus gimimą buvo pasakyta, kad Tas, kuris gims iš Abraomo tautos, Tas bus visų tautų laukiamasis. Prieš septynis šimtus metų - prieš Kristaus gimimą - buvo pasakyta, kad Jis gims Betliejuje. Septyni šimtai metų prieš Kristaus gimimą buvo sakyta, kad Jis gims iš mergelės. “Mergelė pradės ir pagimdys sūnų, ir Jo vardas bus Emanuelis - Dievas su mumis”, Prieš septynis šimtus metų buvo pasakyta, kad Rytų Karaliai atneš Jam dovanų: aukso, smilkalų ir myros; kad Kristus keliaus į Egiptą ir gyvens Nazarete.
VJG mokiniai 430 m. sukakties proga, apsirengę ir pasipuošę 16 amž. kostiumais, vaidino tų laikų gyventojų gyvenimą ir papročius.
Prieš šešis šimtus metų buvo pasakyta, kad Kristus ateis tam tikru laiku - po karaliaus Kyro įsakymo atstatyti Jeruzalės sienas. Penki šimtai metų prieš Kristaus gimimą buvo pasakyta, kad Jo vardas bus Jėzus - Išganytojas. Net Jo charakterio bruožai buvo nusakyti: Jis bus labai geras, guosiąs prislėgtuosius, būsiąs savosios tautos atmestas. Ir mirties smulkmenos buvo išpranašautos: Jo kojos ir ramkos būsią pervertos, o Jo priešai mesią burtus dėl Jo rūbų, bet nė vienas kaulas Jo kūne nebūsiąs sulaužytas. Tūkstantis metų prieš Kristaus gimimą buvo pasakyta, kad mirtyje Jo troškulį raminsią actu ir tulžimi. Šeši šimtai metų prieš Kristų buvo pasakyta, kad Jis įžengsiąs į dangų.
Senosios Žydų sinagogos buvo surinkusios 456 atskiras pranašystes, liečiančias Kristų. Dalis tų pranašysčių bus pasiekusios ir kitas tautas, ką liudija Tacitas, Svetonijus, Ciceronas, Eschilas ir kt. Greičiausiai ir Trys Išminčiai bus apskaičiavę Kristaus gimimo laiką pagal Danieliaus pranašystę, kai jis gyveno Persijoje penki šimtai metų prieš Kristaus gimimą.
Kristus yra vienintelis istorijoje, kurio atėjimas buvo išpranašautas ne viena dviprasmiška bei paviršutiniška bendrybe, bet eilę charakteringų specifikacijų, kurios tik Jam tinka. Apie Budą, Mahometą, Lao-tzu - prieš jų pasirodymą žemėje - istorija nieko nežino.
Mes švenčiame Kalėdas, nes Dievas tapo žmogumi ir mūsų gyvenimui davė ne tik naują, bet žmogų tobulinantį ir išganantį turinį. Mes švenčiame Kalėdas, nes jos yra Dievo ir žmogaus susiartinimo šventė, dangaus ir žemės sužieduotuvės. Kalėdose atsiveria naujas kelias į naują gyvenimą.
Nors žmogus yra ribotas kūrinys, bet jis ilgisi begalybės. Sekant logiškąją vertybių tvarką, šis begalybės troškimas turėtų būti nukreiptas į begalinės prigimties Būtybe, į dvasią, kuri neturi ribų, į pasaulėžiūrą, kuri remiasi absoliutine begalybe.
Deja, žmogus neseka vertybių logikos. Trokšdamas begalybės, jis nusikreipia ne į dvasią, bet į medžiagą. Jį masina turtas, ir jis bando pasiekti begalybę medžiagos pertekliuje. Jam imponuoja garbė, ir joje jis ieško begalybės. Ji žavi ir traukia valdžia bei galia, ir jis ieško begalybės praktiškame ir konkrečiame valdžios turėjime ir naudojime.
Bet štai Dievas ateina pas žmogų ir nuo pirmos minutės žemėje rodo jam tikrąją vertybių tvarką. Jis gimsta tvarte, gimsta neturtingas. Keli proletarai ir keli galvijai - pirmieji ir rinktiniai Jo draugai ir palydovai. Jis gimsta bejėgis: dangaus ir žemės Sutvėrėjas bėga į tremtį nuo Erodo kareivių. Jis pasirenka ne Romos gubernatoriaus vietą ar Vyriausiojo Kunigo paauksuotą kėdę, bet staliaus dirbtuvę. Jis - ne bankininkas ir ne milijonierius pirklys, bet dangiškasis Misionierius.
Velnias kartą Jį paėmė į aukšto kalno viršūnę ir parodė Jam visas pasaulio karalystes, jų valdžią ir garbę, bet Jis pasirinko kančios silpnybę ir kryžiaus gėdą, nes jose glūdėjo išganymas. Dangiškasis Misionierius - kaip daug kartų skelbė pranašai - turi būti pasaulio Išgelbėtojas ir žmogaus Atpirkėjas. Ir pasaulį Jis išgelbės, ir žmogų atpirks ne deimantais, ne variu iš Soliamono kasyklų, ne auksu iš Jeruzalės Šventyklos iždo. Jis gelbės ir atpirks savo kūnu ir savo krauju, kurį Kalėdose gauna iš Mergelės.
Mes švenčiame Kalėdas, nes jose Kristus atstato logiškąją vertybių tvarką, dvasiai Jis grąžina primatą. Ir pirmą kartą žmonijos Sacharoje atsiveria nesenkanti Oazė. Per tūkstančius metų tarp dangaus ir žemės buvo bedugnė praraja. Kalėdose Kristus pastato tiltą tarp Dievo ir žmogaus. Pirmą kartą klaidžioje naktyje sužimba Aušros Žvaigždė.
Kalėdose mes matome žmogaus dovanas Dievui: tvartą, Erodo kraujuotą kalaviją, Egipto tremtį, Nazareto dirbtuvę, acto bei tulžies butelį ir kryžių. Maža dvasios aristokratų grupė -piemenys ir išminčiai - sudėjo individualias, ne bendruomenes, dovanas, ir jos rėmėsi tikėjimu į amžinąjį Dievą Betliejaus Kūdikyje.
Mes švenčiame Kalėdas, pagarbindami dieviškąjį Kristų, kuris pradėjo naują erą naujame pasaulyje, kurį Jis pats sukūrė ir palaiko iki šiai dienai. Kalėdų Kristus yra Dievo dovana žmogui. Jis yra gyvasis Kalėdų prasmingumas. Jis yra dangus žemėje, nesvarbu, ar žmogus gyventų tvarte, ar Baltuosiuose Rūmuose. Jis yra Dievas žmoguje per amžius. Štai kodėl mes švenčiame Kalėdas.
