Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GYVATĖ PO ERELIO SPARNU

Juozas Vaišnys SJ

     Didelės uolos paunksnėje snaudė susigūžęs išdidus erelis. Ko jam nesnausti, ko jam bijoti, argi jis ne kalnų karalius? Argi jam pavojų bijoti, turint tokius galingus sparnus? Jis gali kaip strėlė staiga šauti į padanges ir pranykti dangaus mėlynėje, virš snieguotų kalnų viršūnių. Bet jam besnaudžiant, tikrai pasivaideno pavojus. Ar tai buvo tik sapnas ar tikrovė, ką gali žinoti? Lyg kas būtų palietęs sparną, lyg koks šaltas daiktas atsirado tarp jo plunksnų. Šoko erelis iš miego, išskėtė ilgus sparnus ir matė, kaip tolsta žemė, kaip kalnų viršūnių sniegas blizga apačioje. Tik staiga aptemo akys, susiglaudė bejėgiai sparnai, ir erelis krito žemyn, į prarają, lyg pajudintas akmuo nuo kalnų viršūnės. Kas gi čia atsitiko, kas galėjo pakirsti šio kalnų milžino jėgas? Jis buvo apnuodintas. Apnuodintas gyvatės, įlindusios po sparnu, kai uolos paunksnėje nerūpestingai miegojo. Neišties jis daugiau savo sparnų, nepasieks baltų blizgančių kalnų viršūnių, nė dangaus mėlyne nesidžiaugs - jis gulės tamsioje prarajoje, šaltas, bejausmis. Puikybė, per didelis savimi pasitikėjimas ir nerūpestingumas jį pražudė.

Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona ir jos narys M. Yčas su JAV lietuvių atstovais kun. Dabužiu, K. Pakštu ir B. Mastausku.

     Daug yra tokių erelių - į vyrus besimušančių jaunuolių, kuriems, atrodo, niekas nebaisu. Jie įsivaizduoja viską žiną, viską suprantą. Jie jaučiasi tikri pasaulio valdovai. Jų negąsdina didžiausi pavojai, jie nemato audrų, nors ir pačiame jų sūkuryje gyventų. Kai reikia budėti, jie snaudžia. Jei kas juos perspėja, sudraudžia- tie yra jaunimo priešai, atsilikę nuo gyvenimo, nesuprantą, kas yra džiaugsmas, laimė, malonumai. Jie patys gyvenimo malonumais nesinaudoja ir dar pavydi kitiems! Argi jaunystė ne malonumams skirta? Tad reikia išgerti juos iki paskutinio lašelio.

     Ir eina tie jaunuoliai be jokių rūpesčių per gyvenimą, kad tik daugiau patirtų kad tik daugiau pamatytų, sukdami kiekvienu pasitaikiusiu taku ar keleliu. Nesvarbu, kur tie takai ir keliai veda — juos ištirti juk įdomu! O kai patenka tarp tokių pavojų, kur visas jėgas reikėtų įtempti, norint praeiti saugiai; kai sutemsta ir akis išplėtus turėtum žiūrėti, kad nepaklystum tankiame miške - tie jaunuoliai užsnūsta ir pasiduoda nerūpestingiems sapnams. Staiga pabunda, nusipurto, kai pasivaidena bjaurios baidyklės. Norėtų bėgti, norėtų kilti, bet jau supančiotos kojos, jau pakirsti galingi jaunystės sparnai...

MEILĖS ANTAUSIAI

     Prieš keletą metų mirė, aštuoniasdešimt penkerių metų sulaukęs žymus šveicarų kalnų vadovas Moritz Inberdinen. Paminėsime vieną įdomų įvykį iš jo gyvenimo. Kartą į Cervino viršūnę jis vedė anglų turistą. Lipant žemyn, kilo didelė audra ir tiršta sniego pūga. Keletą valandų juodu ėjo, kovodami su vėju ir sniegu. Anglo jėgos visiškai išsekė. Tokiais atvejais žmogų pradeda imti miegas. Jam atrodo, kad baltas sniegas yra minkščiausias patalas, kurs atgaivins jo jėgas. Žmogus ramiai atsigula į sniegą ir paprastai užmiega amžinu miegu, sušalęs ir užpustytas. Todėl ir anglas krito į sniegą, sakydamas negalįs toliau be poilsio eiti. Kalnų vadovas liepė jam keltis, nes bus tuoj sniego užpustytas ir palaidotas. Anglas nenorėjo nė klausyti. “Gelbėkis tu pats” - sakė kalnų vadovui, - “aš pats už savo gyvybę esu atsakingas, argi tau svarbu, jeigu aš mirsiu?” Bet Moritz Inberdinen nebuvo toks, kurs savo klijentą paliktų pavojuje. Visokiais būdais stengėsi jį įtikinti, kad reikia keltis ir eiti. Kai žodžiai negelbėjo, jis pradėjo anglą spardyti ir duoti jam antausių. Tas įsižeidęs pašoko, ir juodu pradėjo boksuotis. Tokiu būdu praėjo anglui miegas ir nuovargis. Juodu ėjo toliau. Bet po pusvalandžio ir vėl ta pati istorija. Anglas vėl krinta į sniegą ir atsisako toliau eiti. Vadovas vėl jam skaldo antausius... Ir taip juodu pykdamiesi ir mušdamiesi pasiekia artimiausią kalnų užeigą. Anglas krinta į lovą ir sumurma vadovui, kad rytoj, kai pailsės, jam atkeršysiąs už tuos antausius ir spardymus. Bet kai ryto metą pabudo, suprato, iš kokio pavojaus jį kalnų vadovas išgelbėjo, nors vartodamas ir nelabai švelnias priemones. Jis ištiesė jam ranką ir nuoširdžiai padėkojo už gyvybės išgelbėjimą.

     Panašių scenų įvyksta ir mūsų šeimose. Jaunuolis ar jaunuolė kartais visai nenujaučia didelių gresiančių pavojų ir nori ramiai užmigti jų sūkuryje. Tėvas ar motina stengiasi atkalbėti, pamokyti, patarti, bet dažniausiai būna viskas veltui. Tada griebiamasi šiurkštesnių priemonių. Vaikai mano, kad tėvai yra žiaurūs, kad jų siekių ir laimės nesupranta. Dėl to būna daug barnių, pykčio ir ašarų. Bet praeina vieni kiti metai, ir vaikai supranta, kad to tėvų elgesio su jais negalima žiaurumu vadinti. Ne, tai buvo gryniausia meilė ir išgelbėjimas iš didžių pavojų. Jaunuoli, jei nori, pasiklausk savo vyresniųjų draugų, kurie visa tai jau pergyveno, jie pasakys, kad tai tikriausia tiesa.