Juozas Vaišnys SJ
Kalbėdami apie žymius žmones, mes dažnai esame linkę vartoti superliatyvus, kartais mes juos iškeliame aukščiau negu iš tikrųjų reikėtų, jų nuopelnus vadiname milžiniškais arba neišmatuojamais. Ne visuomet tai būna teisinga, neretai tie žmonės yra iškeliami į daug didesnes aukštumas negu jų pačių darbai ir nuopelnai juos iškėlė. Bet kalbant apie Pasteur, šio pavojaus turbūt nėra. Kaip mes apie jį bekalbėsime, kokius superliatyvus bevartosime, niekados nebus per daug pasakyta. Žodžiais, nors ir skambiausiais, jo nuopelnų visai žmonijai, ilgoms ateinančių kartų eilėms nei apsakyti nei aprašyti neįstengsime. Jeigu už kiekvieną iki šiol išgelbėtą žmogaus gyvybę Pasteur’o išradimų dėka duotume jam po aukso medalį, tai iš tų medalių būtų galima jam pastatyti ne tik milžinišką paminklą, bet ir didelį mauzoliejų.
Lietuvos kankiniams atminti paminklo detalė.
Kai prieš keletą metų prancūzai panoro išleisti pašto ženklus su kokio nors žmogaus atvaizdu, kurs daugiausia garbės Prancūzijai yra suteikęs, jie nerado garbingesnio už Louis Pasteur. Kai kurie mokslininkai tvirtino, kad jo darbai nėra vertinami milijonais, bet milijardais. Gal būtų dar teisingiau, jeigu pasakytume, kad jo darbų jokiais pinigais įvertinti negalima.
L. Pasteur gimė 1822 m. neturtingo kailiadirbio šeimoje. Tėvas sūnų labai mylėjo ir stengėsi jį išmokslinti. Šiam tikslui jis visai nesigailėjo savo kuklių santaupų. Už tai Pasteur savo tėvui visą gyvenimą buvo labai dėkingas, nes aiškiai suprato, kad be tėvo nuoširdaus rūpesčio jis nebūtų pasiekęs savo mokslinių laimėjimų. Apie tėvą savo žmonai kartą jis rašė: “Jaunystėje jis mane saugojo nuo blogų draugysčių, įpratino dirbti ir davė man sąžiningo ir turiningo gyvenimo pavyzdį. Tu jo dar nepažinojai tada, kai mano motina ir jis taip sunkiai dirbo, kad man užtektų pinigų knygoms ir mokslui... Jis matė darbą, kuris neišvengiamas, norint kilti aukštyn, bet jis žiūrėjo ir mano sveikatos, kad persidirbęs nesusirgčiau. Kai kurie mano pasisekimai mokslo srity jam teikė labai daug džiaugsmo ir pasididžiavimo. Tai buvo garbė ir jam, ir jo sūnui, tam vaikui, kurį jis globojo ir mokė. Vargšas mano tėvelis. Aš esu laimingas, kai pagalvoju, kad galėjau jam padaryti trupučiuką džiaugsmo.
Pasteur yra mūsų jaunimui pavyzdys, kad, norint ką nors pasiekti, ne tiek yra svarbu įgimti gabumai, kiek ryžtas ir darbas. Gimnazijoje jis nebuvo pirmas. Net chemijoje, kurioje jis ateityje taip pasižymės, buvo laikomas vidutiniu. Jis pats kartą rasė: “Daug priklauso nuo noro, nes norą seka veiksmas ir darbas, o darbas beveik visados yra lydimas pasisekimo”. Pasteur savo gyvenimu įrodė šių savo žodžių teisingumą. Jis uoliai dirbo, studijavo, tyrinėjo ir pasiekė nuostabių rezultatų. Savo studijas baigė, parašydamas mokslinius darbus iš fizikos ir chemijos. Labai pasižymėjo dideliu sugebėjimu tyrinėti, ieškoti ko nors naujo.
Pasteur'o moksliniai išradimai
Būdamas 26 metų amžiaus, Pasteur tapo chemijos profesorium. Čia prasidėjo jo moksliniai darbai ir išradimai. Daug laiko pašventė, tyrinėdamas rūgimo procesą. Tuo metu buvo labai madoje diskusijos apie gyvybės atsiradimą. Vieni sakė, kad gyvybė gali atsirasti iš negyvo kūno, o kiti, prie kurių prisidėjo ir Pasteur, teigė, kad gyvybė gali atsirasti tik iš kitos gyvybės. Apie tai diskutavo ne tik mokslininkai universitetuose, bet ir paprasti žmonės kavinėse, kirpyklose, restoranuose. Gyvybės atsiradimą iš negyvo daikto ypač gynė Pouchet, o tiems, kurie tai neigė, vadovavo Pasteur. Mokslų Akademija paskyrė premiją tam, kurs savo tezę geriau įrodys. 1864 m. Sorbonos Universitete susirinko Paryžiaus mokslo žmonės, laukdami tų diskusijų pasekmių. Aiškiais eksperimentais Pasteur įrodė savo tezę ir susilaukė didelių ovacijų.
Tikras perversmas medicinos srityje įvyko, kai 1877 m. Pasteur po ilgų tyrinėjimų įrodė, kad kai kurių ligų priežastis yra maži organizmai, kuriuos jis pavadino bakterijomis arba bacilomis. Šiuo metu kilo ir du labai svarbūs žodžiai: “pastorizacįja” ir “dezinfekcija”. Nuo šiol pradėta virinti pienas, norint išvengti užsikrėtimų, nuo šiol pradėta dezinfektuoti žaizdos ir mediciniški instrumentai.
Bet jis dar įrodė, kad bakterijos ne tik yra įvairių ligų priežastis, jos gali būti ir ligų gydymo priemonė. Pasteur vardas po visą pasaulį nuskambėjo, kai jis išrado vaistus nuo pasiutimo. Sakoma, kad vienas vokiečių mokslininkas, tai išgirdęs, sušuko: “Tai yra per daug gražu, kad galėtų būti tiesa!” Bet dabar kiekvienas žino, jog tai buvo tiesa, nes jau tūkstančiai žmonių tais vaistais yra išgelbėti. Jis išrado skiepus ir prieš kitas pavojingas ligas: difteritą, cholerą, geltonąjį drugį. Jam gali būti ypač dėkingi natūralaus šilko mėgėjai. Tuo metu buvo paplitusi kažkokia šilko kirmėlių epidemija. Buvo pavojus, kad visos šilko kirmėlės išnyks. Pasteur pradėjo tyrinėti ir išrado tos ligos priežastį bei vaistą. Šilko kirmėlių maras buvo sustabdytas. Taip pat jis išrado ir alaus bei vyno konservavimo metodus.
Žmogus ir katalikas
Už savo nuopelnus mokslo srity Pasteur buvo priimtas į Prancūzų Akademiją, kuriai gali tuo pačiu metu priklausyti tik keturiasdešimt žymiausių asmenų, vadinamų “nemirtingaisiais”. Taigi tas kuklutis, paprastas darbo ir vargo pelė tapo “nemirtinguoju”. Šis žodis jam labai tinka. Jau daug metų praėjo nuo jo mirties, bet jo vardas yra gyvas, jo darbai ir nuopelnai niekados nemirs.
Prancūzų Akademijos papročiai reikalauja, kad naujas narys turi aplankyti visus kitus Akademijos narius. Kai Pasteur juos lankė, vienas akademikas atsisakė jį priimti. Tai buvo rašytojas Aleksandras Dumas. Jis pareiškė: “Aš turiu Jus aplankyti, o ne Jūs mane, nes Jūs, tapdamas Akademijos nariu, suteikėte mums didelę garbę”. Ar nenuostabu, kad tie žymieji žmonės, kurie tikrai galėjo kuo nors pasididžiuoti, buvo tokie paprasti ir nuolankūs? Ir Pasteur buvo nuolankumo pavyzdys. Kai jam salėse ir aikštėse žmonės ovacijas kėlė, jis visuomet žvalgydavosi aplinkui, norėdamas sužinoti, kam čia taip plojama, jis negalvojo, kad tai būtų jam.
Pasteur buvo tikras Dievo, Tėvynės ir Artimo meilės pavyzdys. Visuomet buvo giliai tikintis, eidamas į savo laboratoriją, užsukdavo į bažnyčią pasimelsti. Kai kas nori įrodinėti, kad Katalikų Bažnyčia trukdanti mokslo pažangą, bet Pasteur Katalikų Bažnyčios tiesose rado atsakymą į daugelį mokslo klausimų, kurių jis tik savo protu nebūtų įstengęs išspręsti. Nors jo garbė plito po visą pasaulį, bet širdis plakė Prancūzijai. Tėvynės meilė ir jos garbė buvo vienas iš motyvų, kurie jį skatino tiek dirbti, aukotis, tyrinėti įvairiausias savo pasirinkto mokslo sritis.
Nereikia nė kalbėti apie jo artimo meilę. Užtenka pažvelgti į jo gyvenimo pavyzdžius. Patyręs, kad kur nors siaučia baisi epidemija, jis tuoj skubėdavo ten, nebijodamas užsikrėsti ir mirti. Jis tyrinėdavo tų ligų priežastis, norėdamas surasti joms gydyti priemones. Kai kiti jį norėdavo perspėti ir apsaugoti nuo gyvybei gresiančių pavojų, jis atsakydavo: “Tai yra mano pareiga. Žmogaus gyvenimas vidury pavojų yra tikras gyvenimas, kurs nėra tuščias”.
Nors buvo pasiekęs didelio mokslo ir didėlės garbės, bet savo tėvui, paprastam kailiadirbiui, buvo visados paklusnus. Ir tėvo klausydamas, jis neapsiriko. Gimnazijoje būdamas, jis nė nesvajojo apie chemiją ar fiziką, labiausiai domėjosi piešimu. Tik tėvo patarimo paklausęs, pradėjo studijuoti tuos mokslus, kurie jo vardą taip aukštai iškėlė ir kur jis tiek gero žmonijai padarė.
Žmogaus gyvenimas tada yra prasmingas ir gražus, kai jame viešpatauja harmonija. Pasteur įrodė visu savo gyvenimu, kaip reikia suderinti aukščiausias vertybes: religiją ir mokslą. Šios dvi vertybės jo gyvenime ranka rankon ėjo ir viena kitą rėmė. Kai 1895 m. pasklido liūdna žinia, kad garsusis prancūzų, mokslininkas Louis Pasteur amžinai užmerkė akis, spausdamas prie krūtinės kryžių, žmonės pradėjo kalbėti ir vienas kitam pasakoti, kad nuo mokslo jo tikėjimas tapęs toks tvirtas, kaip bretono, o jeigu jis dar ilgiau būtų gyvenęs ir daugiau studijavęs, tai jis būtų tapęs taip tikintis, kaip bretone...
Tos bažnyčios kriptoje, kurioje Pasteur taip dažnai melsdavosi, ilsisi jo palaikai. Prie karsto užrašyti jo paties žodžiai, pasakyti tą dieną, kai jis sulaukė didžiausios garbės, tapdamas Prancūzų Akademijos nariu: “Laimingas žmogus, kurs savyje nešioja Dievo paveikslą - grožio idealą ir jam yra paklusnus. Tai yra meno, mokslo, tautos ir evangeliškų dorybių idealas. Tai yra didžių minčių ir didžių darbų amžinas šaltinis. Visos žmogaus mintys, visi jo darbai suspindi iš jo einančia šviesa”.
■ Lietuvos vyskupai - arkiv. metropolitas Audrys Bačkis, arkiv. Metropolitas Sigitas Tamkevičius, vyskupai J. Boruta, J. Tunaitis, R. Norvilą, VI. Michelevičius, A. Vaičius, J. Preikšas, J. Matulaitis, J. Žemaitis ir Eug. Bartulis (dėl silpnos sveikatos negalėjo dalyvauti kard. V. Sladkevičius) - rugsėjo 16-17 d. su oficialiu vizitu (ad limina apostolorum) lankėsi Romoje. Juos privačioje audiencijoje priėmė pop. Jonas Paulius II, koncelebravo šv. Mišias, perskaitė kalbą su pasiūlymais Lietuvos katalikų sielovadai. Popiežių pasveikino Vilniaus arkiv. A. J. Bačkis. Tuo pačiu metu šį kas penkeri metai privalomą vizitą atliko ir išeivijos lietuvių vysk. P. Baltakis.
■ Kauno arkiv. metropolitas S. Tamkevičius, kalbėdamas rugsėjo 24 d. per Vatikano radiją, pasakė, kad Lietuvoje vis dar atsiranda abejojančių, ar reikalingas tikybos dėstymas Lietuvos mokyklose. “Atsisakyti tikybos dėstymo mokyklose - reikštų atimti iš daugelio augančių Lietuvos piliečių rimtus moralinius pagrindus”.