Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP PRARANDAMA IR ATRANDAMA TAUTYBĖ

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Neringa Vilkytė-Augustinavičienė

     Tautybė - vieniems gal tai savaime suprantamas, nereikalaujantis didelių svarstymų žodis, tiksliau ne žodis, o paprasta atžyma pase, kitiems tautybės sąvoka reiškia ne tik gyvenimo būdą, plaukų spalvą, bet ir tikėjimą.

     Klausiu savęs - kaip gimė ir augo manyje tautybės samprata? Nepamenu... kada suvokiau, kad esu lietuvė, bet žinau tik tiek, kad šį išskirtinumą pabrėždavau taip tvirtai, kaip savo vardą.

Laisvės paminklas Alytuje.

     Dar vaikystėje atsirado terminas “Mes” ir “Jie” (“Jie” - rusai, lenkai ir t.t.). “Jiems” niekada neskolindavau savo dviratuko, nepatikėdavau mažų vaikiškų paslapčių. Žaisdami sniego karą, į komandas skirstydavomės tik pagal tautybę. “Mes” dar nemokėjome parašyti savo vardo, bet akmenukais pažymėdavome teritoriją, į kurią negalėdavo ateiti “Jie”.

     Augau, tautybės sąvoka įgavo dar daugiau agresyvumo. Dažnai į namus grįždavau su perskelta lūpa, perdrėkstu veidu. Taip - “Mes” nenorėjome pasiduoti, ryte, ieškodami išplėšytų paltų sagų, svajojome apie saldų kerštą. Norėjome kovoti, būti didvyriais ir susitikę girdavomės savo “kiemo laimėjimais”. Visi buvome užsispyrę paaugliai, kurie savo tautybę matuoja išmuštų dantų ir išplėštų sagų skaičiumi.

     Tik tuomet, besimušdami ir stumdydamiesi, nepastebėjome vienos “smulkmenos”, kad esame labai panašūs vieni į kitus savo žmogiškumu. Mūsų tėvai rytais eidavo į tuos pačius darbus, kantriai tylėdavo perpildytuose autobusuose, vakarais stovėdavo vienoje eilėje prie “šlapios dešros”, kasdieninis nuovargis juos visus padarydavo vienodus.

     Žiūrėdama į bespalvius, pavargusių žmonių veidus, aš didžiuodavausi, kad niekada nepamirštu, kas aš esu. Nežinau, kiek ilgai dar būtų trukęs mano tuščias išdidumas, jei ne keistas susitikimas poliklinikos koridoriuje.

     Iš pirmo žvilgsnio, šalimais atsisėdusi senutė manęs niekuo nesudomino, greičiau erzino nuolatinis jos kosulys. Staiga atsisukusi tyliai rusiškai paklausė; ar ilgai aš laukiu, aš taip pat tyliai, bet lietuviškai atsakiau, kad ne. Taip mes pradėjome kalbėtis. Greitai aš sužinojau, jinai iš Rusijos atvykus vokietė, bet, deja, vokiškai nemoka nei skaityti, nei rašyti. Senutė daug pasakojo apie tremtį, karą, badą, o po to atsidususi, lyg teisindamasi, pridūrė: “Na ir kas, kad aš kalbu rusiškai?”

     Praėjo kelios dienos po tokio keisto, trumpo ir atviro susitikimo. Į visus sutiktus rusakalbius pradėjau žiūrėti greičiau su gailesčiu, nei su pykčiu. Kažkur dingo išdidi mėlynakė, pradėjau suvokti, kad skurdas, nepriteklius paliečia visus vienodai.

     Tą patį pavasarį užėjau į cerkvę. Bažnytinis choras repetavo velykines giesmes, šventyklos oras virpėjo nuo žvakių kvapo ir žemų muzikinių tonų, - suvokiau, kad ir “Jie” turi savo giesmes, papročius, kultūrą.

     Gal atrodytų keistai, bet tą dieną aš jaučiausi, kaip niekad tikra lietuvė. Žingsnelis po žingsnelio aš pamilau savo miesto daugiatautę kultūrą. Mielai užeidavau į sinagogą, cerkvę, kinesę. Tokių skirtingų kultūrų ir tradicijų paveiksle atradau dabar jau “tikrąją” savo tautybę. Praradau norą akiplėšiškai didžiuotis savo kilme, liko galvoje tik viena mintis - kuo daugiau sužinoti apie savo senelius, prosenelius, jų kasdienybę ir šventes.

     Išdėlioju ant stalo senas, pageltusias nuotraukas. Štai... mano močiutė - mėgėjiško teatro narė. Ji pasakodavo, kaip smagu ir sunku būdavo jaunimui repetuoti... Lenkų žandarai persekiodavo ir vaikydavo jų ratelius. Taip -kiek tuomet buvo optimizmo ir energijos!

     O... dar iš kitos nuotraukos j mane žvelgia išdidžios ir ramios senelio akys. Lietuvos savanorio uniforma jo grubokam valstietiškam sudėjimui suteikia subtilumo ir elegancijos. Ant senelio krūtinės prisegtas kažkoks medalis, sunku pasakyti, kur jis dingo, galbūt aš jį dar surasiu.

     Na o čia - pati linksmiausia nuotrauka -krikštynos. Rodos, girdžiu kaimo muzikanto armonikos garsus, dainuojančios moterys, pasipuošusios baltais, siuvinėtais marškiniais, vyrai, laikantys ruginukės stikliukus rankoje, bet va... vaišių stalas toks kuklus - atverčiu kitą nuotraukos pusę: data 1941 m. - ir viskas pasidarė aišku.

     Ir dar vien nuotrauka - lakūno Broniuko laidotuvės. Visų veidai ištysę, pilni nežinios. Dar ir šiandien niekas negali pasakyti, kodėl ir kaip žuvo tokių vilnijančių rugių spalvos plaukų ir kaulėto veido jaunuolis.

     Galima pagalvoti - kad tai tik nuotraukos, tačiau jose matau visas savo gentainių kančias ir viltis. Seno albumo nuotraukos - nedidelis istorijos vadovėlis, neturintis komentarų ir išvadų. Visą tiesą galima iškaityti žmonių veiduose. Jie tokie tikri, tokie lietuviški...

     Kartais pavartau močiutės dvi maldaknyges, - užsirietę odiniai viršeliai, lenkiškos raidės, naftalino kvapas ir daugybė įdėtų “abrozdėlių”. Ant vieno užrašyta: - Žygiui į Vilniaus Kalvarijas prisiminti 1934 m.

     Susimąsčiau, vardan kokios idėjos ir kur aš eičiau 100 km? O tuo labiau ar įstengčiau visą kelią giedoti ir melstis? Bet gi buvo laikai, kai palikę kasdieninius darbus, maldininkai eidavo į Vilniaus Kalvarijas. Žmonės keliaudavo basi, vienoje rankoje nedidelis maisto ryšulėlis, kitoje rožinys. Močiutės kartą paklausiau - už ką jinai aukodavo tokį sunkų kelią?

     O jinai nusišypsojus atsakė:

     -    Už savo vaikus, už sveikatą, ir gerą derlių, už Vilnių. Už Vilnių?

     -    Nesuprantu, - atsakiau, - ką neturėjai už ką daugiau melstis?

     -    Už tą Vilnių kurį praradom, - ramiai pridūrė. Štai kokia buvo mano močiutė.

     Ji palaidota nedidelėse parapijos kapinaitėse, netoli jų tyvuliuoja Kretuonų ežeras, kurio bangose atsispindi kelios paslaptingos salos. Aplink tą ežerą nenuilstamai darbuojasi archeologai. Radę žalvarinio papuošalo ar titnago dalelę, ilgai spėlioja radinio amžių, svarsto, kokiai genčiai ar kalbų grupei priklausė vietiniai gyventojai. Laikydama rankoje mažą, primityvią verpstę, suvokiau - kokia jauna ir kokia trapi yra mano tauta. Jei susitikčiau su verpstės savininke, sunkiai jai išaiškinčiau, kad šitas ežerų ir miškų kraštas dabar Lietuva vadinamas.

     Aš nežinau, kas prie šito ežero gyveno prieš kelis tūkstančius metų, aš nežinau, kas čia gyvens po kelių tūkstantmečių? Nuo šios minties mane apėmė laikinumo ir baimės jausmas. Gali būti, kad po daugelio metų, tų dienų antropologas, laikydamas mano kaukuolę pasakys:

     - Greičiausiai šitie kaulai priklauso lietuvių moteriai, gyvenusiai...

     Noriu būti amžina, noriu išsaugoti nors dalelę to, ką gavau iš savo tėvų ir senelių. Kas gali išlikti: dainos, šokiai, kalba, o gal tik valstybės pavadinimas politiniame žemėlapyje? Dabar didžiuojamės tuo, ką amžių raidoje mums pavyko išsaugoti, tačiau ar pajėgsime palikti tikrąsias vertybes tiems, kurie ateis po mūsų. Nesunku dabar mažam vaikui išaiškinti tikrąją Lietuvos istoriją, užrašyti į tautinių šokių būrelį, bet, deja, viskas tuo gali ir pasibaigti.

     Mano vaikystės miškai buvo pilni laumių ir lietuviškų raganų, o vakarais į sapnų šalį nunešdavo atbėgęs baltas vilkas. Nesuklysiu pasakius, kad pirmieji tautybės atradimai prasideda nuo lopšinių ir pasakų. Vargu, ar visą dieną mažylis prasėdėjęs prie televizoriaus išėjęs į lauką pastebės pusnyse paliktas kiškio pėdas. Tačiau ko norėti, viskas keičiasi. Pasak Sigito Gedos: “Miršta, jau miršta vaikystės malūnai, kur buvo pilna pamėklių ir malamo rugio kvapų, kur naktį vaidendavos dvylikai mūsų krašto kartų?., nejauku jiems šalia daugiaaukščių namų... Elektros šviesoj kaip gyventi galėtų mūsų laumės ir raganos?!”

     Belieka tikėtis, kad paaugęs mano vaikas naktimis nesapnuos žvaigždžių karų, o pagrindiniu herojumi netaps Godzila ar Betmenas.

     Nėra, tikrai nėra “griežto recepto” tautybės ugdymui. Tai tarsi dvasia, plevenanti giliai žmogaus širdyje, ji nepavaldi politikų tribūnoms, sentimentaliems svaičiojimams, nei piktiems grasinimams. Tautybės supratimas ateina pas žmogų taip paprastai ir tyliai, kaip elnias devynragis iš Adventinės giesmės.

■    Draugas, vienintelis išeivijos lietuvių dienraštis, 1999 m. įvairiais renginiais paminėjo devyniasdešimtuosius ėjimo metus. “Draugo Fondas, vadovaujamas Br. Juodelio, artėja prie užsibrėžto tikslo -milijono dolerių.

■    Kun. Vaclovas Degutis, Bagotosios, Vilkaviškio vyskupijos, parapijos klebonas, rugpj. 26 d. paminėjo 85 m. amžiaus sukaktį, o kiek anksčiau - 60 m. kunigystės.