Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PASAULIO TVARKA IR IŠMINTIS SKELBIA DIEVO BUVIMĄ

Ignas Naujokas

     Jei pasaulis reikalauja jo buvimą pateisinančios Priežasties ir jis pats tą priežastį įrodo, tai panašiai ir tvarka bei išmintis, kurią vis labiau susekame pasaulio reiškiniuose, šaukiasi Aukščiausiojo Proto, nes prasmingai ir tvarkingai pasireikšti yra proto savybė.

     Kad pasaulyje yra tvarka ir išmintis, kad jo pasireiškimai nėra kažkokios netvarkingos pripuolamybės pasekmės, tai yra pastebėję žmonės nuo neatmenamų laikų. Nenuostabu, kad tautos, kurios gilioje senovėje nepažino vieno Dievo, garbino gamtą ir gamtos jėgas. Jos nesąmoningai juto, kad už gamtos matomų pasireiškimų, slepiasi nematoma Dievybė. O tai juto todėl, kad matė pasaulio harmoniją ir prasmingumą.

     Vis didėjanti mokslo pažanga ne tik šio Dievo buvimo įrodymo nesusilpnino, bet jį vis giliau ir giliau pabrėžė, iškeldama vis naujas, vis gilesnes ir nuostabesnes pasaulio tvarkos ir išminties žymes. Visi gamtos mokslai, visi nauji atradimai virto tartum strėlėmis, kurios rodo į Aukščiausiąjį Protą, visur pasireiškiantį. Geriausias įrodymas, kad pasaulyje viešpatauja tvarka, yra pastovūs, nesikeičią, suderinti ir pripuolamumui užkertą kelią gamtos Įstatymai. Kad tokie gamtos įstatymai veikia mus apsupančiame pasaulyje, tai rodo patyrimas ir mokslas. Juk ir pats mokslas yra galimas tik dėl to, kad tie gamtos dėsniai pastoviai veikia, kad nėra vietos jokiam pripuolamumui, todėl jau iš anksto galima remtis tam tikrais jau žinomais duomenimis, norint surasti naujas gamtos ir mokslo tiesas.

     Tą pasaulyje viešpataujančią tvarką iliustruoti paprastai prisimenamas astronominis pasaulis. Jau pats žodis astronomija, susidedąs iš dviejų graikiškų žodžių (astron ir nomos) reiškia mokslą apie žvaigždžių įstatymus. Norint suprasti, dėl ko dauguma astronomų buvo gilaus tikėjimo žmonės, užtenka prisiminti begalinį dangaus kūnų skaičių, tą pasakiškai didelę erdvę, kurioje tie kūnai juda, ir be galo didelius atstumus tarp jų. Tie kūnai juda tokiu greičiu, kokio nematome šiame pasaulyje. Nuostabi yra to judėjimo tvarka ir sudėtingumas, kai vieni kūnai, sukdamiesi apie save, sukasi dar apie kitą ir taip tiksliai, kad galima kuo puikiausiai apskaičiuoti dangaus kūnų pasirodymo laiką. Visa tai prisiminę nenustebsime didžiojo mokslininko Newtono atsakymu, kai jis, paklaustas, koks yra trumpiausiai suglaustas Dievo buvimo įrodymas, parodė į žvaigždėtą dangų sakydamas: “Tenai!” Suprasime taip pat ir Karaliaučiaus filosofą Kantą, kurį žvilgsnis į dangų pripildydavo nuostabumo ir pagarbos jausmais. O jėzuito astronomo Angelo Secchi antkapyje randame užrašą: “Nuo pažvelgimo į dangų iki Dievo yra trumpas kelias”.

     Tad visiškai protingai ir nesivadovaudami jokiais poetiniais jausmais, galime tvirtinti, kad astronominiai veikalai tiems, kurie nėra aptemdinti antireliginių, piktos valios prietarų, gali tapti vadovais į Dievą panašiai, kaip ta Betliejaus žvaigždė rodė išminčiams kelią prie Kristaus.

     Ne tik pasaulio tvarka, bet ir visur viešpataująs tikslingumas bei prasmingumas įrodo pasaulio pradžioje esančią išmintį. Kiek to sudėtingo prasmingumo yra organiškoje gamto-je! Kokių išminties stebuklų randame organizmuose! Kiek stebinančių mįslių žmogaus kūne! Koks nuostabus įvairių sudėtingų kūno funkcijų suderinimas! Panašiai, kaip pasaulio tvarkos srityje astronomijos reikalai, taip ir tikslingo prasmingumo srityje anatomijos ir fiziologijos knygos paremia tikėjimą Dievo buvinu ir tartum tampa apologetikos šakomis.

Užtenka tik prisiminti žmogaus smegenų veikimą, virškinimą, kraujo cirkuliaciją, organizmo reakciją, patekus į jį nuodams ar bakterijoms.

     Kokį nuostabų tobulumą pastebime akyje ar ausyje! Visa organiška ir neorganiška gamta yra persunkta to stebinančio prasmingumo, o mokslo pažanga vis giliau tą prasmingumą įžvelgia ir suseka vis naujus jo pasireiškimo laukus. Didysis mintytojas Pascal sako: “Visi daiktai dengia kurią nors paslaptį, visi daiktai yra šydai, kurie pridengia Dievą. Krikščionys Jį privalo visuose dalykuose pažinti”. Teisingai pastebi filosofas Gratry, kad “visi tvariniai yra tartum sakramentai arba nematomo Dievo esybės matomi kevalai, po kuriais Jis slepiasi”.

     Gal nuostabiausiai tas tikslingumas pasireiškia gyvulių instinkte. Instinktas tai yra nesąmoningai išmintingas veiksmas, kurs siekia to, kas naudinga atskiram gyviui ar rūšiai išsilaikyti. Tasai išmintingas veikimas nėra gyvulio protas. Tai įrodo tas faktas, kad instinktas nesikeičia, nedaro pažangos. Jis visada veikia vienodai, neįstengia prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Visa tai aiškiai rodo, kad gyvuliai neveikia savo išmintimi, bet svetima. Kieno ta išmintis gali būti, jei ne Dievo?

     Netikintieji, negalėdami nematyti tvarkos ir išminties reiškinių pasaulyje ir negalėdami nejausti, kaip tie reiškiniai nurodo Dievu paremtą pasaulėžiūrą, nenorėdami Dievo pripažinti, stengiasi Jo buvimo įrodymus susilpninti, iškeldami įvairius netvarkingumo ir neprasmingumo faktus pasaulyje. Jie sako, kad ir tas pastebimas tikslingumas yra kažkokios aklos jėgos ar atsitiktinumo vaisius.

     Turime pripažinti, kad yra tokių reiškinių, kurie, giliau į juos nesigilinant, atrodo neprasmingi. Tačiau tvirtinti, kad jie prasilenkia su pasaulio tvarka ir prasmingumu, nebūtų išmintinga. Matydami, koks nuostabus yra pasaulio ir visų jo reiškinių prasmingumas, turime padaryti išvadą, kad tie dalykai, kurie mums atrodo neprasmingi, mums yra nepakankamai aiškūs, jų prasmingumo mes nesuprantame, mums tik atrodo, kad jie yra neprasmingi, nes mes jų tikslo nežinome. Nuolat mokslo pažanga vis atidengia įvairių paslapčių, vis daugiau mums darosi aiški įvairių dalykų prasmė. Kai kurie dalykai, kurie pirmiau žmonėms atrodė visiškai bereikšmiai ir betiksliai dabar yra laikomi tikslingumo pavyzdžiais. Diena iš dienos mokslas vis daugiau nuostabių dalykų išskaito iš ieroglifais perrašytos mįslingos gamtos knygos.

     Kartais ir tą patį tikslingumą mes per siaurai suprantame. Kas atrodo netikslinga atskiram tvariniui, gali būti tikslinga visai jo rūšiai ar giminei. Kas neprasminga fiziniu atžvilgiu, gali būti labai prasminga moraliniu atžvilgiu. Kartais yra iškeliamas negražių tvarinių netikslingumas, užmirštant tą faktą, kad grožis geriausiai paaiškėja, kai jis yra pastatomas šalia bjaurumo. Taigi ir bjaurumo tikslas kartais gali būti labiau paryškinti grožį. Argi mes galėtume gėrėtis gražiu spalvų ir šviesų žaidimu, jeigu nebūtų šešėlių? Jeigu pasaulyje būtų tik gražūs kūriniai, o bjaurių visai nebūtų, kažin ar iš viso mes galėtume turėti grožio sąvoką, ar mes ją suprastume?

     Taip pat nereikia pamiršti, kad daug netvarkos į pasaulio gyvenimą įneša patys žmonės, vartodami tvarinius ne taip, kaip Kūrėjo yra norima. Jie blogai panaudoja savo laisvę. Argi žmonijos išsigimimas, dvasinės bei fizinės ligos nekyla dažniausiai iš paties žmogaus kaltės, iš jo netvarkingo gyvenimo? Ką kalta viską tvarkančioji Išmintis, jei žmogus laisvai atsisako savo išminties?

     Nereikia pagaliau pamiršti ir to, kad mūsų tikėjimas niekad nėra tvirtinęs, jog šis pasaulis yra tobuliausias Dievo kūrinys. Jeigu pasaulis būtų visiškai tobulas, tai jis būtų sudievintas, nes tik Dievas yra visiškai tobulas, visa kita yra tik Jo tobulumo daugiau ar mažiau ryškūs atspindžiai. Jeigu pasaulis būtų tobulas, jis mus visiškai patenkintų, mes tada negalvotume apie Dievą ir Jo nesiilgėtume. Pasaulis turi būti toks, kad mus vestų prie Dievo, bet ne nuo Dievo. Pasaulyje gyvendami šalia netobulumų, mes ieškome ir ilgimės visiškos Tobulybės. Argi yra koks nors menininkas, kurio visas tobulumas tobulai atsispindėtų jo kūriniuose? Kūrinys visuomet yra menkesnis ir netobulesnis už patį menininką.

     Reikia dar pridėti, kad daugelis teologų mano, jog pasaulis, išėjęs iš Dievo rankų, buvo daug tobulesnis negu dabar. Pirmoji nuodėmė, apgadindama žmogų, palietė ir jo gyvenimo vietą - fizinį pasaulį. Taigi kai kurie pasaulio netobulumai yra pirmosios nuodėmės pasekmės.

     Todėl jeigu ir pasitaiko tokių pasaulio reiškinių, kurių tikslingumo mes nesuprantame, kurie mums atrodo beprasmiai, visur yra pilna tokių daiktų ir reiškinių, kurių tikslingumas mus stebina. Ar visa tai gali būti aklo atsitiktinumo reiškiniai? Jeigu kas tikėtų, kad nuolat aklai ir neprotingai atsitinka protingiausi ir tikslingiausi dalykai, tas turėtų tikėti, kad yra gryniausia tikrovė visa tai, apie ką pasakoja “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakos. Toks žmogus, kurs matydamas pasaulyje vieną kitą, gal tik tariamą, netobulumą, užmerktų akis nesuskaitomiems tvarkos ir išminties pasireiškimams ir visa tai priskirtų atsitiktinumui, nematydamas viską tvarkančios protingos Esybės, būtų panašus į tokį žmogų, kurs, radęs Afrikos džiunglėse ant žemės numestą knygą, tvirtintų, kad ji pripuolamai atsirado ir atsispausdino. Jis savo tvirtinimą gal remtų šitokiu “logišku” protavimu: jei tos knygos atsiradimo priežastis būtų buvusi protinga esybė, tai šalia knygos turėtų būti ir spinta tai knygai įdėti; jei spintos nėra, tai ir toji knyga nėra protingos esybės padaras, nes išmintinga esybė negalėtų elgtis taip neišmintingai, kad parašytų ir išspausdintų knygą, o nepadarytų spintos jai įdėti... Toks galvojimas tikrai būtų juokingas. Tačiau panašios “logikos” laikosi visi tie, kurie vieno kito dalyko tikslingumo nesuvokdami, aklam atsitiktinumui priskiria visus išmintingiausius ir prasmingiausius reiškinius.

     Nors kai kurie Kūrėjo pėdsakai mums ir galėtų atrodyti neaiškūs, tačiau yra tiek aiškiausių pėdsakų ženklų, kad, anot Tihamer Toth, užtenka tik atmerkti akis, kad juose pamatytum patį Kūrėją. Žmogus, kurio sveiko galvojimo nėra aptemdę materializmo prietarai, nesunkiai išskaito po pasaulį išbarstytas mintis ir visur randa Šv. Rašto patvirtinimą, kad viskas yra sutvarkyta pagal “matą, skaičių ir svorį”. Tokiam žmogui yra visai suprantami tie mokslininkai, kurie kalba apie “objektyvią pasaulio logiką ir pasaulio matematiką” (Otto Liebmann). Žiūrėdamas į pasaulį, jis tiki pasaulį tvarkiusį Matematiką, tiki Aukščiausiąjį Protą, savo mintimi persunkusį visą pasaulį. Visi pasaulio reiškiniai jam yra tik uždanga, už kurios jis suranda Dievą.