ANTANAS MARČIULAITIS
unku įsivaizduoti užsisklendėlį vienišių, visiškai neturintį draugų. Juk poreikis ir potraukis su kuo nors artimai bendrauti, dalytis džiaugsmais ir liūdesiais, kam nors simpatizuoti yra kiekvieno mūsų įgimta būtinybė. Bendrų interesų, siekių ir idėjų sąsaja stiprina draugystę, suteikia jai gilesnę prasmę. “Žmogus gali be daug ko apsieiti, tik ne be žmonių”, - teigė L. Berne. O R. Emersonas draugystės sąvoką sukonkretino tokiu samprotavimu: “Vienintelis būdas turėti draugą - pačiam juo būti”. Tad pagalvokime, ar rinkdamiesi draugus, stengiamės juos visapusiškai pažinti ir suprasti, ar turime jiems ką nors moraliai vertingo duoti, pagaliau ar sutampa mūsų interesai ir idėjos. Atsitiktinio draugo nereikia laukti, nereikia viltis, kad jį kas nors įsiūlys, o stengtis pačiam jį surasti. Ir būtinai tokį, kuris galėtų praturtinti tavo psichologinę erdvę savo moralinių vertybių gausa, kuriam galėtum atskleisti savo paslaptis ir intymius reikalus, nebijodamas, kad jis gali juos kada nors išduoti.
Žuvusių už Lietuvos Laisvę (Nežinomojo Kareivio) paminklas.
Pastovi ir nuoširdi draugystė negali toleruoti neapykantos, keršto, abejingumo, melo, apgaulės, savanaudiškumo ir pasipūtimo. Tikras draugas ne tik spindi savo dvasios grynumu ir turtingumu, bet ir stengiasi visa tai perteikti kitiems. Jis džiaugiasi su besidžiaugiančiu, liūdi su liūdinčiu, kenčia su kenčiančiu. Abejotinos reputacijos draugai, atvirkščiai, užuot paguodę gali pajuokti, užuot pagelbėję gali pakenkti, užuot pataisę, dvasiškai pakylėję gali visai sugadinti.
Renkantis draugą, svarbu kreipti dėmesį ne į jo sugebėjimą prisimeilinti, o į nuoširdų norą dalytis visapusišku gerumu. Liaudies išmintis sako, jog norint žmogų gerai pažint, reikia pūdą druskos suvalgyti. Pirmieji mums atrodantys teigiami įspūdžiai apie žmogų kartais gali suklaidinti. Tik ilgiau pabendravus, atsiskleidžia psichologinės žmogaus ypatybės: pažiūros, charakteris bei temperamentas, polinkiai, įpročiai ir kt. Ne veltui šnekamoji kalboje įsitvirtinusi kažkieno suformuluota mintis: pasakyk, su kuo draugauji, ir aš pasakysiu, kas tu esi.
Galima rasti daug gražių pavyzdžių, rodančių, kaip geras, įtakus draugas savo aukšta morale paveikė blogąjį, ir šis pasitaisė. Tačiau blogio sėkla, kaip žinome, kur kas greičiau išdygsta, negu gėrio; blogi draugai lengviau paveikia savo pusėn geruosius, negu gerieji - bloguosius. Blogiui paskleisti pastangų reikia kur kas mažiau, negu gėriui. Todėl netenka stebėtis, kad visuomenėje ir net valdžioje blogis neretai dominuoja, užgoždamas gėrio apraiškas.
Negalima laikyti tikru ir patikimu draugu tokio žmogaus, kuriam labiau rūpi kito kišenė, socialinė padėtis, kito įtaka visuomenėje, negu nuoširdus, dalykiškas bendravimas. Toks tariamasis draugas gali bet kada patiklų žmogų išnaudoti ir draugystę išduoti. Prisiminkime vaikystėje girdėtą pasakutę apie du draugus. Eidami mišku, jiedu pamatė lokį. Vienas jų greitai įlipo į medį, kitas krito ant žemės ir apsimetė esąs negyvas. Lokys priėjo prie gulinčiojo, apuostė jį ir nuėjo šalin. Tada vikruolis išsliuogė iš medžio ir juokais paklausė: “Ką tau lokys į ausį taip ilgai šnibždėjo?” Šis atšovė: “Lokys man sakė, kad negalima pasitikėti žmogumi, kuris nelaimėje palieka savo draugą”.
Savanaudiška draugystė - tai ne kas kita, kaip gėdinga jos išdavystė. Prarasti draugą nesunku, bet iš naujo surasti ne visada pavyksta. Tvirtai pasitikėti galima tik tokiu draugu, kuris savo draugiškumą įrodo pasiaukojimu. Jei kareivis kovos lauke gelbsti sužeista draugą, rizikuodamas savo paties gyvybe, rodo ne tik jo tvirtą draugiškumą, bet ir heroizmą. Jis tuo metu apie save galbūt negalvoja, kai reikia suteikti skubią pagalbą bendro likimo draugui, apsaugoti jį nuo galimos žūties.
Nuostabių heroizmo pavyzdžių parodė mūsų partizanai kovose su enkavedistais ir reguliariosios okupantų kariuomenės daliniais. Iš daugybės tokių pavyzdžių pateiksiu bent vieną. Buvęs partizanas, vėliau tapęs kalėjimų ir konclagerių kankiniu, pasakojo, kaip netikėtai pakliuvęs į enkavedistų rankas, atsidūrė tarp gyvybės ir mirties už tai, kad neišdavė savo draugų. Enkavedistai rafinuočiausiais metodais jį kankino (traiškė tarpdury pirštus, karštu lygintuvu degino nuogą kūną, ištinusias ir žaizdotas vietas čaižė iš vielų supintais rimbais...) Kai kankinamasis netekdavo sąmonės, egzekutoriai apliedavo šaltu vandeniu, kad atsigautų, ir tęsdavo išradingą tardymų “industriją”. Nieko neišgavę, apimti žvėriško įniršio, perdavė jį budeliams. Tie su didžiausiu malonumu nudraskė nuo jo drabužius, nuogą išvilko už kojų į lauką, spiginant 30° C šalčiui. Per grubų gruodą nutempė apie 50 metrų ir uždarė sandėliuke su ledinėmis “grindimis” ir išdaužtu, užtat stipriai grotuotu langu. Kalinys vėl prarado sąmonę. Po paros atsipeikėjo, bet atsistoti, net krustelėti negalėjo, nes visas kūnas buvo sustingęs ir išvien žaizdotas. Prie jo stovėjo dvi kalėjimo gydytojos ir enkavedistas, atėję jį atgaivinti ir pastatyti ant kojų, kad būtų galima tęsti tardymą.
Varge, nepritekliuose, kančiose, nuolatinės baimės ir netikrumo atmosferoje užgrūdinta draugystė tvirtai laikosi ant meilės ir pasiaukojimo pamatų. Tai pati stipriausia ir patvariausia draugystė. Kariai fronto ugnyje, partizanai miškų priedangose, tremtiniai ir kaliniai varge ir kančiose tūkstančius kartų yra apvainikavę draugystę pasiaukojimu, meile, gailesčiu, rūpesčiu. Neraginami, jokio užmokesčio nereikalaudami, jie padėjo vieni kitiems, dalijosi perpus ne tik paskutiniu duonos gabalėliu, bet ir skausmu, meile, gailestingumu, lūkesčiais ir viltimis. Kalinys bandė susikalbėti Morzės abėcėlės pagalba su gretimos kameros kaliniu. Pastebėjo prižiūrėtojas, įpuolė į kamerą ir ėmė plyšoti: “Kas išdrįso pažeisti kalėjimo režimą?!” Kadangi, “nusižengėlis” buvo silpnos sveikatos ir galėjo neatlaikyti sunkios karcerio bausmės, jo kameros draugas kaltę prisiėmė sau ir buvo įgrūstas į karcerį penkioms paroms kęsti alkį ir šaltį. Bet jis dėl to nė kiek nesudrebėjo, kupinas ryžto ėjo atlikti bausmės, kad paliegusį draugą išgelbėtų nuo galimų liūdnų pasekmių.
Vienas labiausiai stulbinančių dvidešimtojo amžiaus pasiaukojančios draugystės fenomenų yra lenkų vienuolis kunigas Maksimilijonas Kolbė. Iš Osvencimo koncentracijos stovyklos, kurioje tasai kunigas buvo kalinamas, pabėgo vienas kalinys. Už tai, stovyklos komendanto sprendimu, buvo atrinkti 10 kalinių ir pasmerkti lėtai bado mirčiai. Į pasmerktųjų dešimtuką pateko ir kelių mažamečių vaikų tėvas. Jis labai skaudžiai pergyveno ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo mažylių. Maksimilijonas Kolbė ryžosi aukotis; pasisiūlė vietoj jauno tėvo pats eiti į baisiąją mirtį. Komendantas sutiko, ir Kolbė nesvyruodamas dėjo pačią didžiausią auką -savo gyvybę ant meilės ir gailestingumo aukuro, šitaip išgelbėdamas bendro likimo draugą. Vienuolio pranciškono, kunigo Kolbės didvyriškas poelgis, paženklintas palaimintojo aureole, pakeliant jį į altorių garbę.
Heroišku pasiaukojimu paženklinta draugystė niekuomet neblėsta, priešingai, nuskaidrina žmogaus dvasią, išgrynina meilę. Jos didybė nepalyginamai toli pralenkia atsitiktinę, savanaudišką ir todėl neilgai tetveriančią draugystę. “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Juk ir Kristus atėjo į šį pasaulį paaukoti savo gyvybės už žmonijos atpirkimą. Jei Išganytojo pasekėjų, tokių kaip kunigas Kolbė, būtų daugiau, mūsų laikina žemiška buveinė sutviskėtų įstabiausia draugystės, meilės ir aukos šviesa, naikinančia neapykantą, kerštą, egoizmą...
Trumpalaikė draugystė yra tarsi vaivorykštė, sužirusi patraukliu, tačiau greitai pranykstančiu spalvų spektru. Lieka vien migloti prisiminimai. Tai ypač būtina įsidėmėti jauniems žmonėms, besiruošiantiems bendram, šeimyniniam gyvenimui. Akių spindesys, veido grožis plaukų spalva, meilūs žodeliai, turtinė padėtis ir kiti išoriniai požymiai tebėra vien apžavai, vien kosmetinės priemonės. Svarbiausia - reikia pažinti partnerio dvasinę pusę, išanalizuoti jo moralinius ypatumus. Kosmetinis grožis - patrauklus, žavintis, viliojantis, bet ir praeinantis dalykas. Tik dvasinis turtingumas yra patikimas darnaus bendravimo, tvirtos, pastovios draugystės laidas. Jei pagal šitokius kriterijus rinksimės sau gyvenimo palydovą, išsaugosime pilnavertę draugystę, bus žymiai mažiau skyrybų, kurių šiandien, deja, apstu.
Duok, Dieve, kad mūsų tarpusavio ryšiai būtų harmoningi ir prasmingi, kad pasiaukojanti draugystė alsuotų patvarumu ir pastovumu. Greitai praeinanti draugystė dažniausiai palieka praradimo kartėlį, svajonių ir siekių skeveldras. Tik abipusiu supratimu, atjauta ir meile paremta draugystė gali suteikti gyvenime vilčių ir džiaugsmo.
