Paulina B. ir kun. dr. Kęstutis Trimakas
Paulina (slapyvardis) sakosi tvirtai įsitikinus, kad “Dievas pašaukė” ją studijuoti teologiją. Lankiusi religijos psichologijos kursą, ji prisipažino nustebusi, kad jos “tikėjimo raida sutapo su per paskaitas aptartomis tikėjimo stadijomis”. Jos penkių puslapių aprašymą sutrumpinus ir suskirsčius į laikotarpius, lydėsiu juos pastabomis.
Kęstutis Trimakas
Vaikystė
Neatsimenu, kada atradau Dievą. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo ir taip, kad visuomet jį tikėčiau... Manau, įtakos turėjo tai, jog, kol lankiau pradines klases, auklėjimas dar buvo ateistinis. Labai aiškiai atsimenu, kaip močiutė išvesdavo mane iš kantrybės su savo pasakom (kaip tada man atrodė) apie Dievą, apie pragarą kaip tamsų rūsį be langelių ir panašiai. Be to, ji nuolat mane sudrausdavo, kai kuo nors nusistebėjusi sušukdavau tą daugelio žmonių taip dažnai minimą “žodį” “Jėzus”. Močiutė sakydavo, kad Dievo vardo negalima be reikalo tarti. Deja, tada dar nesupratau, nei kas tas Jėzus, nei kas tas Dievas. Todėl labai apsidžiaugiau, kai mano galvelėje gimė “puiki” mintis, kaip apsiginti nuo tos atsibodusios močiutės “evangelizacijos”. Iš kažkur ištraukiau argumentą, kurį jai vis prikišdavau: “Aš - spaliuke, o spaliukai Dievo netiki! Štai tau, kad nori, močiute!” Buvau tad toks mažas, bet labai kandus ir besipriešinantis viskam kamuoliukas. Ne, ir viskas!
Paulinos mama buvo sentikė. Tėvas apie religiją nekalbėjo. Tik močiutė bandė. Bet jos, nors geranoriški, bet kieti ir moralizuojantys bandymai buvo kiek nepatrauklūs, tiek nesėkmingi. Ji pralaimėjo prieš ateistinės mokyklos auklėjimo sistemą. Paulina “prisiėmė ” netikėjimą ne dėl jo turinio, kurio dar nesuprato, bet kad apsigintų nuo močiutės. Nei nesuvokdama, ji žengė pirmą žingsnį, kad pritaptų prie tos sistemos savo pačios naudai. Visa laimė, kad Paulina buvo smalsi, o vėliau - prasmingai besidomaujanti.
Tačiau atsitiko vienas dalykas, kuris privertė mane, apgautą vaiką, liautis apgaudinėti pačią save. Metais vyresnė mano pusseserė Alytė ėmė ruoštis kažkokiai “pirmajai komunijai”. Ji tada buvo labai gera mano draugė. Vis norėdavau su ja nuvažiuoti į tas paslaptingas pamokėles. Deja, nepavyko... Tačiau tą didžiąją mano pusseserės šventę ir mane į bažnyčią nusivežė. Tai mano anksčiausias prisiminimas iš Viešpaties namų. Nors kunigas ir nuobodžiai kalbėjo pasilipėjęs taip aukštai, tačiau aš varnų negaudžiau: vis stengiausi suprasti, ką tie žmonės ten daro, atsiklaupę prie tokių gražių grotelių..., ir kunigas, tas keistuolis, vis beldžia ir beldžia... Viskas buvo įdomu ir nauja. Staiga močiutė su Alyte pakilo ir, paprašiusi mane palaukti, nuėjo šventovės priekin, o sugrįžo (kaip man parodė Alytė) gavusios po mažytį paplotėlį tiesiai į bumą. Gaila, bet niekas taip ir nesugebėjo man tinkamai paaiškinti, KAS TAI?! Mano dešimtoji gyvenimo vasara taip ir baigėsi, palikdama visą šūsnį neatsakytų klausimų, kurie vis neramino mane.
Šis laikotarpis sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu.
Ateistinės ideologijos žlugimas turėjo įtakos ir mokykloms, žinoma. Tai buvo apie 1990-uosius metus. Kaip tik tada mano močiutė pabandė dar kartą pakalbėti apie Viešpatį. Nebesipriešinau. Gavau dovanų mažytį katekizmą ir ėmiau mokytis su dideliu užsidegimu ir susidomėjimu. Atsimenu vieną reikšmingą įvykį iš tų “mokslo” dienų. Labai juokinga pasirodė tai, kad Dievo Sūnus katekizme buvo pavadintas Avinėliu. Tėtis mane sudraudė ir pasakė, jog juoktis negalima. O kodėl, nepamokė... Tokių sudraudimų buvo net keletas, tačiau paaiškinimai vis atrodė per menki ir nepakankami (jei jų iš viso buvo). Manau, kad dėl to mano vėlesnis tikėjimas ir buvo daugiau stengimasis nesuklysti.
Ėmiau dažniau lankytis bažnyčioje dar prieš tikėjimo pradžiamoksliui patenkant man į rankas. Kartą (greičiausiai smalsumo vedama), nežinodama, kad negalima, nuėjau Šv. Komunijos... be pirmosios Išpažinties. Pakeliui link Viešpaties stalo mane (gana grubiai) viena moteriškė “pamokė”, kad reikia persižegnoti. Grįžusi namo, pasigyriau mamai (ji yra sentikė) savo naujiena. Žinoma, vėliau man močiutė pareiškė, kad ir vėl blogai padariau... Niekaip negalėjau suprasti, kodėl aš vis “neįtaikiau”.
Per pirmąją Išpažintį (kai man turėjo sukakti 12 metų) šalia kitų nusikaltimų pasakiau, kad priėjau šv. Komunijos be pirmosios išpažinties. Ir vėl istorija pasikartojo: aš ir vėl “nepataikiau”. Kunigas pasakė, jog tai ne nuodėmė, kad gerasis Kristus tik sustiprinęs mane, mažą (?) vaiką. “Gerasis”... “Kristus”... “sustiprino”. .. Tai buvo tokia didelė paguoda ir džiaugsmas man. Ačiū Dievui, kad tas kunigėlis kalbėjo taip.
Jaunystės pirmoji dalis
Mokykloje prasidėjo tikybos pamokos, tačiau tai nebuvo, ko aš ieškojau. Pirma, man nepatiko, kad kunigas pamoką veda iš karto visai salei vaikų (matyt, troškau išskirtinio dėmesio sau). Antra, tos pamokos buvo per retos. Būtent šiuo laikotarpiu aš “primiršau” savo tikėjimą. Jis neturėjo tvirto pagrindo, todėl, susidūręs su grupiniu netikėjimu, prigeso net 3-4 metams ir pabudo nebe kaip vaiko, o jau tvirtesnis ir brendo vis spartesniais tempais. Tie 3-4 metai buvo vieni iš tamsiausių mano gyvenime.
Kai manęs paklausdavo, ar norėčiau grįžti į vaikystę, atsakydavau teigiamai, tik pridurdavai, jog jokiu būdu nenorėčiau iš naujo tapti 13-16 metų paaugle. Nerasdama Dievo, paauglystėje griebiausi kitų dalykų, kitų užsiėmimų (...) Šiam laikotarpiui besibaigiant, susapnavau vieną prasmingą sapną. Sapnavau, kad išgirdau skambutį į duris ir nuskubėjau atidaryti. Tai, ką išvydau kitoje slenksčio pusėje, mane mirtinai išgąsdino: ten stovėjau pati aš, tik tokia, kokia buvau maždaug 13-os metų. Ne išvaizda išgąsdino, o to apgailėtino mažo žmogaus kenčiančios dvasios permatymas kiaurai. Aš savęs, atėjusios iš praeities, neįsileidau ir negailestingai užtrenkiau duris prieš nosį. Kai ryte pabudau, tas nemalonus išgąsčio jausmas buvo išlikęs.
Dabar, kai nuo to sapno praėjo jau 4 metai, aš pabandžiau įšvelgti jame prasmę. Šitas durų užtrenkimas galėjo reikšti atsisakymą savo paviršutiniško ir dėl to tokio sunkaus gyvenimo, nes būtent kažkur nuo to laiko įgijau greitesnį pagreitį, judėdama link Viešpaties pažinimo.
Paulina suminėjo ne vieną lemiantį “veiksnį”, bet keletą įvykių, kurie jai padėjo jaunystėje “vėl ieškoti Dievo”. Tai buvo 1) tėvą susituokimas bažnyčioje ir 2) susidūrimai su mirtimi. Ir vienu, ir kitu atveju mamos ašaros jai parodė tų įvykių rimtį ir svarbą.
Kai man sukako 14 metų, mano tėvai pagaliau susituokė bažnyčioje. Prieš tą šventę kartą užtikau savo mamą labai verkiančią. Ji man bandė paaiškinti, kas atsitiko. Supratau tik tiek, kad ji gailėjosi pradėjusi šeimos gyvenimą be Dievo palaimos. Pamaniau sau: “Tai tikriausiai svarbu, jie mama šitaip sielojasi”.
Močiutė buvo mirusi dar Paulinos vaikystėje, ir tėvai nesivedė jos į laidotuves Seneliai mirė vėliau: vienas — jai esant keturiolikos, antras — jau esant šešiolikos metų. Mama “labai verkė. Mano vaikiškon širdin tai įsirėžė giliai. Tikriausiai dėl mamos tokios skaudžios reakcijos į tėvų mirtį, pastaroji man dar labai ilgai atrodė kaip koks šiurpus dalykas. (...) rašau apie mirties išgyvenimus, kadangi jie buvo tie lemtingi Dievo sukrėtimai man, kad pagaliau pabusčiau iš miego. Ir pabudau... ”
Dvasiškai stiprinanti draugystė
Apie tą laiką prasidėjo Paulinai svarbi draugystė. Joje Paulina gavo to, ko negavo nei iš tėvų, nei iš tikybos pamokų mokykloje, nei iš bažnyčios. Ji su drauge galėjo artimai, intymiai ir asmeniškai išsikalbėti rūpimais religijos klausimais. Per tą dvasinį ryšį Paulina ir Rita viena kitai labai daug padovanojo.
Kita svarbi mano gyvenimo dalis: mano tapatybės formavimosi pradžia, susiradus gerą draugę vardu Rita. Tai būtų antroji priežastis, paskatinus aktyviau ieškoti Dievo. Rita buvo mano klasiokė, tačiau tvirtesnio, nors ir kiek tradicinio tikėjimo (jį užaugo gausioje krikščioniškoje šeimoje)! Ji tapo savotišku idealu man. Rita buvo pirmasis žmogus, kuriam atskleidžiau savo dvasią. Pastebėjau, kad per pokalbius su ja aš lyg praturtėdavau. Prieš akis atsivėrė visai kitoks pasaulis. Rita įvertino mano dvasines vertybes (kurių aš tariausi visai neturinti), paskatino pažinti ir Dievo pagalba tobulinti save.
Tikėjimą atšaldžiusi kelionė
Po pusantrų metų tokios draugystės aš gavau pasiūlymą metus praleisti užsienyje. Apsispręsti nebuvo lengva, tačiau sutikau ir, atšventusi savo 17 metų gimtadienį, išvykau. Tai buvo pirmas atsiskyrimas nuo šeimos, namų ir net tautos. Ši kelionė išmokė mane savarankiškumo, ėmiau lengviau bendrauti, išsiugdžiau pasitikėjimą savimi. Be to, mano žvilgsnis į pasaulį prasiplėtė, nes apkeliavau beveik visą Europą. Daug ko pasimokiau.
Tačiau buvo ir viena didelė neigiama patirtis: aš vos nepraradau Dievo.
Vėliau studijavau savo dienoraštį ir bandžiau padaryti išvadas, kodėl taip atsitiko. Viena iš priežasčių buvo ta, jog prieš išvykdama dar neturėjau stipraus asmeninio ryšio su Viešpačiu. Todėl milžinišką įtaką padarė aplinka. Toje šalyje žmonės kalbėjo man visiškai nesuprantama kalba, todėl per šv. Mišias galėjau tik bandyti atspėti, kas vyksta (tas truko 4 mėnesius, kol neišmokau tos svetimos kalbos).
Kadangi nebuvo asmeninio ryšio su Dievu (vidus) ir aplinka (išorė) jau nieko nebegalėjo man duoti, aš pasimečiau, atšalau tikėjimui. Labai troškau sugrįžti namo, kol tas dalykas nesibaigė tragiškai. Eidavau šv. Komunijos, nors Išpažinties sakramentas nebuvo taip lengvai prieinamas man, svetimkalbei. Šv. Komunija mane stiprino iki pat sugrįžimo namo.
Rita sunkiomis dienomis guosdavo mane laiškais, tačiau jos pradinė nuojauta pasitvirtino: aš pasikeičiau, mes šiek tiek susvetimėjome, bet neišsiskyrėme, nes mus jungė, anot Ritos, “Dievo tema”. Grįžusi Lietuvon, sustiprėjau dvasia kai aktyviau įsijungiau į jaunimo veiklą savo parapijoje.
Asmeninio tikėjimo link.
Dar turėčiau pridurti, kad šeimoje religijos tema beveik nebuvo minima. O jei kartais ir prakalbėdavom apie tai, jausdavausi nepatogiai. Ir iki šiol vengiu šeimoje kalbėti apie savo religinius išgyvenimus. Norėčiau pralaužti tą dar vaikystėje pasistatytą sieną, bet net neįsivaizduoju kaip. Kai tik imu kalbėti apie tikėjimą, pajuntu nuomonių ne visiškai sutapimą. Be to, lyg ir nedrįstu būti sąžinės priekaištu ar kokia pamokslautoja savo TĖVAMS, kurie mane visą gyvenimą mokė. Štai į ką išsirutuliojo vaikystėje vyravusi baimė suklysti dėl gausių savo vaikiškų suklydimų. Jei tik būtų buvę, kas mane tvirtai ir nuolatos veda teisingu keliu!.. Dabar šiek tiek gailiuosi, kad tik taip vėlai atradau tą Kelią.
Asmeninio Dievo ieškoti paskatino kun. J. Zdebskio dienoraščių perskaitymas. Tada jau ir pats Viešpats galėjo prabilti į mane: teologijos studijų pasirinkimas buvo dėl to, kad Dievas pašaukė (aš tuo tvirtai tikiu). Taip netikėtai, aiškiai ir stipriai. Tą naktį nemiegojau iki ryto. Nudžiugau neapsakomu džiaugsmu, kai tėvai beveik nesipriešino mano pasirinkimui.
Tikrai, mano ryšys su Viešpačiu šiuo metu tampa vis labiau ir labiau asmeninis.
kun dr. K. Trimako galutinės pastabos
Pradžia tikėjimui nebuvo palanki: močiutės geranoriškos, bet primityvios ir moralizuojančios pastangos susilaukė gudragalvės anūkės, spaliukės, ateistinio “išpažinimo”. Vaizdinio “tikėjimo” Paulina taip ir neturėjo. O vis dėlto ji buvo smalsi, domėjosi aplinkoje pasitaikančiomis išorinėmis religijos apraiškomis. Deja, jos smalsumo aplinkiniai žmonės nepatenkindavo. Truputėlį plačiau su religinėmis tiesomis ji susipažino, pati skaitydama gautą katekizmo knygelę. Taip turbūt prasidėjo jos pažodinio tikėjimo metas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokykloje buvo įvestos tikybos pamokos. Deja, didelėje salėje daugeliui mokinių retai laikomos tikybos pamokos nepatenkino Paulinos noro žinoti daugiau ir giliau. Ką ji ten beišmoko, tektų laikyti prisiimtu, grupiniu tikėjimu. Jaunuolę daugiau paveikė motinos ašaros, liudijusios tai, ką ji brangino - Bažnyčios palaiminamą santuoką ir mirusius tėvus. Ašaromis palydėtų artimųjų mirtis galėjo Paulinoje pažadinti gilesnius išgyvenimus, vedusius ją per Ruemke’s nustatytas pirmąsias tikėjimo fazes jaunystėje.
Apie tą laiką prasidėjo Paulinos draugystė su Rita. Joms abiem rūpėjo “Dievo temos”. Ji sakėsi daug gavusi iš savo draugės, kuri namuose buvo įgijusi tvirtesnį tradicinį tikėjimą. Savaime suprantama, kad tokiam Paulinos tikėjimui dar labai reikėjo aplinkos patvaresnių ramsčių, bet jų nebebuvo, kai ji visus metus buvojo svetimuose kraštuose. Tikėjimas be ramsčių ir be praktikos gerokai išblėso. Vis dėlto ji norėjo likti tikinčia ir sugrįžusi Lietuvon rado būdą tikėjimą sustiprinti: jai padėjo veikla jaunimo grupėje, o papildė ir knygų skaitymas. Uolaus ir pasišventusio kun. J. Zdebskio dienoraščio skaitymas padėjo jai įsitikinti asmeninio Dievo buvimu. Ji ėmė puoselėti artimesnį ryšį su Juo. Jai parūpo Dievo valia jos gyvenime, ypač kai panoro pasirinkti mokslo studijas. Ilgai svarsčiusi, pasirinko teologijos studijas, įsitikinusi, kad toks yra Dievo noras.
Apie besivystantį tikėjimą
Nuo vaikystės besivystantis tikėjimas yra skirstomas į stadijas. Vaizdinis tikėjimas (3-7 m. vaikų) yra grindžiamas vaizdais, pavyzdžiu, Dievas kaip geras, žilas, barzdotas senelis. Pažodinis tikėjimas (7-12 m.) tikėjimo tiesos paprastai išreiškiamos pasakojimu ir suprantamos pažodžiui.
Grupiniu tikėjimuteiginiai priimami ne iš įsitikinimo jais, bet vien dėl to, kad taip tiki grupė, visuomenė ar institucija, kuriai priklauso asmuo, ar jis būtų paauglys, ar suaugusis. Asmeninis tikėjimas yra sąmoningu įsitikinimu pagrįstas, o jo esmei priklauso ir įsitikinimas asmeniniu Dievu ir puoselėjamas ryšys su Juo (plačiau apie tikėjimo vystymąsi ir jo stadijas žr. Kęstučio A. Trimako knygą Tikint bręsti).
Kun. dr. Kęstutis Trimakas ruošia Lietuvos jaunimo išgyvenimų rinkinį Jaunimas: patirtis ir įžvalgos dvejose knygose su savo pastabomis bei išvadomis. Pirmoji knyga iš spaudos išeis šių metų pavasarį. Iš to rinkinio čia spausdinamas vienos jaunuolės pasisakymas su kun.dr. K. Trimako pastabomis.