Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LAISVĖ IR MES

Algis Paliokas SJ

    Kartais Ameriką neteisingai vadina nusikaltėlių šalimi. Atseit, atradus Ameriką, į ją pradėjo plaukti ne tik nuotykių ir turtų ieškotojai, bet ir savo šalyse prasikaltusieji, norėdami išvengti bausmės. Galbūt daugiausia Amerika priglaudė europiečių, priverstų palikti tėvynę dėl religinių persekiojimų. Klasikiniu pavyzdžiu yra savo katalikišku nusistatymu tvirta airių tauta, kelis šimtmečius atlaikiusi anglikonizmo spaudimą. Dalis airių pasirinko tikėjimo laisvę užtikrinančią Ameriką. Ši valstybė tapo didi žmonėms, kuriems meilė Dievui buvo aukščiau meilės tėvynei. Amerikoje iki vėlyvo pokario klestėte klestėjo krikščionybė bei kiti tikėjimai. Bedievybė neturėjo paklausos. Dar iki šiol ant JAV popierinių pinigų yra šūkis: “In God we trust”. Minėti žmonės bei jų atžalos statė ir kūrė šią supervalstybę, kuriai lygios nėra pasaulyje.

Laisvės statula Kaune. 1989 metų Vasario Šešioliktą dieną sugrąžinta į Laisvės paminklo viršūnę.

Juozo Zikaro skulptūra.

     1917 m. buvo pradėta kurti kita supervalstybė tiktai visai ant kitų - bedieviškų pagrindų. Mes esame jos neatstatomo griuvimo liudininkai. Žemės turtais bei mažai tekainuojančia darbo jėga Sovietų Sąjunga buvo turtingesnė už JAV. Neoficialias lenktynes visam laikui laimėjo JAV. Aišku: kur Dievas, ten pergalė.

     Prieš akis užtenkamai aiškūs argumentai. Nereikia tikėti kokiais nors įrodinėjimais, tereikia matyti. Ne viena bedieviška ideologija nuėjo į istorijos sąvartyną. Rodos, ir kvailam turėtų būti aišku. Tuo tarpu Lietuvoje yra žmonių, keikiančių laisvę. Deja, deja, keikdami savo laisvąją Tėvynę ir tikėjimo laisvę, jie prakeikia save, savo gerovę ir ateitį.

Gerovė - laisvė, dvasingumas

     Negalime tvirtinti, jog laisvę patys išsikovojome, kad buvome jos verti. Laisvė mums yra Dievo dovana. Gerovė, kurios taip visi troško, nėra tiesiogiai surišta su laisve. Laisvė dovanota ne tam, kad milijonieriais taptume, bet kad homo sovieticus, tiek metų tapatintas su žmogbeždžionėmis, sugrįžtų prie savo Kūrėjo ir vėl atstatytų savo panašumą į Jį. Nėra lengvas laisvinimasis iš kūniškumo ir žemiškumo nelaisvės, nėra patraukli pradžioje ir laisvės dovanota dvasingumo galimybė. Kuriam tikslui Dievas davė laisvę? Ar tam, kad atstatytų pažeistą kiekvienos žmogiškos prigimties asmens teisę į laisvę? Tai svarbu, bet nėra svarbiausia. Už viską svarbiau žmogaus ateitis: ne tiek žemiškoji, kiek amžinoji. Dvasinės laisvės dovana leidžia pažinti žmogui savo gyvenimo tikslą bei prasmę, suartėti su Dievu, gauti dvasinę jėgą augimui, brendimui, tobulėjimui, o tuo pačiu, kartu su dvasine gerove, sukurti ir materialinę gerovę.

     Laisvė yra daugelio laisvai kintančiųjų dydžių funkcija (pasekmė). Į kintamuosius dydžius įeina visi tautos dvasingumo ar bedvasiškumo parametrai. Pasekmės ir jų priežastys susietos geležine priklausomybe.

     Kristaus laikais izraelitai pirmieji išgirdo apie galimybę išsilaisvinti iš blogio. Bet jie nežmoniškai troško vien politinės, t.y. išorinės laisvės. Jie nesuprato Gerosios Naujienos apie Dievo vaikų laisvę. Ši vidinė laisvė gaunama tampant Dievo vaiku, t.y. išsilaisvinant iš bet kokio blogio ir siekiant artumo su Dievu. Tuomet išorinė (politinė) laisvė ateina kaip būtina pasekmė. Mūsų matomasis žemiškasis gyvenimas yra žmogaus vidinio gyvenimo atspindys bei pasekmė.

     Nesiekdami vidinės laisvės, izraelitai tiesiog antžmogiškomis pastangomis siekė politinės laisvės, susikaudami su didžiąja Romos imperija. Jie bandė pasiekti išorėje, ko neturėjo viduje. Kokios pasekmės? Sutriuškinimas ir išvarymas iš tėvynės bei išsklaidymas po pasaulį. Išorinė laisvė yra tautos dvasingumo pasekmė, nelaisvė - bedvasingumo.

     Lietuva elgiasi panašiai. Visos jėgos telkiamos išorinio gyvenimo tvarkymui ir nesirūpinama tautos dvasingumu. Netgi priešingai: dvasingieji žmonės ir institucijos kartas nuo karto užpuldinėjami, iš mokyklų bandoma pašalinti tikyba, purvasklaida griauna tautos dorą. Taip blogis silpnina dvasingumą ir veda į nuodėmės nelaisvę. Tuomet tik vienas žingsnis iki išorinės nelaisvės.

     Senasis Testamentas daugkartiniais pavyzdžiais rodo, jog tautos laisvė, gerovė ir tvarka bei harmonija tautos gyvenime priklauso nuo tautos tikėjimo ir moralės laipsnio. Juo šis laipsnis mažesnis, tuo daugiau tautoje atsiranda socialinės nelygybės reiškinių, išnaudojimo, neteisybės, skurdo, nusikaltimų ir kitokios betvarkės. Jeigu tauta krenta dar žemiau ir pradeda garbinti stabus (materiją, malonumus) tuomet išnyksta tikrasis tikėjimas bei dora. Savo noru tautai patekus į blogio vergiją, netrukus ją ištinka pasekmė: išorinė nelaisvė. Pranašas Izaijas rašo: “Viešpats sako: ‘Eikite šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna. Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite, valgysite krašto gėrybes, bet jeigu atsisakote paklusti, sudoros jus kalavijas’” (Iz 1,18-20). Kaip čia viskas aišku: Dievas atleidžia atsiverčiantiems ir paklustantiems Dekalogui ir juos aprūpina krašto gėrybėmis. Priešingu atveju laukia bausmė.

Laisvė ir blogis

     Laisvė yra gėris. Laisvė atitinka didžiausią Dievo dovaną - valios laisvę. Išorinė laisvė padeda žmogui produktyviau ir pilniau panaudoti minėtą Dievo dovaną.

     Kiekvienam gėriui, kiekvienam Dievo dovanų realizavimui priešinasi ir kenkia blogio jėgos, kurias vadiname velniu, šėtonu ir pan. Mūsų laikų pažangieji, modernistai ir katalikų tikėjimo “tobulintojai” nieko nebekalba apie šią neapykanta degančią blogio jėgą. Ji skverbiasi visur: ir į žmogaus vidų, ir į ekonominį, ūkinį ir politinį tautos bei visos žemės gyvenimą. Kartais blogis turi teisę užmesti ant tautos savo juodąją, skandinančią, bauginančią, kankinančią mantiją. Kuo blogiui tarnaujančių ar bent pritariančių daugiau, tuo ši skraistė tampa labiau nuodijanti žmonių gyvenimą, labiau slegianti, labiau viltį atimanti... Jeigu tautoje yra tik vienas kitas procentas blogų žmonių, tuomet tas blogis yra lyg uždarytas juose pačiuose. Aplinka jį smerkia, nuo jo nusigręžia. Jei jo daugiau, tada jis jau turi galią paveikti artimiausią aplinką. Kai jo daug, tuomet jis turi teisę užlieti visą tautą ir savo nuodingais garais nuodyti gerųjų, Dievui ištikimų žmonių gyvenimą. Dvasinis žmonių užnuodijimas realizuojasi išorėje įvairiausiais sunkumais materialinėje, moralinėje ir dvasinėje srityje.

     Šitaip galvojant, yra neteisinga už blogį visada ir visur kaltinti vien žmones. Žmoniją teisia ir valdo šventas Dievo teisingumas, ir jokie niekdariai negali šiam teisingumui nusikalsti. Rojaus žaltys nebuvo blogio iniciatorius, o tik prienonė piktajai dvasiai regimai pasirodyti ir savo velniškus kėslus realizuoti. Kiek daug turime valdžios žmonių, kuriuos smerkiame ir laikome atsakingais už vienokį ar kitokį blogį Lietuvoje. Jei galima kaltinti žaltį dėl pirmųjų tėvų nuodėmės, tai tik tada galima kaltinti ir žmones, tapusius blogio įrankiais. Bet taip nėra. Gėrio ar blogio jėgų persvarą lemiame mes. Taip, mes visi, sudarantieji lietuvių tautą. Jeigu tapome verti blogio jėgų siautėjimo, tai kaltinkime ne įrankius, o save pačius. Mums reikia peržvelgti giliausius sąžinės klodus ir pasitaisyti iš kiekvienam būdingų ydų ir klaidų.

     Lietuvai nereikėjo vesti ilgų, sunkių kovų siekiant laisvės, nes ji buvo dovanota. Ji dovanota sąlyginai ir laikinai. Jei dabar tauta neatsivers ir į Dievą neatsigręš, tai Lietuva palaipsniui pateks į kitų jėgų nelaisvę.

     Vienintelė tikra nelaimė - tai nuodėmės nelaimė. Tai matome dabartinėje Lietuvoje. Mums atrodo, jog ten šiuo metu materialinė gerovė ir net didžiuliai turtai kažkokiu būdu atitenka vienaip ar kitaip susirišusiems su blogio jėgomis. Atrodytų, jog blogis triumfuoja.

     Tačiau yra jėga, stipresnė už visas pragaro jėgas. Tik ar mes ją auginame iki tiek, kad ji įveiktų blogio jėgas? Ši jėga, milžiniška jėga glūdi mumyse pačiuose. Mes nieko nepakeisime Lietuvoje, kol nepakeisime savęs. Keisdami, tobulindami save, mes keičiame aplinką. Tegu tik auga ir skaičius didėja šių mažųjų gėrio jėgų. Jos vis jungsis, stiprės ir ilgainiui pakeis visą tautos veidą.