Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

KAIP SVEIKINTIS IR DĖKOTI

     Vieni sveikindamiesi sako labas rytas, laba diena, labas vakaras, o kiti - labą rytą, labą dieną, labą vakarą. Abi formos - vardininkas ir galininkas - yra geros ir taisyklingos. Vienose tarmėse labiau prigijęs vardininkas, kitose - galininkas. Sakydami labas rytas, mes norime lyg palinkėti, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas (geras, laimingas). Sakydami labą rytą, tartum duodame rytinę dovaną - gerą žodį (plg. liaudies dainą... : “Aš jai daviau labą rytą, ji man - nė žodelio”). Nors negalima smerkti sveikinimų galininko linksniu, tačiau vardininkas bendrinėje kalboje daugiau įsigalėjęs.

     Su artimais žmonėmis - bičiuliais, draugais, broliais, seserimis - galima sveikintis ir trumpąja forma: labas! Be reikalo mes stumiame iš savo kalbos seną lietuvišką pasisveikinimą sveikas. Sveikas, bičiuli; sveikos, mergaitės; sveikas atvykęs, sveikas gyvas, sveikas drūtas. Tokias pasisveikinimo formas dažnai vartoja liaudis savo šnekamojoje kalboje, bet jos labai geros ir inteligentams. Reikėtų jas atgaivinti, nes tai praturtintų mūsų kasdieninę kalbą. Tik reikia nepamiršti, kad su vyresniais už save asmenimis sveikintis trumpąja forma labas arba sveikas būtų nemandagu.

     Žodis sveikas plačiai vartojamas liaudies šnekamojoje kalboje ir atsisveikinant: lik sveikas! likite sveiki! Dažiausiai mes esame įpratę atsisveikinti žodžiu sudie(v), bet nepeiktini ir tokie pasakymai; viso labo! viso gero! viso geriausio! taip pat dažnai sakoma: iki pasimatymo! iki susitikimo! Artimi draugai dažnai vartoja ir sutrumpinimą: iki! Su draugais, kartais pasakome: tuo tarpu! šiuo tarpu! kol kas!

     Vakare, eidami gulti, atsisveikiname, tardami labanaktis, arba labanakt. Nebloga ir kilmininko forma - labos nakties. Tai linkėjimas, kad naktis būtų laba, gera, laiminga. Linkėjimų kilmininko forma vartojame ir daugiau. Valgantiems linkime gero apetito, išvažiuojantiems - laimingos kelionės, sėkmės, laimės, gerų atostogų. Tiktai labo ryto arba labos dienos neįprasta sakyti.

     Dar pora pastabėlių ir dėl padėkos žodžių. Dėkingumą paprastai pareiškiame žodžiais: ačiū! dėkui! labai ačiū! nuoširdžiai dėkoju! esu labai dėkingas! Visi šie posakiai yra geri ir vartotini. Bet yra negera, kai vienas kitas kartas pasako: didelis ačiū! didelis dėkui! Tai vertiniai iš rusų kalbos: bolšoje spasibo! Jie jokiu būdu lietuvių kalboje nevartotini. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti, kartodami prieveiksnį: labai labai ačiū, labai labai dėkui.

     Dabar, ypač išeivijoje, labai įprasta sakyti ne labai ačiū, bet ačiū labai. Tai taip pat svetimų kalbų įtaka. Juk taip sakoma kai kuriose mums artimose kalbose, pvz.: Danke schoen, merei beaucoup, thank you very much. Mes, lietuviai, tokius sveikinimus pradedame prieveiksmiu labai: labai ačiū, labai dėkui, esu labai dėkingas...

     Beje, kai kas prikiša, kad žodžiai dėkui ir ačiū yra skoliniai iš gudų kalbos. Šių žodžių kilmė nėra aiški. Šiuo klausimu yra rašęs kalbininkas V. Urbutis savo straipsnyje “Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai” (Baltistica, V. p. 49). Jisai sako, kad dėkui yra atkeliavęs iš gudų, bet ačiū gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių.