Angelė
Šis pasakojimas yra iš Lietuvos jaunimo išgyvenimų rinkinio pirmosios knygos “Jaunimas: patirtis ir įžvalgos”. Pasakoja Angelė (slapyvardis). Gale — psichologo kun. dr. Kęstučio A. Trimako pastabos apie jos bręstančio tikėjimo vystymąsi.
Angelės kelias į Dievą gali būti padalintas į keturias stadijas: 1. ateistinis laikotarpis, 2. abejonės, 3. susipažinimas, 4. įsitikinimas.
Ateistinėj aplinkoj
Užaugau bemaž ateistinėj aplinkoj. Mano mama buvo visiškai netikinti ir dirbo mokykloje pionierių bei komjaunuolių vadove. Tėvelis buvo tarybinės valdžios “užguitas tikintysis” -jis nėjo į bažnyčią, nekalbėjo apie tikėjimą ir tik iš retų frazių buvo galima spręsti, kad jame dar KAŽKAS GYVENA. Mokykloje buvo nuolat kalama į galvą, kad Dievo nėra, ir aš nuoširdžiai nekenčiau Bažnyčios ir su ja susijusių “davatkiškų prietarų”.
Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?
Kai buvau dešimties metų, mane ir brolį tėvelis niekam nežinant nuvežė pakrikštyti. Nesupratau, kam viso to reikia, bijojau seno klebono, atliekančio keistas ir neįprastas apeigas. Toks, beveik prievarta duotas, krikštas sąlygojo dar didesnį pasipriešinimą Dievui ir Bažnyčiai. Jaučiausi nuskriausta ir įskaudinta, ir negalėjo būti man nei kalbos apie džiaugsmą būti priimtai į krikščionių bendruomenę ar atgimimo Kristuje palaimą. Man būdavo net keista girdėti klasės draugus šnibždantis apie savo Pirmąją Komuniją ar Sutvirtinimo sakramentą.
Abejonėse
Prasidėjus nepriklausomybės judėjimui Lietuvoje, Bažnyčia atsigavo ir po kurio laiko mokykloje buvo pradėtos dėstyti tikybos pamokos. Viskas apsivertė aukštyn kojom: jei seniau išpažįstantys tikėjimą buvo “Kitokie”, tai dabar “Kitokia” tapau aš pati. Visa mano nusistovėjusi ir akivaizdžiai suprantama pasaulėžiūra prarado savo stabilumą. Pasimečiau tarp nuomonių ir ginčų, kuriuos paskatino pasikeitusi Bažnyčios padėtis visuomenėje, ir jau nebežinojau kuo tikėti, ir kas galų gale yra gera bei priimtina. Pradėjau abejoti viskuo ir nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs išnarplioti susipainiojusius siūlus.
Kone visi vaikai lankė tikybos pamokas, o aš tuo metu eidavau susigūžus namo ir man būdavo baisiai nesmagu būti ta “Kitokia”. Kartais norėdavau pradėti lankyti tikybos pamokas, bet bijojau pripažinti tai mamai. Man buvo gėda tiek tikėti, tiek netikėti, todėl keikiau tikėjimą kaip tokį aplamai. Buvau plėšoma į dvi puses, ir man buvo baisu savęs tokios neužtikrintos ir pasimetusios.
Susipažinimas
Devintoje klasėje galų gale pasikalbėjau su mama ir ėmiau lankyti tikybą. Norėjau neišsiskirti iš visos klasės, o tuo pačiu ir “apsiuostyti”, kaip ten viskas yra. Buvau sukrėsta čia kaskart girdėdama visai kitaip interpretuojamus dalykus apie Dievą. Pamažu viskas darėsi priimtina ir akivaizdu. Tikrovė nušvito naujomis spalvomis ir aš JUTAU, kad tikrai yra BŪTENT TAIP. Mano širdis tarsi padidėdavo, kai girdėdavau kalbant apie mylintį ir laukiantį Tėvą, o ne apie išgalvotą pasakų senį, sėdintį ant debesų. Buvo beprotiškai gera ir saugu jausti tiesiog tai, kad JIS YRA. Žinojimas ir užtikrinimas JO BUVIMU atslinko po truputį, ir man buvo sunku sutalpinti savyje šį naują ir nepatirtą jausmą. Jisai smelkė kiaurai ir aidėjo mano suvokime - “AŠ ESU”. Buvau laiminga ir džiaugiausi savo atradimu - visa mano veikla pasidarė prasminga Dieve.
Įsitikinimas
Mano galutinį atsivertimą ir atsivėrimą Dievui vainikavo vienas įvykis. Buvo Švč. Mergelės ėmimo į dangų šventė, ir mokytoja nusprendė nuvesti mus į bažnyčią. Jaučiausi keistai. Bažnyčioje buvau buvus tik vieną kartą ankstyvoje vaikystėje ir nemokėjau čia elgtis. Stebėjau savo draugus ir mačiau juos dalyvaujant bendruomeninėse maldose, klaupiant prie klausyklos langelio išpažinties, priimant šv. Komuniją. Vėl pasijutau “Kitokia” ar tiksliau nepriimta ir atsiskyrusia. Jaučiau užgulančią nuoskaudą ir ne vien dėl to perdėto savo “suki-toninimo” ar nemokėjimo dalyvauti šv. Mišiose. Nesąmoningai supratau, kad per Bažnyčią tampame bendruomene, kad tikėjimas nėra vien kažkas asmeniško, o pildosi įsijungimu į ją. Mano dvasia šaukėsi to įsijungimo ir išsipildymo. Pradėjau melstis. Maldavau Dievą Bažnyčios sau, norėjau priimti Eucharistiją, kaip dievišką palaiminimą ir malonę. Biro ašaros -laukimo, troškulio ir vilties išsiveržimas...
... Tada atsitiko kažkas nepaprasto. Tuoj pat po šv. Mišių priėjo mokytoja ir pasakė girdėjusi, kad aš dar nesu priėmusi Pirmosios Komunijos. Ji pasiūlė savo pagalbą pasiruošiant ir laukė mano atsakymo klausiančiomis akimis.
Stovėjau be žado. Tai buvo tiesioginis susidūrimas su kitokia Tikrove. Patyriau amžinai laukiantį Tėvo rūpestį ir besiblaškantį savo žmogiškumą. Dievo artumas buvo skausmingai ryškus, ir aš žinojau, kad esu neverta to artumo. Jaučiausi tiesiogiai įėjusi į asmeninį santykį ar tiesiog pokalbį su Viešpačiu - aš paprašiau, o jis man atsakė tuoj pat. Tai buvo neįtikėtinai TIKRA ir GYVA, ČIA IR DABAR. Jaučiau ir TURĖJAU savyje LAIKĄ DABAR. Dingo klausimai.
Viskas pasidarė PER DAUG AIŠKU, kad dar kažko klausinėčiau. Aišku tai, kad esu tik niekalas ir kad Dievo meilė beribė - joje telpu VISA - su visais savo blogumais ir silpnybėmis, prieštaravimais ir įgymtu nepastovumu. Dėkoju už jo Meilę, kuri priima iki galo...
Po kelių mėnesių priėmiau Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo Sakramentą. Besiruošiant mano tikėjimas pagilėjo, labiau įsitvirtino kasdienybėje, sužinojau daugybę naujų dalykų. Po to dar buvo daug kilimų ir kritimų, tačiau šis išgyvenimas liko kaip vienas brangiausių - tai buvo tarsi įėjimas pro vartus, mano gyvenimo Dieve pradžia.
Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!
Labai sunku yra visa tai perteikti žodžiais. Jausmai “nepasisako”. Tą pačią akimirką, kai ketinu juos užrašyti, jie tarsi pavirsta į smėlį arba išsitrina į žodžių briaunas...
DIEVO IR JO BENDRIJOS TIKROVĖ
Kun. dr. Kęstutis A. Trimakas
Anuometinė ateistinė valdžios sistema, į kurią buvo įsijungusi Angelės mama, lėmė taip, kad jos duktė vaikystėje netikėjo Dievo ir neapkentė Bažnyčios. Tėvas, bebalsis, jausdamas reikalą, paaugėjusius vaikus be paaiškinimo slapta leido pakrikštyti. To nepakako. Tikriausiai į tą pačią sistemą Angelė būtų vis labiau įtraukta, bet ateistinės valdžios sužlugimas sudarė kitokią galimybę.
Du dalykai patraukė Angelę į krikščioniškąjį tikėjimą 1) tikrovės pajutimas ir 2) noras bendruomenės. Pirma, ji intuityviai juto, kad susipažindama su krikščionybės tiesomis, ji susiliečia su tikrove. Tą intuityvų pajutimą ji išreiškia šitokiais teiginiais: “aš jutau, kad tikrai yra BŪTENT TAIP” IR “mano širdis padidėdavo, kai girdėdavau kalbant apie mylintį ir laukiantį Tėvą”. Šiais žodžiais ji aptaria savo išgyvenimus, besiklausydama Dievo apibūdinimo. Tie išgyvenimai tapo įtikėjimu (tai psichologo Ruemke’s minėtos pirmosios trys tikėjimo fazės, vainikuojamos ketvirtąja; “tikrai Kažkas yra; tai yra Dievas”).
Antra, Angelė turi jautrų poreikį priklausyti žmonių bendruomenei. Ji galėjo pasitenkinti paviršutinišku prisišliejimu prie Bažnyčios savo pačios naudai, kad jaustųsi saugi, “priimta”. Tada jai būtų pakakę grupinio “tikėjimo”. Tačiau ji įsijungė į krikščionių bendruomenę daug gilesniu pagrindu. Ji tai išreiškė žodžiais: “supratau, kad per Bažnyčią tampame bendruomene, kad tikėjimas (...) pildosi įsijungimu į ją. Mano dvasia šaukėsi to įsijungimo ir išsipildymo”.
Trys Angelės savybės užtikrino, kad ji įtikėjo ne paviršutiniškai, ne savo naudai prisiimtu grupiniu “tikėjimu”, bet giliai pagrįstu, asmeniniu, su galimybe vystytis toliau. Tai 1) nuolankumas (“esu neverta”, “niekalas”), pripažįstant Dievo didžiadvasiškumą, 2) intuityvus tikrovės jutimas (priėmė tiesą, nes pajuto, kad ji išreiškia tikrovę) ir 3) troškimas priklausyti žmonių bendruomenei Bažnyčioje buvo pagrįstas protingu suvokimu: “per Bažnyčią tampame bendruomene”; “tikėjimas pildosi įsijungimu į ją”.
Tikrovę, kurią anksčiau klaidingai suprasdama atmetė, Angelė, sąmoningai įsitikinusi pripažino ir priėmė. Iš tikro, ji pati tapo tos tikrovės - Dievo Bendrijos - dalimi.
