Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LAISVĖ IR ŽMOGUS BLOGIO NELAISVĖJE

Algirdas Paliokas SJ

     Kiek turi įtakos žmogaus blogis savo aplinkai? Ar valdžios žmogaus asmeniškas blogis veikia į tautą? Ar tikrai yra skirtingos pasekmės netikinčiųjų arba dorų tikinčiųjų dalyvavimo valstybės valdyme? Kas atėjusiam į valdžią žmogui yra visų sunkiausia?

Moteriške, štai tavo sūnus. Sūnau, štai tavo motina.

     Yra tokia legenda. Šv. Ferdinandas, Ispanijos karalius, miręs nuėjo tiesiai į dangų. Ten jis susitiko Dievo Motiną, kurią jis žemėje gyvendamas labai mylėjo. Dievo Motina pasiteiravo apie Ispanijos reikalus. Šventasis karalius atsakė, jog ten ne viskas gerai, ir jis turįs prašymų. Dangaus Karalienė leido prašyti, ko tiktai jis norįs. Ferdinandas nelaukęs pradėjo prašyti, kad virš Ispanijos visada būtų gražus mėlynas dangus, naktimis žvaigždėmis nusagstytas, kad mėnulis žibėtų ir dienomis saulė ryškiai šviestų. Dievo Motina atsako: “Sutinku”. Šventasis toliau prašo, kad Ispanija būtų pilna gražiausių ir kvapniausių gėlių, kad Ispanijoje derėtų visi atogrąžų vaisiai. Dangaus Karalienė į šį ir kitus prašymus, nė akimirksniui nesuabejodama, atsakė “Sutinku”. Ferdinandas pasidrąsinęs prašo dar daugiau: kad Ispanija turėtų geriausius ir stipriausius vyrus ir gražiausias moteris. “Sutinku”. Tiek daug laimėjęs, šventasis išdrįsta prašyti to, kas, jo manymu, svarbiausia, t.y., kad Ispanija visada turėtų gerą valdžią, nes kitaip visos gėrybės, ką Ispanija beturėtų, nebus teisingai visų žmonių labui sunaudojamos. Dievo Motina į šį ir pakartotinus prašymus atsako kategorišku “Ne”. Ferdinandas tuomet išdrįsta paklausti paaiškinimo. Dangaus Karalienė atsako, jog jeigu Ispanija prie visų šių turtų ir gėrybių bei grožybių turės dar ir gerą valdžią, tai ji bus rojus, ir joks ispanas nebesieks dangaus.

     Legenda lieka legenda, bet ji neklystamai iškelia valdžios vaidmenį valstybei ir žmonių gerovei. Kas iškovojo laisvę 1918 m. ir tapo Lietuvos valdžia? Kovojo savanoriai, daugiausiai kaimo žmonės, visi, kuriems buvo laisvė brangi. Savanoriai inteligentai kūrė mokslo institucijas ir visą kultūrą. Savanoriai teisininkai, karininkai, ekonomistai ir kiti žmonės su aukštaisiais mokslais iš Rusijos traukė į Lietuvą ir pradėjo Lietuvos ūkio atstatymą bei valstybės kūrimui atidavė savo žinias ir energiją. Tuomet savanoriai, pasiaukojusieji, mylį Tėvynę, tapo didžiąja ir mažąja, išsibarsčiusia po miestelius ir kaimus, Lietuvos valdžia. Todėl Lietuva per 20 laisvės metų beveik pasivijo laisvuosius kraštus.

     Tačiau ir bloga valdžia turi savo prasmę. Vargo prispaustas žmogus, nebeturėdamas kuo remtis, pradeda ieškoti Dievo, užmezga ryšį su Juo, išmoksta Juo tikėti ir pasitikėti ir bent truputį Jį mylėti. Dievas nelieka skolingas. Už sutvarkytą ryšį su Dievu, už pataisytą moralinį gyvenimą Dievas atlygina savo palaima, kuri čia, žemėje, realizuojasi materialine gerove, o po mirties užtikrina dangų. Ne, neveltui turime šiuo metu tautą nuskurdinusią valdžią. Tai žmonių praregėjimui. Kai žmonės nustos griauti Dievo sutvertą harmoniją savyje, tarp žmonių ir tarp žmogaus ir Dievo, tuomet gerovė ateis kaip atlygis, kaip Aukščiausiojo meilės atsakas už pačiu gyvenimu ne žodžiais Jam rodomą klusnumą ir meilę.

     Užuot valdžią smerkę ir keikę, geriau panagrinėkime priežastis: kodėl ji tokia yra?

Pagunda ir žmogus

     Blogio sėjėjas žemėje žino, jog nuo vadovaujančiųjų priklauso kiti. Jeigu šituos pavyks sau palenkti, tai su visa žmonių mase nebus jokių problemų, nes pastarieji be atodairos talkins blogiui. Tiktai prieš tai tereikia padaryti juos savo tarnais. Todėl nenuostabu, kad visų sričių: politikos, ekonomikos, mokslo ir mokymo, technologijos ir ūkio, biznio ir net dvasiniai vadovai bei kiti yra piktosios dvasios taikiniai numeris pirmas. Didieji, mažesni ir mažieji vadovai sudaro tam tikrą tautos dalį. Ir visi, be jokios išimties, turi praeiti ar laikas nuo laiko vėl ir vėl pakliūti į Kristaus gundymų audrą. Aišku, yra gundomas kiekvienas žemės žmogus. Tik didžiadvasiai atsilaiko, o visi kiti daugiau ar mažiau pasiduoda. Nagrinėdami gundymus ir matydami, kaip vadovai yra vienoje ar kitoje srityje suklupę, nesidėkime sau laurų ant galvos. Mes nesame nė kiek geresni. Tiktai eilinio žmogaus suklupimai mažai atsiliepia į tautos gerovę.

     Primiausia velnias gundo į materializmą. Duona, kūno malonumais ir žemiška gerove sėkmingai daugelį suvilioja ir sau pavergia. Kai žmogus apsirūpina valgiu, tada pasiūlo kūno malonumus. Taip žemiška gerovė tampa žmogaus didžiausiu troškimu bei viso jo gyvenimo prasme. Tuomet jam Dievo nebereikia, pradeda Jo bijoti, vėliau nekęsti ir kovoti prieš Jį. Pastarieji stengiasi panaikinti tikybą mokyklose ir išstumti bažnyčią iš visuomeninio gyvenimo. Piktoji dvasia savo dovanas dalija ne veltui. Už tai reikia įžeisti Dievą, nuskriausti žmones ir valstybę. Pirmi prasižengimai būna maži, nežymūs. Toliau materijos alkis vis didėja. Žmogus vis negali pasisotinti. Palaipsniui tampa materijos ir malonumų vergu. Kieno sąskaita? Žmonių, savo tautos, kuriai pažadėjo tarnauti ir dėl jos aukotis.

     Kodėl žmogus, siekdamas materialinių gėrybių, negali sustoti, kodėl jam reikia jų vis daugiau? Kristus gundytojui atsakė: “Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 5). Kristaus atsakymas pabrėžia, jog žmogui neužtenka vien tik maisto kūnui, jam lygiai reikia ir dvasinių vertybių.

     Pasiduodamas pirmajam gundymui, žmogus sotina kūną, o dvasia vis stipriau reiškia savo reikmes. Jis gi galvoja, kad tam vidaus troškuliui numalšinti reikia dar daugiau materialinių dalykų ir jų geidžia bei siekia. Todėl ir sustoti jau nebegali. Eina iš kompromiso į kompromisą, o vėliau - į tikrus nusikaltimus.

     Sielą maitina tiesa ir Dievo malonė. Šių dvasinių vertybių žmogus reikalingas ne mažiau kaip materialinių. Kristus, žinodamas materialinių gėrybių galią prieš dvasines, įspėjo: “Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta” (Mt 6, 31-33). Rodos taip paprasta: gyvenk tikėjimu, stropiai laikykis krikščioniškos doros, ieškok stipresnio ryšio su Dievu ir Jo artumos, tuomet žemiškomis reikmėmis rūpinsis visažinantysis dangaus Tėvas.

     Pagundos esmę sudaro netikėjimas Dievu. Kristų velnias gundo nepasitikėti Tėvo globa ir pačiam pasirūpinti duona. Pirmuosius tėvus gundo galimybė pakilti virš savo žmogiškumo ir tapti dievais. Tam reikia suvalgyti uždraustą vaisių, t.y. patiems pasirinkti savąjį kelią, netikint, jog Dievas paskyrė geriausią ateitį Jo klausantiems, einantiems Jo paskirtuoju keliu.

     Lygiai kiekvienas žmogus, pasiduodamas pagundai, atsisako tikėti tėviška Dievo globa ir tuo pačiu nusigręžia nuo Dievo pasiūlyto kelio, kuris atrodo taip: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės...” Atsisakąs ieškoti Dievo karalystės, pasirenka savąjį, nesąžiningą, neteisingą ir nusikalstamą kelią. Pasidavę pagundai, pirmieji tėvai ne tik nepasiekė jokio dieviškumo, bet rimtai ir visiems amžiams pažeidė duotąjį žmogiškumą. Kiekvienas žmogus po sunkios nuodėmės netenka ryšio su Dievu ir Jo malonės bei palaimos dvasiniam ir žemiškam gyvenimui. Sunki nuodėmė visada yra sukilimas prieš Dievą, o kartu prieš savo žmogiškąjį identitetą ir savąjį likimą. Juk žmogus yra Dievo kūrinys. Nėra geresnio kelio kaip Dievo duotasis. Sukildamas jis jau nebenori būti Dievo kūriniu ir būtent tokiu, kokiu Dievas jį sutvėrė ir, pasirinkdamas savąjį kelią, jis bando iškelti savąjį protą ir sprendimus aukščiau dieviškosios išminties. Nepaklusdamas Dievo nurodymams, žmogus tvirtina, jog jis esąs aukščiau Dievo. Viso to pasekmės visada bus ir visada jos bus blogos.

     Retai kalbama apie socialinį nuodėmės pobūdį. Nuodėmė nėra vien žmogaus asmeniškas reikalas. Blogis visada turi poveikį į artimiausią aplinką. Eilinio žmogaus nuodėmė paveikia į artimuosius gana žymiai. Ji veikia ir į visą tautą savo blogiu, sumažindama jos gėrio potencialą. Tuo tarpu vadovo blogis, jo klaidinga nuomonė, sprendimai, elgesys paveikia pavaldinių dvasinę, moralinę, materialinę gerovę ir netgi likimą.

     Visada pamirštama įvertinti atbulinė blogio reakcija į asmenį. Paprastai Dievas duoda pagal užimamas pareigas supratimo ir išminties. Padarytasis blogis naikina šias Dievo dovanas. Todėl vadovo sprendimai bei potvarkiai neretai griauna, o ne stato. Tai akivaizdžiai mes matome.

     Antruoju gundymu velnias taiko į dvasines gėrybes: “Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn” (Mt 4,5 ).

     Gundymo potekstėje pasakyta: “Žmonių akivaizdoje gražiai nusileisk tą 100 metrų į Kedrono tarpeklį, tuomet iššauksi susižavėjimą, žmonės tave seks ir galėsi daugiau gero padaryti”.

     Thomas Becket prieš kankinystę nugalėjo paskutinį gundymą žodžiais, paaiškinančiais, kodėl Kristus taip kategoriškai atmetė šį gundymą: “Paskutinis gundymas yra didžioji išdavystė: daryti gera blogomis priemonėmis”.

     Kas nenori pasirodyti? Kam tai nėra malonu? Iš kažkur, iš žmogaus dvasios gilybių išplaukia troškimas atkreipti į save dėmesį, būti iškilesniu už kitus. Niekuomet nuo žmogaus neatstoja garbės ir didybės siekimas. O ambicijos žmogus niekuomet neturi per mažai. O kiek dar savęs teigimo, savo nuomonės neklystamumo, savo valios primetimo. Betgi visi vardinti ir nevardinti dalykai priklauso puikybei: tai nematomai, kažkaip neapčiuopiamai didžiajai nuodėmei - nuodėmių karalienei, visas nuodėmes kildinančiai požeminei šakniai. Puikybės didumo nepasversi, nenuspręsi, kada ji didelė, kada maža. Tik Dievas mato, kad ji yra visuomet persmelkianti žmogaus mintis, poelgius bei sprendimus ir sava spalva nudažanti visą žmogaus gyvenimą. Žemiškosios tremties priežastis neišnyko: ji yra mūsų kūne ir kraujuje, nematoma ir nejaučiama, bet nuolatos varanti savo pragaištingą darbą. Todėl žmogaus valia, puikybės inspiruojama, taip dažnai nesutinka su Dievo valia.

     Tiek mes visi, tiek vadovai, požeminių puikybės srovių nešiojami, pripildome savo gyvenimą daugybe klaidų, nuodėmių ir nusikaltimų. Tik mūsų blogis siekia netoli, o vadovų krenta ant pavaldinių, ant tautos. Žmonės Lietuvoje tai mato ir jaučia, todėl kritikuoja, teisia ir net keikia, bet ar tai išeitis?

     Trečiasis sunkiausias gundymas - tai gundymas valdžia ir galia. Jis apima pirmuosius du, pridėdamas jų viliojančių pažadų užtikrinimą: valdydamas visą pasaulį, turėsi viską, galėsi viską ir virš visų stovėsi. Žmogui, buvusiam rojaus karaliui, tai labai artima ir sava. Už tą viską velnias Mefistofelio lūpomis pasako kainą: “Žemėje suteiksiu tau viską, bet su sąlyga, kad amžinybėje man priklausysi”. Kristui velnias savo sąlygą išreiškia taip: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane” (Mt 4, 9). Tačiau nesvarbu, kaip būtų išreikšta valdžios kaina, reikalaujama pasiduoti velniui, tapti jo vergu.

     Šiuo gundymu velnias stengiasi nugręžti žmogų nuo dangaus ir, pateikdamas žemiškąsias gėrybes, nori galutinai pririšti prie žemiškumo kaip prie galutinio tikslo.

     Tuo pačiu velnias siekia, kad žmogus paniekintų savo kaip kūrinio būseną ir priklausomybę nuo Kūrėjo, atsisakytų Jam tarnauti. Jei žmogus pasiduoda šiam gundymui, neišvengiamai pradeda vergauti kūriniams, pradeda labiau už viską mylėti patį save. Savimeiliškumas yra viena iš charakteringiausių velnio savybių. Supanašėjimas garantuotas. Tačiau pasiaukojimas, tarnavimas ir artimo meilė naikina savimeilę ir artina prie To, Kuris atėjo tarnauti, o ne viešpatauti.

Išeitis

     Gundymų akivaizdoje iškyla klausimas: “Ir kas gi gali juos nugalėti?” Nė vienas netikintysis to negali, nes be Dievo pagalbos tai tikrai neįmanoma. Tikintiesiems lengviau, tačiau irgi visko būna. Beveik visus gundymus nugali rimtai tobulumo siekiantys tikintieji. Viską nugali šventieji. Kiek paskutiniųjų yra seime ir bendrai valdžioje? Jeigu tokių ten nėra, tai nustokime kritikuoti valdžią, nes nuo to ji nepasikeis. Blogiu blogio neįveiksi. Geriau kovokime, kad tikyba būtų dėstoma ne tik vidurinėse, bet ir aukštesniosiose bei aukštosiose mokyklose. Kovokime su įvairiausio plauko doros griovėjais. Jei negalime pasiekti per spaudą ar kitomis priemonėmis, per maldą tikrai pasieksime ir įveiksime.

     Pamąsčius apie gundymų galią, tampa aišku, už ką balsuoti rinkimuose. Savaime aišku, tik ne už tuos, kurie gražiai kalba, bet už tuos, kurie tikrai tiki, gyvena dorai pagal tikėjimą ir yra įrodę atsidavimą tautai savo darbais. Tiktai Tėvynę mylintys, pasiruošę viską už ją atiduoti, laisvi nuo savimeilės, tvirti tikėjime tinka į valdžios postus. Bedievis, nors ir aukso kalnus žadėtų, netinka, nes jis neatlaikys gundymų. O po to blogio jėga darys su juo, ką nori.

     Geriausia: visomis priemonėmis auginkime, brandinkime tobuluosius ir šventuosius. Jie tikrai pakeis Lietuvos veidą. Patys būdami laisvi nuo bet kokio blogio, ir Lietuvą išves į tikrą laisvę, kurioje gėrio apsčiai, o blogio -labai mažai.

Lapkr. 17 d. Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimų centre buvo pristatyta nauja knyga “Religijos Lietuvoje”. Tai 170 psl. žinynas apie visas netradicines Lietuvos religines grupes, organizacijas, judėjimas. Šiuo metu jų esama apie 430, o joms priklauso maždaug 300.000 gyventojų, arba 8%.

Cicero Šv. Antano parapijos klebonas kun. Jim Kastigar nori iš lietuvių atimti nuo seniausių laikų turėtas 11 val. šv. Mišias sekmadieniais ir per didžiąsias šventes, tą laiką atiduodant meksikiečiams. Išrinktas komitetas kovoja už lietuvių teises Šv. Antano parapijos bažnyčioje, lietuvių rūpesčiu ir pinigais pastatytoje prieš 75 m.