Aldona Kamantienė
Šios mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Liurdą ir Fatimą; vietas, apie kurias buvau tik skaičiusi ir iš kitų girdėjusi. Žinojau jų istoriją nuo mažų dienų. Pirmą kartą pažvelgiau į Liurdo Mariją, kai Pirmos Komunijos proga, prieš maždaug 60 metų, kunigas įdavė į rankas paveikslėlį. Jame buvo vaizduojamas Marijos apsireiškimas Bernadetai. Tą paveikslėlį dar tebeturiu šiandieną.,
Išskridome su drauge iš Čikagos į Madridą pirmoje spalio mėn. pusėje. Madride pakeitėme lėktuvą ir už valandos atsidūrėme Barcelonoje. Ten susitikome mano brolį iš Kalifornijos ir, išsinuomavę mašiną, kitą dieną patraukėme per Pirėnų kalnus Liurdo link. Mums buvo maždaug vienos dienos važiavimas. Liurdą pasiekėme jau sutemus.
Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.
Apsistojome Santa Lucia viešbutyje, prie sraunios Gave upės. Apsidairę aplinkui, patraukėme pėsti į Liurdo šventovę. Nuo kalnų dvelkė vėsuma, bet dar nebuvo šalta. Liurdas yra mažas miestelis, apsuptas Pirėnų kalnais, kuris yra Prancūzijos pietvakariuose, netoli Ispanijos sienos. Miestelis turi 17.000 gyventojų; su daugybe restoranų, mažų krautuvėlių su suvenyrais. Šiandien Liurdą aplanko apie 5 milijonai maldininkų per metus, ir viešbučių komercija užima antrą vietą Prancūzijoje. Nuo mūsų viešbučio iki šventovės buvo maždaug 15 minučių kelio pėsčiam. Einame gatvelėmis prieš žmonių srovę. Atrodo, visi skirstėsi iš šventovės į viešbučius ar restoranus. Liurdo šventovė aptverta aukšta geležine tvora ir prie įėjimų dažnai budi miestelio policija. Pro vartus įeiname į visai kitą pasaulį. Čia nėra triukšmo; čia tik Marijos ir maldininkų pasaulis. Čia bažnyčios, koplyčios, statulos, degančių žvakių šviesa, sklaidanti tamsą.
Daugiausiai maldininkus traukia Marijos apsireiškimo Bernadetai vieta. Tai juodo granito uoloje stovinti Marijos statula, apšviesta jos papėdėje degančių didelių žvakių šviesos. Suklupome prie grotos, kur 1858 metais klūpojo jauna mergaitė Bernadeta, kuriai per dvi savaites Marija pasirodė net 18 kartų “Esu nekaltas prasidėjimas”, pristatė Marija save mergaitei Bernadetai. Šis įrašas, prancūzų kalba yra Marijos statulos papėdėje. Po pasirodymų ir po bažnyčios hierarchijos šių faktų ištyrimo statula buvo sukurta skulptoriaus Fabisch ir granito uoloje pastatyta 1864 metais. Sakoma, kad statula neatvaizduoja tikrojo Bernadetai apsireiškusios Marijos grožio. Nežiūrint to, ji vis tiek traukia milijonines maldininkų minias iš viso pasaulio. Nuo to laiko, kai Marija pasirodė Bernadetai, iki mūsų laikų, kur tik vyksta ar vyko Marijos apsireiškimai, skamba vienas Jos prašymas: “Atgailaukite, atgailaukite už nusidėjėlių atsivertimą, pakeiskite savo širdis ir tikėkite Gerąja Naujiena, pakeiskite savo gyvenimus ir tikėkite, kad Dievas jus myli”. Žiūrėdama į nakties apgaubtą grotą, prisiminiau vienos senutės žodžius, kuriuos ji man pasakė, išvykstant į šią kelionę: “Atsiprašyk Švenčiausios Dievo Motinos už visus, kurie Jos Sūnų Jėzų ir Ją nuolat ižeidinėja”. Šie jos pasakyti žodžiai lydėjo mane visas dienas, būnant Liurde ir Fatimoje.
Gera čia būti. Šį momentą buvau pamiršusi visas turimas intencijas ir žmonių išsakytus prašymus, atneštus čionai. Norėjosi tik čia būti. Viešpatie, atverk mano protą, širdį ir jausmus ir pripildyk mane buvimu čionai. Noriu jungtis prie rytoj ryte čia ateinančių maldininkų Tavęs garbinimo ir įsigyventi Tau siunčiamos maldos galia. Dėkoju už Tavo ir Tavo Sūnaus mums siūlomą meilę. Tyloje girdėti sraunios Gave upės, kuri teka per šią šventovę, čiurlenimas. Klupau čia, kaip prieš mane klūpojo milijonai. Granito uola, kurioje stovi Marijos statula, apaugusi vešliais vijokliais. Įdomu, kur jų šaknys nueina ir kaip jos prasiskverbia pro granito uolą iki žemės ir jiems reikiamos drėgmės? Ar ne taip su žmogaus siela, kai ji ištroškusi skverbiasi ten, kur yra gyvoji Duona ir gyvasis Vanduo - Kristus?
Išgyvenus šv. Mišias grotoje, lieka neužmirštamas įspūdis. Grota apsupta tūkstantinės minios. Priekyje ligonių vežimėliai su uniformuotomis ligonių palydovėmis, padėjėjomis. Pagrindinės mišių dalys giedamos lotynų kalba, nes ta kalba visi gali atsakinėti. Kitos giesmės prancūziškai ir ispaniškai. “Sanctus, sanctus, sanctus”... Viešpats galybių Dievas. Dėkoju Tau Viešpatie, kad sutraukei čia visus bendram Tavęs ir Tavo Motinos garbinimui. Ši minia yra Tavoji Bažnyčia, kurią maitini savo dangiškąja duona ir girdai nesibaigiančio meilės šaltinio vandeniu. Komunijos laikui artėjant, didžiuliame maldininkų plote išsiskleidžia balti skėčiai. Tai stotys, kur kunigai dalina Šv. Komuniją. Minia gieda, gieda... Nesvarbu kokia kalba giedama, nes viskas susilieja į dangiškai gražią melodiją.
Užpakalyje grotos, šiek tiek į kairę nuo altoriaus, yra šaltinis. 1858 metais, Marija, pasirodžiusi Bernadetai, liepė jai kasti rankomis žemę, kol ištryško šaltinio vanduo. “Eik ir gerk šaltinio vandens ir apsiplauk jame”, sakė Marija Bernadetai. Yra nemažai Bažnyčios patvirtintų pagijimų, susijusių su šio šaltinio vandeniu. Vėliau šaltinio vanduo buvo išvedžiotas vamzdžiais, kad žmonės geriau prie jo prieitų. “Kas mane tiki, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės”, sakė Kristus. Šaltomis nuo šaltinio vandens rankomis paliečiu kaktą ir akis. Tai simboliai, kviečiantys gerti ir plautis, kad atgautume krikšto malonę. Maldoje esame kviečiami pasinerti į Dievo gyvenimą, kuris nebijo pasinerti į mūsų žmogiškumą. Viešpatie, padėk atrasti iš naujo Atgailos sakramento malonę, susitaikinime su Tavimi.
Gydančios vonios yra dešinėje grotos pusėje. Tai vanduo iš to pačio šaltinio, Bernadetos atkasto. Iš viso yra 17 vonių, iškaltų granito uolose, per kurias bėga šaltinio vanduo. Jos buvo iškaltos ir padarytos 1954 metais, atskirai vyrams ir moterims. Vasaros metu, kai Liurdo šventovę užplūsta maldininkai, norint patekti į vonias, reikia gana ilgai palaukti. Laukiant vonių, kalbamas rožinis ir giedamos giesmės. Vonios, tai nėra kažkas magiška. Tai veiksmai, atliekami su dideliu tikėjimu. Pasinėrimas į vonias yra išviršinis ženklas. Viešpatie, nuplauk mus savo meilės šaltiniuose. Voniose paneriami ligoniai, invalidai ir visi kas ieško dangiškų malonių. Jie čia ateina su tikėjimu ir viltimi būti pagydytais. Ar visi būna išklausyti? Tikiu, kad Dievas išklauso kiekvienos maldos, bet jos būna išklausytos Jo laiku ir Jo būdu, ir ne visi įstengiame suprasti Jo mums teikiamą gydymą. Įdomu, kad einantieji į gydančias vonias negalvoja apie vandens higieniškumą, švarumą ir apie galimybes užsikrėsti ligomis. Sveikatingumo statistikos sako, kad nėra žinių, kad kas nors išsi-
Iš tikrųjų sakau tau, šiandien tu būsi su manimi rojuje.
maudęs šio šaltinio vandenyje būtų susirgęs apkrečiamomis ligomis. Turbūt ir čia veikia Dievo malonė į šią vietą su tikėjimu ateinančius.
Kitas neužmirštamas patyrimas Liurde yra procesijos, kurios vyksta kasdieną nuo Velykų iki Visų šventųjų. Eucharistinė procesija vyksta kasdieną pavakare. Šioje procesijoje ypatingas dėmesys kreipiamas į ligonius ir invalidus vežimėliuose. Procesija trunka apie valandą. Maldininkai su savo kraštų ar vietovių vėliavomis susirenka prie Šv. Rožančiaus bazilikos. Procesija baigiasi su ligonių laiminimu ir Švenčiausiojo Sakramento garbinimu giesmėmis. Čia giedama ir meldžiamasi taip pat visomis kalbomis. Viešpatie, kad matyčiau, Viešpatie, kad eičiau ir sekčiau Tave Tavo meilės kelyje.
Dar įspūdingesnė buvo vakarinė procesija, kuri vyksta jau visai sutemus. Maldininkai renkasi prie Vainikuotosios Marijos statulos, kuri yra pačiame viduryje didelės aikštės. Tai lyg ir maldininkų susitikimo vieta. Bronzinė Marijos statula, aptverta metaline tvorele. Tvorelė yra visą laiką apkaišyta maldininkų atneštomis rožėmis ir prašymais, o pievelė aplink statulą apsodinta įvairiaspalvių rožių krūmais. Maldininkai rikuojasi procesijai. Aišku, pirmiausiai išsirikiuoja ligonių vežimėliai su juos stumiančiais savanoriais padėjėjais. Visi eina nešini degančiomis žvakėmis su gražiais popieriniais gaubtuvėliais, norint apsaugoti degančią žvakę nuo vėjo. Marija, einame su Tavimi, apšviesti Tikėjimo, Vilties ir Meilės į Prisikėlusį Kristų. Procesijos takai yra aprūpinti gera garsine sistema, įtaisyta medžiuose, todėl giesmės, rožinio apmąstymai ir prie jo jungiamos maldos yra visų maldininkų girdimi. Ir mes giedame tą pačią Marijos giesmę lietuviškai ir ją užbaigiame su “Avr, ave, ave Marija”. Žiūriu į tamsoje judančią maldininkų minią. Viešpatie, išgirsk meldžiančių atodūsius, nukreiptus per Tavąją Motiną į Tave.
Kiekvienais metais Liurdą aplanko daugiau negu 70.000 ligonių ir invalidų, neįskaitant maldininkų. Tai piligrimai tarpe piligrimų. Jie čia atvyksta su organizuotomis grupėmis iš vyskupijų, organizacijų ir su savo šeimų nariais. Ko jie ieško Liurde? Aišku, jie visi nori būti pagydyti. Šalia to jie čia atvyksta ieškodami vilties ir jėgų pakelti savo gyvenimo naštas. Negalima nepaminėti visų savanorių, kurie čia atvyksta, aukodami savo atostogas, laiką, pinigus, kad padėtų šiems nelaimingiesiems. Kiekvienas čia esantis ligonis, šalia savo šeimos nario, dar turi ir kelis padėjėjus iš Liurde esančios ligoninės, kur visi ligoniai apsigyvena. Jeigu kas norėtų susipažinti su savanoriais ir jų dirbamais darbais ir iš jų išgirsti, kas juos motyvuoja dirbti savanoriais, turėtų apsilankyti Liurde.
Kryžiaus keliai yra kitas atmintinas Liurdo aspektas. Jie yra už pagrindinės bazilikos. Kryžiaus keliai - tai kelionė per gana aukštus kalnus, 1600 metrų aukštumo, vadinamus Kalvarijos kalnu. Kalną supa nepaprastai graži Pirėnų kalnų žalia gamta. Kelias kartais yra akmenuotas ir gana status. Šie Kryžiaus keliai susideda iš 15 didelių stočių, išbarstytų pakelėje. Stočių veikėjai yra didesnės už žmogų bronzinės spalvos statulos, kurios atrodo lyg gyvos veido bruožuose ir linijose. Einame Kryžiaus keliu mes visi trys ir kalbame maldas lietuviškai. Kai kur pasimato maldininkai basomis kojomis, aiškiai išsiavę, kad nors dalimi prisidėjus prie Kristaus kančios. Kai kur kalne juda invalidas, vilkdamas kojas ir su lazdomis prisilaikydamas. Kurs kentėjai, už mus kaltus... pasigailėk mūsų. Kryžiaus kelias - tai Kristaus meilės kelias, kurio jis niekada nebaigia eiti. Jo Kalvarija kartojasi su kiekviena žmogaus nuodėme. Jis nebijo kančios nei dabar. Viešpatie, kad kantriau neštume savuosius kryžius ir jungtume juos su Tavuoju. Padėk man surasti Tavo veidą kiekvieno kryžių nešančiojo veide ir mokėti jam padėti. Prieiname prie didžiulio kryžiaus. Tai Jis mirdamas šaukia: “Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Padėk man priimti Tavąją valią... Prieiname ir Mariją, laikančią mirusį Sūnų ant savo rankų. Penkioliktoji ir paskutinioji stotis, tai Prisikėlimas. Negalime šio kelio pabaigti su Didžiuoju penktadieniu. Viešpatie, Tu nugalėjai mirtį. Padėk ir mums eiti tuo keliu kuris veda į Prisikėlimą.
Šiek tiek apie koplyčias, bažnyčias ir bazilikas, kurių šioje šventovėje yra gausu. Bazilika buvo pastatyta 1871 metais ant tos pačios uolos, kur Marija pasirodė šv. Bernadetai 1858 metais. Šios bazilikos bokštų varpai skamba kas penkiolika minučių, suvirpindami orą ir maldininkų širdis. Jų aidas nueina Pirėnų kalnų viršūnėmis. Kas valandą varpai išskambina “Ave Marija” melodiją, lyg ir primindami mums, kur esame. Bazilikos vitražai byloja apie Marijos apsireiškimo Bernadetai istoriją. Po bazilika yra kripta, kuri buvo pašventinta 1866 metais.
Įėjimą į kriptą puošia šv. Petro ir popiežiaus Pijaus X statula.
Šv. Rožančiaus bazilika buvo pastatyta 20-tojo šimtmečio pradžioje. Jos fasadą puošia popiežiaus Leono XIII medalis. Tai popiežius, kuris buvo didelis Marijos gerbėjas ir mylėtojas, vadinamas rožančiaus popiežiumi. Kitoje pusėje popiežiaus Pijaus XII medalis. Tai popiežius, kuris paskelbė 1954 metus Marijos metais. Kaip matome iš bazilikos pavadinimo, Šv. Rožančiaus bazilikos viduje atvaizduotos visos rožančiaus paslaptys, pagal evangeliją.
Adoracijos koplyčia buvo pašventinta 1955 metais ir yra skirta asmeniškai, tyliai maldai ir susikaupimui, prie ten išstatyto Švenčiausiojo Sakramento. Šv. Bernadetos bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta kovo 25 d., 1988 metais, toje pačioje vietoje, kur Bernadetai pasirodė Marija paskutinį kartą. Šis pastatas gali turėti daugiau paskirčių negu tik būti bažnyčia. Jis gali būti padalintas į dvi dalis. Ten yra ir mažesnių kambarių susirinkimams. Dešinėje pastato pusėje yra vadinamasis “Hemicycle”, kuriame kiekvieną rudenį renkasi Prancūzijos vyskupai konferencijai.
Įėjimą į kitą, Šv. Pijaus X baziliką puošia Eucharistinio kongreso, kuris vyko 1981 metais, kryžius. Bazilika yra požemyje ir yra viena iš didžiausių bažnyčių pasaulyje, talpinanti apie 20.000 maldininkų. Šią baziliką pašventino kardinolas Roncali 1958 metais, kuris vėliau tapo popiežiumi Jonu XXIII.
(b.d.)
