Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PROF. DR. JUOZAS ERETAS

Malvina Miliauskaitė

     Mūsų valstybė, Viešpaties leidimu, du kartu stebuklingai prisikėlusi iš pasaulinių gaisrų, yra dėkinga savo tautos pasišventėliams už jų įnašą išjudinti tautinę sąmonę, nusikratyti vergija ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Garbė jiems už tai, ir mes esame jiems dėkingi. Mes statome jiems paminklus, minime įvairiomis progomis įamžiname juos istorinėse knygose. Šiandien turime tokių, garbingų žmonių dvi grupes: pirmosios nepriklausomybės ir antrosios nepriklausomybės apaštalų, ypač laisvės kovotojų-partizanų. Mes su pagarba minime Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų pirmojo atgimimo iniciatorių vardus. Juos charakterizuoja tų laikų gyvavusi socialinė filosofija - agnostika, laisvamanybė, socialistinės idėjos. Tuo tarpu krikščioniškos pasaulėžiūros vadai neužsitarnavo jiems prideramos vietos tų garbingųjų žmonių sąraše. Vienas iš tokių, nors šiek tiek vėliau atėjęs į mūsų istoriją, yra šveicaras      Juozas Eretas, kurio egzistenciją mūsų literatūroje įamžino jo bendradarbiai ir bendraminčiai knygoje “Didysis jo nuotykis”, kuria aš čia ir pasinaudoju.

Prof. J. Eretas 1965 Brooklyne.

     J. Eretas gimė neturtingoje katalikų šeimoje Bazelyje (Šveicarijoj) 1896 metais spalio 18 dieną. Tėvas mirė anksti - Juozui einant vos ketvirtus metus. Motina, palikusi be materialinių išteklių, su likusiais dviem vaikučiais sunkiai vertėsi. Nuo pat jaunų dienų Juozas veržėsi į mokslą. 1915 m. baigė realinę mokyklą ir įstojo į Friburgo universitetą. Pasirinko germanistiką, visuotinę istoriją, meną ir filosofiją. Intensyviai dirbdamas, studijas baigė greitai. 1918 m. išlaikė doktoranto egzaminus, universitetas suteikėjam daktaro laipsnį, aukščiausiai įvertindamas jo dizertaciją.

     Atostogų metu bei kitais protarpiais Eretas atliko karinę tarnybą ir, baigęs kariūnų apmokymą, iš Šveicarų armijos išėjo su leitenanto laipsniu.

     Studijuodamas įsiliejo į organizacinę veiklą ir nuo pat jaunų dienų buvo aktyvus narys katalikiško jaunimo organizacijose.

     1917 m. susipažino universitete su lietuviais studentais ir įsitraukė į informacinį darbą, garsindamas Vakarų Europoje Lietuvos vardą ir skelbdamas žinias apie atgimstantį valstybiniam gyvenimui Lietuvos kraštą.

     1918 m. vasario 10 d. J. Purickis, kaip spaudos atstovas Lozanoje, pakvietė Eretą žurnalistiniam darbui ir žurnalo “Litauen” redagavimui. Šiose pareigose Eretas suaugo su Lietuvos reikalais ir suartėjo su lietuviais užsienyje. Žymesnieji lietuvių veikėjai ragino Eretą vykti Lietuvon. Susidraugavęs su lietuviais studentais, pramoko ir lietuviškai.

     Iš visų lietuvių studentų bei veikėjų, be J. Purickio, kuris buvo lietuviškosios veiklos motoras, reikia paminėti Mykolą Ašmį, nulėmusį Ereto gyvenimo kelią.

     M. Ašmys gimė 1891 m. Povėliuose, Šilutės apskr. Jis buvo vienas iš šviesiausių Klaipėdos krašto jaunų lietuvių patriotų, tuo laiku, kai kraštas buvo tvirtoje vokiečių valdžioje. Jaunas būdamas, susirgo kaulų džiova. Daug kentėdamas baigė gimnaziją ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto teisių fakultetą. Toliau studijavo Berlyne, įsirašė į Freiburgo universitetą su viltimi pataisyti sveikatą Šveicarijoje. Jo dizertacija “Nusikaltimai Prūsų Lietuvoje” jau buvo priimta, bet per vėlai: tuo laiku Europoj siautęs “ispaniškas gripas” nusinešė ir Ašmio gyvybę.

     Šis gilus lietuvis patriotas, geriausių vilčių, labai gero būdo, visada taktiškas, lipšnus ir malonus, traukė prie savęs visų širdis, taip pat ir Ereto. Jis ėmė aiškinti savo kolegai šveicarui ateities perspektyvas, savo planus ir idealus. Nujausdamas mirtį, ligonis prašo Eretą užimti jo vietą ir pavaduoti jį, vykti į Lietuvą ir darbuotis už jį, jo tėvynės gerovei. Eretas pažadėjo jo prašymą išpildyti.

     Dirbdamas spaudos biure, dr. Eretas yra nuolat raginamas vykti į Lietuvą. Paskutinis etapas pakeliui į Lietuvą buvo dr. J. Purickio, tuo laiku Lietuvos atstovo Berlyne, pasiūlymas dirbti spaudos biure. Ir pagaliau spalio mėn. dr. Eretas buvo išlydėtas į Lietuvą.

     1919-1920 metai buvo sunkūs laikai, tai ir darbo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Jaunasis imigrantas daktaras nenusimena ir su jaunatvišku entuziazmu imasi darbo. Po kelių dienų buvo paskirtas užsienių reikalų ministerijos patarėju. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo įsteigta Lietuvos Telegramų agentūra “Elta”. Nuvykęs į Vilnių, ten atidarė “Eltos” skyrių 1920 m. Atsivėrė nauji akiračiai, darbas vyko sklandžiai, tačiau Želigovskio avantiūra visus užsimojimus pavertė niekais.

     Skubotai pasitraukęs su kitais lietuviais iš Vilniaus, Eretas grįžta į Kauną. Esant įtemptai politinei situacijai, jis prašo ministerio leidimo leisti jau įstoti į tada besiformuojantį pirmą savanorių pulką. Priimtas, pulke jis dirbo organizacinį darbą.

     Prasidėjus deryboms su lenkais Ženevoje ir Briuselyje, dr. Eretas buvo atšauktas iš karinės tarnybos ir pasiųstas ten kaip lietuvių delegacijos spaudos atache ir propaguoti lietuviškus reikalus per spaudą, paskaitas, ypač lietuvių tautos teisių atstatymo reikalą.

     “Eltos” įstaigoms galutinai susiformavus užsienyje, dr. Eretas pasitraukia iš Užsienio ministerijos ir ieško naujų kelių.

     Tie nauji keliai-politika ir jos socialinė pasaulėžiūra. Susidarius tinkamoms aplinkybėms, jis kandidatuoja į seimą į kurį buvo išrinktas. Būdamas tiesus ir gilios katalikiškos pasaulėžiūros žmogus, seime jis rado aršių priešininkų, bet taip pat ir ramsčių. Didelės įtakos jam turėjo kun. M. Krupavičius, tuo laiku žymiausias Lietuvos politikas ir visuomenininkas. 1923 metais dr. Eretas pateko į II seimą, iš kurio išėjo, nelaukdamas kadencijos galo.

     Būdamas seime, dr. Eretas stovėjo už jaunimą, blaivybę, švietimą, bet mažai buvo aktyvus partinėj politikoj. Kan. Tumo ir kitų paragintas, jis prisideda prie blaivybės d-jos ir jos laikraščio ‘ Sargyba” atgaivinimo ir prie ateitininkų judėjimo, bet pamažu pradeda trauktis iš visuomeninės bei kultūrinės veiklos ir linksta į akademinę sritį.

     Svarbiausia kultūrinė sritis dr. Eretui buvo darbas su jaunimu per jų organizacijas. O jos buvo akademinė moksleivių organizacija-ateitininkų federacija ir liaudies katalikiškas jauniams - pavasarininkai. Ateitininkų studentų korporacija “Šatrija” jį pasirinko garbės nariu. Bet visa jo energija buvo nukreipta į liaudišką katalikų jaunuomenę, kuri spietėsi Pavasarininkų Sąjungoje.

     1923 m. jis buvo išrinktas sąjungos pirmininku, kuriuo išbuvo ligi 1928 m. Ilgainiui Sąjungai virtus Federacija, organizacija persitvarkė į regionus. 1924 m. Šiauliuose buvo surengtas pavasarininkų kongresas, kuriame dalyvavo 7000 pavasarininkų su vėliavomis, orkestrais bei chorais. 1925 metais buvo įkurtas “Pavasario” liaudies universitetas, vėliau pavadintas vysk. Valančiaus vardu.

     1926 metais dr. Eretas vyksta į Eucharistinį kongresą Čikagoje. Ta proga jis važinėja su paskaitomis po lietuvių kolonijas ir lanko Vyčių kuopas.

     Kad dr. Ereto vadovaujama pavasarininkų federacija buvo sveika, gyva ir auganti organizacija, rodo tas faktas, kad 1927 m. į Kauno Pavasario s-gos 15 metinį kongresą suplaukė apie 11.000 pavasarininkų su svečiais Vyčiais iš Amerikos.

     Dėl susilpnėjusios sveikatos dr. Eretas atsistatydino iš pirmininko pareigų ir jas perleido naujam išrinktam pirmininkui dr. J. Leimonui.

     1932 metais turėjo įvykti Jubiliejinis Kongresas Kaune “Pavasario” Federacijos 20 metų sukakčiai paminėti. To kongreso šefu buvo paskirtas dr. Eretas. Viskas buvo paruošta, laukta 15.000 pavasarininkų, bet negavus tam kongresui leidimo iš valdžios, jis neįvyko. Jo vietoje buvo suorganizuota įvairių kongresėlių. Už pasakytą viename iš tų kongresėlių kalbų (Marijampolėje) policijos bei komendanto nutarimu dr. Eretas drauge su prof. E Dovydaičiu ir dr. J. Leimonu buvo nubausti trims mėnesiams kalėjimo. Po to sekė ateitininkų ir pavasarininkų organizacijų uždarymas. Aktyvieji tų organizacijų vadai pakliuvo į kalėjimus ar koncentracijos lagerius bei išvaryti iš gimnazijų. Dr. Eretas iš kalėjimo išėjo su ta pačia giedria nuotaika, kuri niekados jo neapleido.

     1925 m. balandžio 15-tą vedė O. Jakaitytę, gimnazijos mokytoją, ir susilaukė su ja penkių vaikučių. Atsidarius aukštiesiems kursams 1920 metų pradžioje, dr. Eretas dėstė juose vokiečių kalbą ir literatūrą. Tuos kursus likvidavus po dvejų metų, jis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą, Teologijos-Filosofijos fakultetą, vėliau virtusį Vytauto Didžiojo universitetu. Jo spausdinta mokslinė literatūra yra gana plati, kurios čia neminėsime.

     Prof. Ereto butas buvo kuklus, bet biblioteka buvo turtinga. Aplankius profesorių, krisdavo į akį, kad jis buvo tikras demokratas ne tik savo pasaulėžiūra, bet ir kasdieniniu gyvenimu. Nemėgo prabangos, buvo kuklus tiek bute, tiek ir apsirengime.

     Prof. Eretas buvo aktyvus ne tik lietuviškoje spaudoje, bet ir užsieninėje, kur jis kėlė Baltijos kraštų grožį bei kultūrą. Pvz., šveicarų spaudoje jis rašė: “Reikia, kad europiečiai pažintų Baltijos tautų grožį, juo žavėtųsi ir pažintų pabaltiečių skausmus”. Jis eina per istoriją ir geografiją, randa giminystę su “sanskritais”, kuriuos dar randame senųjų indų maldų knygose. Nors kaip garbinga yra senoji indų kalba ir kokios gražios formos yra graikų bei kitų indoeuropiečių kalbose, bet jas visas pralenkė lietuvių kalba pačiu faktu, kad ja dar ir šiandien kalbama. Kas sutinka lietuvį - sutinka “europiečių Adomą”. Šiam teiginiui paremti Eretas cituoja prancūzų lingvistą Meillet ir Recklus, kurie yra Europoje gerai pažįstami.

     Kai atsisveikini su Kanto karstu Karaliaučiuje ir leidiesi greituoju traukiniu Kauno link į pačius Rytus, tariesi iš pradžių palikęs Europą. Bet koks nustebimas prie Lietuvos sienos - kalba, kurią ten išgirsti, yra tokia europietiška, kad su džiaugsmu įsitikini, jog esi patekęs iš vienos Europos į kitą. Tai man pasidarė itin aišku, kai Kaune vienas pilietis, paskaitęs iškabose “Vailokaitis”, “Staugaitis”, mane paklausė, ką veikia čia tie graikai. Betgi jie nėra jokie graikai, tik senovę išlaikę lietuviai, kurių kalba taip giliai siekia į europines pirmaprades, kad ji atrodė kaip vyresnioji graikų kalbos sesuo. Čia prof. Eretas daro savo sprendimą: “Jei tauta nori pasilikti ištikima sau, pirmiausia ji turi pasilikti ištikima savo kalbai”.

     Charakterizuodamas lietuvius, prof. Eretas randa, kad lietuvis yra religingas, nes tos beveik begalinės platumos padaro žmogų mažą, o Dievą didelį. Lietuviui yra būdingas kryžius ir daina, nes abu skelbia tą pačią dvasią, nes kas svetimųjų priespaudoje nuėjo tokį erškėčiuotą kelią, niekados nerasdamas teisingo teisėjo, tas išsilaisvina per dainą. Daina šiandien gyvesnė, negu bet kada, nes kur ašaros teka, ji yra ten drauge kaip guodėja.

     Čikagoje į lietuvių tautinių šokių šventę buvo pakviesta Aldona Eretaitė. Ta proga jos buvo pasiūlyta rečitalis, skirtas lietuvių poezijai nuo Donelaičio ligi Brazdžionio. Vaišių metu dr. Kriaučeliūnas jos paklausė: “Kaip Jūs išlaikėte tokią gerą kalbą, tokia švarią ir taip niuansuotą akcento požiūriu?” “Tai mano motinos suduvės nuopelnas. Lietuvių kalba visą laiką buvo mūsų namų kalba ir tokia liko”. Motina mirė, būdama 56 metų. Jos širdį palaužė tėvynės pasiilgimas, nuolat didėjantis. Ji mirė beveik ant savo vyro prof. Ereto rankų, kai jis grįžęs į namus, rado ją sukniubusią. Kaip tėvas parodė lietuviams išeiviams naujas organizacines formas, taip ir duktė parodė naujas menines formas poezijos interpretavimui.

     Sūnus Juozas, ilgą laiką dėstęs kalbas Paryžiuje ir Madride, tobulai vartoja 4 kalbas. Kartą tėvas paklausė jo: “Sūnau, kuri kalba yra gražiausia?” Jis atsakė: “Gražiausia vis dėlto yra lietuvių”. 1940 m. liepos 16-tą rusų okupantų įsakymu, uždarius teologijos -filosofijos fakultetą, Eretas su visa kita profesūra buvo iš darbo atleisti. Jis su šeima apsigyveno žmonos ūkyje Sintautų valsčiuje. Ten NKVD jis buvo verčiamas būti jų šoferiu.

     1941 metais turėjo slapstytis, kad nebūtų suimtas. Kovo 20 d. jam pavyko su visa šeima išvykti į Vakarus. Vokiečių laikytas penkiuose SS lageriuose, norint jį įkinkyti į savo politinį darbą Rytuose. Šveicarijos vyriausybės pastangomis rugsėjo 15 d. su šeima repatrijuoja į Šveicariją ir apsigyvena gimtame mieste Bazelyje. Neilgai trukus, visai šeimai suteikta Šveicarijos pilietybė.

     M. Ašmiui duotas pažadas nebuvo vienintelis įsipareigojimas, nulėmęs prof. Ereto pasirinkimą vykti į Lietuvą ir ten dirbti jos gerovei. Jis jau buvo pamilęs Lietuvą, jos kalbos grožį ir kaip šviesi žvaigždė sušvito mūsų padangėje.

     P.S. Literatūra: St. Šalkauskis, A. Skrupskelienė, A. Šešplaukis. J. Brazaitis, O Labanauskaitė, A. Liuima, St. Yla knygoje "Didysis jo nuotykis".