J.E.
Kristus, gyvendamas žemėje, skelbė dieviškosios tiesos žodžius visiems žmonėms be skirtumo, pasinaudodamas bet kokia vieta, kuri Jam davė progos prabilti į tiesos išalkusias minias. Pirmieji Naujojo Testamento palaiminimai nuaidėjo Galilėjos slėniais nuo kalno viršūnės. Kitą kartą Jis kalbėjo iš bangų supamo Petro laivelio, kai besiveržianti minia Jį nustūmė prie pat ežero kranto. Jį matome aiškinantį dangaus karalystės paslaptis šventyklos prieangiuose, prie gaivinančio Jokūbo šaltinio, iš sakyklos Nazareto sinagogoje.
Pagaliau išmuša valanda tarti paskutinį žodį. Dabar Jis nebepasitenkins bet kuria sakykla kreiptis į žmones. Tą atmintiną penktadienio rytą, kai Jis stovėjo surištom rankom ant saulės spinduliuose žvilgančio Poncijaus Piloto portiko, aplin-
Šv. Juozapas.
Jo šventė - kovo 19 dieną.
kui bangavo veidų jūra, ištroškusi amžinojo gyvenimo žodžių. Argi Jis nesikreips į pasaulį iš šitos didingos tribūnos? Dar ne. Jis palauks dar valendėlę, kol kryžiaus sakykla bus uždėta ant Jo pečių ties Piloto rūmų laiptais, kol skausminguoju keliu Jis pats ją užneš ant Golgotos viršūnės.
Mirtinoje tylumoje pasigirsta plaktuko dūžiai, klaikiai nuaidėdami šventojo miesto sienomis, ir kryžiaus medis, akimirkai pakibęs ore, su dusliu trenksmu sminga į iškastą duobę. Nuo tos valandos, kaip sako šv. Augustinas, kryžius tapo ne tik teisėjo sostas, bet ir mokytojo katedra. Iš šitos majestotiškos katedros Jis žvelgia į savo auditoriją. Ten tolumoj, anapus Juozapato slėnio, žėri paauksuotas šventyklos stogas vidudienio saulėje, o ant šventyklos mūrų žiopso smalsuolių minia. Kryžių šešėly žaidžia kauleliais romėnų kareiviai, piktžodžiauja rašto žinovai ir fariziejai, patenkintai juokiasi šventyklos kunigai, verkia Magdalena, stovi Jonas ir Marija.
Visi nekantriai laukia Jo žodžio. Budeliai buvo tikri, kad Jis ims rėkti, kaip rėkdavo visi kiti, kuriuos jie buvo pakabinę ant kryžiaus kartuvių. Jau Seneka sakė, kad prikaltieji keikdavo savo motiną ir dieną, kurią gimė, keikdavo budelius ir spjaudydavo ant praeivių galvų. Ciceronas rašo, kad nukryžiuotiesiems ne kartą turėdavo nupjauti liežuvį, kad sustabdytų jų baisius piktžodžiavimus. Fariziejai tikėjosi, kad ir šitas pranašas, užmiršęs savo meilės evangeliją, pratrūks keiksmų litanija.
Bet kaip tik tuo metu, kai medis atsigręžia prieš savo Kūrėją ir tampa kieta kryžiaus lova, kai geležis tampa veriančia vinimi, kai rožės tampa erškėčiais, o žmonės budeliais, iš mirštančiojo lūpų išsiveržia malda: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Žmonės paprastai tiems, kurie juos skriaudžia, stengiasi atsilyginti piktu, jų nebegali mylėti. Tikroji meilė niekada negęsta - ji lieka net ir tada, kai ji paniekinama ir atstumiama. Pirmasis žodis nuo kryžiaus skelbia žmonijai linksmą naujieną, kad dieviškai meilei ir gailestingumui nėra ribų. Neapykantos srovė gali būti užtvenkta tik atleidimo žodžiu.
Ta viską dovanojanti meilė užkariauja vieno iš pagrindinių Kalvarijos dalyvių širdį. Abu nukryžiuotieji plėšikai plūdosi piktais žodžiais ir keiksmais, sekdami minios ir kunigų pavyzdį: “Jei tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus. Jei tu Kristus, gelbėk pats save ir mus”. Staiga vienas iš jų, Dizmas, pasuka galvą ir žvelgia į didybe ir meile spinduliuojantį Išganytojo veidą. Kaip juodos anglies gabalas, mestas į ugnį, užsidega ir ima žėrėti šviesia liepsna, taip užsidegė plėšiko širdis, paliesta Išganytojo meilės. Ir kai kairysis plėšikas ir toliau piktžodžiavo, jo kančios draugas dešinėje draudė jį sakydamas: “Ar tu Dievo nebijai? Tu juk kenti tą pačią bausmę. Mes gavome tai, ką užsitarnavome. Šis žmogus nėra padaręs nieko blogo”.
Plėšikas žvelgė į Nukryžiuotojo veidą ir mąstė. Artėjant mirties valandai, kūdikystės prisiminimų banga užliejo jo širdį. Jis prisiminė pamirštus laikus, kai jis dar buvo nekaltas, ir žinojo, jog yra Dievas danguje. Senovės padavimas pasakoja, kad jis užaugo dykumoje, o jo tėvas vertėsi plėšikavimu. Šią valandą jis greičiausiai prisiminė savo motiną, kuri jam mėgdavo kartoti istoriją, kaip viena šeima, bėgdama į Egiptą, sustojo pas juos dykumoj nakvynei ir poilsiui. Moteriškės rankose buvo nepaprasto grožio kūdikis, ir ji prašė vandens jam išmaudyti. “Tu tada sirgai, vaike, sunkia raupų liga”, - jo motina vis kartodavo. “Aš bijojau, kad tu jau nebesulauksi kitos dienos. Bet aš tave išmaudžiau tame pačiame vandenyje, kuriame buvo nuplautas anas kūdikis, ir tu staiga pasveikai”.
“Kažin, ar tai galėtų būti teisybė? susimąstė plėšikas. “Juk ir šis pranašas, žmonės pasakoja, galįs daryti stebuklus”. Jis pakreipė savo skaudančią galvą į vidurinį kryžių, į pakabintą užrašą: Jėzus jo vardas, Nazaretas jo miestas o paskui keistas nusikaltimas - žydų karalius. Keistas jis karalius. Karūna - erškėčių vainikas.
Purpuro rūbai - jo paties kraujas. Kryžius - jo sostas. Taip jam bemąstant, staiga širdies durys atsivėrė Dievo malonei. Jo širdis anksčiau buvo sausa, supleišėjusi žemė. Dabar ant jos krito Dievo - žmogaus meilės rasa. Ir iš pačių širdies gelnių išsiveržė žodžiai: “Viešpatie, atsimink mane, kai įžengsi į savo karalystę”.
Minia nutilo, ir kunigai netikėjo savo ausims. Nors buvo nuplėšę Viešpačiui visus karališkumo ženklus, plėšikas vis tiek pripažįsta Jį karaliumi. Tarp siuntančios minios riksmo ir nuodėmės tvano nesigirdėjo kito balso, kuris būtų atpažinęs savo Dievą, tik pasmerktasis. Tai buvo tikėjimo šauksmas į Tą, kurį visi buvo apleidę. Jei nėra maldos, kurios Dievas neišklausytų, tai plėšiko malda ir tikėjimas negalėjo likti be užmokesčio. Tuo metu, kai visa Romos galia neįstengė atverti Kristaus burnos, kai draugai buvo pabėgę ir priešai triumfavo, tylą perskrodė karaliaus žodžiai: “Iš tikrųjų sakau tau, šiandien tu būsi su manimi rojuje!” Tokį pažadą, kokio iki šiol dar niekas nebuvo gavęs, laimėjo plėšiko malda. Jis meldė tik vieną kartą, prašė tik vieną kartą, ir gavo viską. Tikrai vykusiai yra pasakęs vienas Bažnyčios tėvas: “Plėšikas mirė tikru plėšiku” -jis išsiplėšė rojų”.
Kai artinasi mirties valanda, žmogaus širdis paprastai yra linkusi tarti paskutinius atsisveikinimo žodžius tiems, kurie yra jam artimiausi ir brangiausi. Panašiai jautė ir Kristaus širdis, matydama, kad mirtis artinasi sparčiais žingsniais. Todėl jo pirmasis žodis buvo skirtas tiems, kurie labiausiai buvo reikalingi jo gailestingumo ir pagalbos - jo priešams. Antrasis žodis buvo skirtas latrui nusidėjėliui. Pagaliau tik trečiasis žodis buvo nukreiptas į gimines, draugus ir artimuosius: “Moteriške, štai tavo sūnus. Sūnau, štai tavo motina”.
Mirties valanda, kai žmogui tenka skirtis nuo artimų ir mylimų širdžių, yra vienas skaudžiausių išgyvenimų šioje žemėje. Žmogus stengiasi, jei gali, palikti kokį nors savo meilės atminimą, kuris lyg pasiliktų jo vietoje ir primintų jį mylimiems asmenims tol, kol vėl galės susitikti ir drauge būti. Dievas mus sujungė į vieną didelę šeimą, mes visi esame kilę iš tų pačių tėvų. Jis skyrė tą patį bendrą tikslą - save patį ir dangų. Vakare, prieš savo kančią, jis paliko savo mirties atminimą, įsteigdamas Eucharistiją. Bet tą valandą, kai jautė besiartinančią mirtį, jis mus visus sujungė ypatingais ryšiais į vieną šeimą, visiems palikdamas bendrą savo paties motiną.
Kai Kristus tarė ketvirtąjį žodį, evangelija sako, kad tamsa uždengė žemę.
Vidurdienis virto naktimi ir tamsiame danguje blizgėjo išblyškęs mėnulis. Paprastai gamta visiškai nerodo savo jausmų ir nesijaudina dėl mūsų nelaimių. Žmonės gali mirti badu, bet saulė ir toliau šviečia ant išdžiūvusių laukų. Širdis gali plyšti, netekusi mylimo žmogaus, bet paukštelis ir toliau sau ramiai čiulba džiaugsmingą dainą. Bet kai Dievo Sūnus miršta ant kryžiaus, saulė atsisako duoti šviesą. Ji lyg susigėdusi slepia savo veidą ir nenori matyti tokio baisaus nusikaltimo - dievažudystės.
Visur viešpatavo mirtina tyla. Ne mažiausio garso. Jokio garso, išskyrus vieną. Lašas po lašo Išganytojo kraujas tekėjo ant žemės. Bet tų švelnių lašų kritimo garsas pasiekė patį Dievo sostą. Tas brangusis kraujas ne tik krito ant išdžiūvusios žemės ties kryžiaus papėde, jis krito taip pat ant žmonių sielų, valydamas ir mazgodamas jas nuo nuodėmės. Staiga tamsią Golgotos kalno tylą perskrodžia galingas šauksmas. Tas šauksmas buvo toks baisus ir taip neužmirštinas, kad net tie, kurie nesuprato hebrajų kalbos, visuomet atsimena paslaptingą tų žodžių skambėjimą: “Eli, Eli, lama sabaktani” - mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?
Dievo Sūnus apleistas savo Tėvo! Sūnus šaukiasi Tėvo, nes jo žmogiškoji prigimtis kažkokiu stebuklingu būdu jaučiasi Dievo apleista. Kaip saulės šviesa ir šiluma gali pasislėpti, kai saulė išnyksta už debesų, panašiai ir Tėvo vei-das pasislėpė tą baisų momentą, kai Sūnus ant savęs užsikrovė pasaulio nuodėmių naštą. Jis miršta visų apleistas ir užmirštas. Savo tautos atmestas, romėnų valdovo pasmerktas, apleistas draugų ir net savo Tėvo. Dėl ko jį apleido Tėvas, kurs kartą sakė, kad jame turi sau pamėgimo? Kristus ant savęs užsikrovė visų amžių nuodėmes ir kaltes. Tėvas, dabar žiūrėdamas i Kristų, nebemato jame savo mylimo Sūnaus, bet tik mūsų nedorybes. Nuodėmė yra Dievo išsižadėjimas. Kristus pats norėjo patirti visus tuos jausmus, išgyventi tą tuštumą ir nusivylimą, kuris siaučia nusidėjėlio sieloje. Žmogus atmetė Dievą. Kristus norėjo pats patirti tą atmetimą. Jis buvo apleistas dangaus ir žemės, kad, tarp dangaus ir žemės kabėdamas, juos galėtų vėl sutaikinti.
Penktasis žodis nuo kryžiaus išreiškia kūno ir sielos troškulį. Keliautojai per dykumas ir vandenynus mums liudija apie troškulio baisumą. Tai kentėjimas, kuris žmogų gali išvaryti iš proto. Nukryžiuotieji, kaip ir kiekvienas sunkiai sužeistas žmogus, netekę daug kraujo, kęsdavo vidujinį karštį, lyg būtų ugnies deginami. Tokioje padėtyje buvo ir Kristus. Jis jau ir prieš tai buvo ištroškęs: visą dieną kankintas, plaktas, varinėjamas iš vienos vietos į kitą. Bet savo žodžiu “Trokštu” Kristus norėjo išreikšti ir dvasinį troškulį, jis troško žmonių sielų, troško, kad jie pasinaudotų jo atpirkimo darbu.
Mirtis užantspauduoja kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ir žemiškame Kristaus gyvenime mirtis buvo svarbiausias momentas. Jis tam ir atėjo į pasaulį, kad mirtų ir savo mirtimi mums duotų gyvenimą. Dabar jau jo žemiškojo gyvenimo ir kančios tikslas buvo pasiektas, todėl triumfuojančiu balsu ištaria: “Atlikta!” Atliktas išganymo darbas. Visa tai, ką apie jį rašė pranašai, jau išsipildė. Senojo Įstatymo aukos jau nebereikalingos. Juk jos ir buvo tik simboliai, simboliai Naujojo Įstatymo aukos - Kristaus mirties ant kryžiaus. Ir šiandien kryžiaus auka gali būti atnaujinta, jei žmonės prie nekruvinos Mišių aukos jungs ir savo kasdieninius kryželius, tapdami žmonijos atpirkėjai drauge su Kristumi.
Pagaliau Kristus baigia savo žemiškąjį gyvenimą malda į Tėvą. “Tėve į tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Savo sielą jis atiduoda Tėvui, o sužalota ir iškankintas kūnas grįžta į motinos rankas. Prieš tūkstančius metų Ieva ant savo kelių laikė negyvą Abelio kūną, kurį buvo nužudžiusi pavydi brolio ranka. Tai buvo lyg simbolis ar šešėlis. Dabar šešėliai ir simboliai išnyko - naujasis Abelis, savo pavydžių brolių išduotas ir nužudytas, guli ant naujosios Ievos kelių. Marija, žvelgdama į savo dieviškąjį Sūnų, regi pro ašarotas akis ta senąjį Betliejų, kai ji laikė vos gimusį kūdikį rankose.
Tai ne Betliejus, Marija! Jis nebėra tas baltas, švelnus kūdikis, nužengęs iš dangaus. Šiandien jis sužalotas, iškankintas, išėjęs iš žmonių rankų. Prakartė pasikeitė į kryžių. Mira, kurią išminčiai jam dovanojo, dabar gali būti panaudota jo laidotuvėms. Tu jo netekai, kad laimėtumei naujų sūnų daugybę. Tavo uždavinys dar nebaigtas. Kaip tu jam davei žmogiškąjį kūną, perduok jo dvasią visiems savo vaikams.
