Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tarp Liurdo ir Fatimos

 (tęsinys)

Aldona Kamantienė

     Po trijų dienų, palikę Liurdą ir klausydami ten girdėtas giesmes juostelėje, vėl patraukėme arti Atlanto vandenyno į vakarus. Kirsdami Pirėnų kalnus važiavome Fatimos link. Dar vieną naktį pernakvojome pakely, prie Salamanca miesto Ispanijoje, ir kitos dienos vėlyvą popietę pasiekėme Fatimą. Fatimos miestelis turi 8.000 gyventojų ir yra į šiaurę nuo Portugalijos sostinės Lisabonos. Fatima yra kita iš žymiausių Marijos apsireiškimo šventovių pasaulyje.

Šv. Ignacas Lojola

     Jeigu Liurdo apsireiškimai vyko prieš pusantro šimto metų, tai Fatimos apsireiškimai vyko jau kai kurių iš mūsų gyvenimo atmintyje, dvidešimto šimtmečio pirmoje pusėje. Ir šie apsireiškimai nėra per žmonių lūpas atkeliavę pasakojimai. Šie įvykiai yra uždokumentuoti ir bažnytinės vyriausybės patvirtinti kaip tikri ir verti tikėti. 1917 metais Marija apsireiškė trims piemenėliams - Lucia dos Santos ir dviem jos pusbroliams Francisco ir Jacinta Marto. Tie Marijos pasirodymai vyko net šešis kartus, tarp gegužės 13 ir spalio 13 dienos. Pasirodžiusi šiems vaikučiams Marija kvietė juos didesnei maldai ir atgailai už nusidėjėlių atsivertimą ir sielas skaistykloje. Ji kvietė juos ateiti į tą pačią vietą kiekvieno mėnesio 13-tą dieną, tuo pačiu laiku. Kai kartą vaikai negalėjo savo pažado išlaikyti ir ateiti, Marija pasirodė jiems tenai, kur jie buvo. Kai Dievo Motina pasirodė jiems paskutinį kartą, spalio 13 dieną, 70.000 maldininkų akivaizdoje, ji save pristatė jiems kaip “Rožančiaus Karalienę” ir prašė kasdien kalbėti rožančių. Kitas jos prašymas buvo, kad koplyčia būtų pastatyta toje vietoje jos garbei. Po šito pasirodymo vaikai su tūkstančiais maldininkų stebėjo stebuklą, kurį Marija buvo jiems pažadėjusi, kad žmonės įtikėtų.

 Susirinkusieji matė sidabrinę saulę, kuri šokinėjo kaip ugnies kamuolys, norėdamas nukristi į žemę. Marija išpranašavo Fancisco ir Jacintai trumpą gyvenimą, kuris bus jiems sunkus, nes daug žmonių netikės, kad Marija jiems apsireiškė. Francisco mirė po metų, o Jacinta susirgo tuo laiku siautusia džiova ir mirė. Vėliau, kai Liucija jau buvo vienuolė ir gyveno Ispanijoje, 1925-26 metais Švenčiausioji Mergelė Marija vėl jai pasirodė kelis kartus. Pasirodžiusi Liucijai paskutinį kartą 1929 metais, ji kvietė skirti pirmuosius mėnesių šeštadienius jos garbinimui, kalbant rožinį, medituojant jo paslaptis, atliekant išpažintį ir priimant šv. Komuniją. Ji prašė atsiprašyti už jos švenčiausios širdies įžeidinėjimus. Taip pat ji pareiškė norą paaukoti Rusiją Švenčiausiai jos Širdžiai. 1942 metais popiežius Pijus XII paaukojo pasaulį ir Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Nuo 1917 metų piligrimai keliauja be paliavos į Fatimą iš viso pasaulio, kurių tarpe ir mes trys atsiradome.

     Gal labiausiai maldininkų dėmesį patraukia didžioji Fatimos bazilika. Ji buvo pradėta statyti 1928 metais, o baigta ir pašventinta 1953 metais spalio 7 d. Turbūt tuometinė bažnytinė hierarchija suprato didėjantį Marijos garbinimo kultą, todėl bazilika yra labai didelė ir nuostabiai graži. Artinantis prie bazilikos per didžiulę aikštę, dėmesį patraukia prie bazilikos laiptų esantis užrašas portugalų kalba: “Per Mariją atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame”. Šalia užrašo pridėta “2000”. Tikriausiai mintys skirtos Jubiliejiniams metams. Į šią vietą atkeliaujant, kaip ir į Liurdą, maldininkus pasitinka susitaikinimo ir atleidimo mintis. Norint pasiekti baziliką, reikia lipti nemažai laiptų. Porą kartų reikia stabtelėti ir atsidusti. Užlipę laiptais, ant priekinės bazilikos sienos pamatome Kryžiaus kelių atvaizdavimą paveiksluose, padarytuose iš spalvingų keramikos plytelių.

     Pagal dienotvarkę, mums įėjus į baziliką, prasidėjo Šventoji Valanda ir Švenčiausiojo garbinimas. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių. Savo laimei, įsmukau viduryje bažnyčios į vieną plyšį suole. Žmonės dar daugiau pasispaudę. Suolai ir takai pilni maldininkų. Visi bažnyčios kampeliai užpildyti žmonių. Turbūt tokios minios bažnyčios viduje nebuvau dar mačiusi. Prie išstatyto Švenčiausiojo suklupusi minia giedojo portugališkai ir lotyniškai. “Regina Sacratissimi rosarii Fatimae, ora pro nobis”, skaitau įrašą, išsidriekiantį skersai bažnyčios lubų... Gražus ir stiprus giedoriaus kunigo balsas skrodžia šventovės skliautus ir paliečia maldininkų širdis. Giedorius kilsteli ranką, ir maldininkai atkartoja “ora pro nobis”. Jaučiuosi, lyg būčiau dalis didžiulio choro. Ora pro nobis. Melski už mus, Marija, nes tu esi arti Jėzaus. Mes reikalingi tavo užtarimo pas Dievą. Per Mariją atleisk mums mūsų kaltes, kartoju be žodžių. Virš didžiojo altoriaus freskuose atpasakotas Fatimos Marijos apsireiškimų vaizdas. Kairėje pusėje klūpo to laiko vietos vyskupas, kuris 1922 metais pradėjo Bažnyčios kanonišką procesą, liečiantį Fatimos įvykius. “Ora pro nobis”, kartoja lūpos. Akimis seku tolimesnę Fatimos įvykių istoriją. Štai popiežius Pijus XII, kuris, kaip anksčiau minėjau, paaukojo pasaulį, o taip pat ir Rusiją, švenčiausiajai Marijos širdžiai. Toliau stovi popiežiai Jonas XXIII ir Paulius VI. O, Dieviškoji Ostija, žiūrinti į mus nuo altoriaus. Varpelių skambesys primena lenkti galvas Tau, Viešpatie, esančiam šioje Ostijoje. Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, Jėzaus... Mano Dieve, aš tikiu, garbinu, viliuosi ir myliu Tave”, kartoju maldą, kurią angelas mokė regėtojus kartoti. “Prašau atleisti tiems, kurie netiki, negarbina, nesivilia ir nemyli Tavęs”.

     Kitą dieną vėl grįžtame į baziliką. Ir dar, ir dar... Apsireiškimų scenos atsispindi gražiuose bazilikos vitražuose. Penkiolika bazilikos altorių yra skirti penkiolikos rožinio paslapčių apmąstymui. Kaip gera čia vaikščioti ir, kalbant rožinį, matyti visas paslaptis, atvaizduotas altoriuose. Pirmoji dalis, pirmoji paslaptis. Marija, prieš Tave nusilenkė dangaus angelas, nes “Tu malonės pilnoji”. Trokštu Tave visados matyti ne tik šiuose altoriuose, bet matyti Tave ir dvasios akimis. Keturiuose bazilikos kampuose matyti didžiųjų Marijos mylėtojų ir garbintojų, dabartinių šventųjų, statulos. Dešinėje altoriaus pusėje yra vieno iš regėtojų, Francisco, kapelis, įmūrytas marmurinėse bažnyčios grindyse. Dešinėje pusėje yra toks pats Jacintos kapelis. Vienas tuščias kapas, dar tebegyvenančiai regėtojai Liucijai, kuri dabar yra 92 metų. Žmonės meldžiasi prie šių kapų.

     Apsireiškimų koplyčia yra visos šventovės širdis. Tai buvo pirmasis pastatas, pradėtas statyti 1919 metais ir pastatytas toje vietoje, kur Marija pasirodė piemenėliams. Tikroji vieta pažymėta balto marmuro pjedestalu, ant kurio stovi Fatimos Marijos statula. Šioje vietoje per metus suklumpa 4 milijonai maldininkų, ateidami su maldomis, prašymais, padėkomis už malones. Klaupiuosi ir aš prieš Tavo paslaptingą didingumą. Tu esi Dievo dovana mums. Mokyk mus savo nuolankumo. Padėk mums kasdien galėti ištarti “Štai aš Viešpaties tarnaitė”. 1946 metais Fatimos Marija buvo karūnuota. Portugalijos moterys padovanojo karūną, kaip padėką Marijai, kad Portugalija buvo apsaugota nuo Antrojo pasaulinio karo, o popiežiaus legatas kardinolas Masella atliko karūnavimą.

     Neperstojančio garbinimo koplyčia yra rytinėje kolonados pusėje. Šioje koplyčioje yra nuolatos išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas ir yra žmonių adoruojamas. Čia maldininkai praleidžia laiką tyloje, žvakių šviesos prieblandoje melsdamiesi ir medituodami.

     Paminklas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai iškyla virš visų pastatų ir stovi pačiame viduryje didžiulės aikštės. Jis buvo pastatytas 1932 metais ir stovi prie šaltinio, kuris laikomas malonių šaltiniu.

     1982 metais popiežius Jonas Paulius II iškilmingai atidarė Pauliaus VI pastoralinį centrą, kuris skirtas sudijoms ir mąstymams apie Fatimos minties reikšmę ir moderniojo pasaulio problemas evangelijos šviesoje. Dviejose didelėse auditorijose yra apie trys tūkstančiai sėdimų vietų. Pastate gali apsigyventi 400 maldininkų.

     Maldininkų dėmesį patraukia vadinamoji “Berlyno siena”, kuri yra kairėje šventovės pusėje, prie įėjimo vartų. Tai tikra dalis Berlyno sienos, kuri, kaip žinome, buvo nugriauta 1989 metais. Tos paminklinės sienos skeveldra čia buvo atgabenta vieno Portugalijos emigranto, kuris gyvena Vokietijoje. Ji čia buvo padėta kaip padėka Dievui už komunizmo sugriuvimą.

     Pačioje pietinėje didžiulės aikštės dalyje stovi beveik debesis remiantis kryžius, kuris ten buvo pastatytas 1951 metais, Šventųjų Metų užbaigimui prisiminti.

     Keturi paskutinieji popiežiai rodė nepaprastą meilę ir pagarbą Fatimos Marijai. 1961 metais Vokietijos katalikai pastatė Fatimoje popiežiui Pijui XII paminklą. Kadangi jis nebuvo “keliaujantis popiežius” 1951 metais, jis priėmė privačioje audiencijoje vienintelę gyvą Fatimos apsireiškimų dalyvę Liuciją. Kardinolas Roncalli, tuometinis Venecijos patriarchas, vėliau popiežius Jonas XXIII, 1956 metais aplankė Fatimą kaip piligrimas. Popiežiaus Pauliaus VI kelionė į Fatimą buvo 1967 metais, kai jis atvyko į Fatimą paminėti 50 metų nuo Marijos apsireiškimo ir melstis už taiką ir vienybę pasaulyje ir Bažnyčioje. 1964 metais besibaigiant 30-jam Ekumeniniam susirinkimui, jis pranešė, kad dovanoja Auksinę Rožę Fatimos Marijai, kuri buvo atvežta 1965 metais.

     Ką man davė ši Liurdo-Fatimos kelionė? Kaip minėjau, šias vietas lankiau pirmą kartą ir nežinojau, ko tikėtis. Vien tik buvimas tenai buvo žodžiais neapsakoma patirtis. Vaikščiojimas regėtojų pėdomis, suklupimas prie Dievo Motinos, apsireiškusios vaikams, gilinimasis į tai, ko ji iš mūsų tada prašė ir dabar tebeprašo, verčia daugiau susimąstyti. Kiekvieną metų dieną praeinančios tūkstantinės piligrimų minios su karštomis maldomis, giesmėmis, giliu, giliu tikėjimu, ligonių ryžtas tas vietas aplankyti, negali nepaliesti net abejingo praeivio. Šios kelionės padarė daugiau vietos Marijai ir mano gyvenime. Galiausiai šios kelionės parodė, kad Marija yra gyva Bažnyčios gyvenime, bent Liurde ir Fatimoje. Jėzau, ugdyk meilę savo motinai jos vaikuose.