(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Pranas Pučiliauskas

     Paprastai sakoma, kad gyvenime daug ką ar viską prarasti žymiai lengviau, negu atrasti ar susigrąžinti tai, kas prarasta. Siekdami geriau suprasti tikėjimo praradimo priežastis, turėtume apmąstyti tikėjimo išpažinimo (raiškos) sąlygas. Jos parodo tikėjimo tvirtumo laipsnį. Yra žmonių, kurių tikėjimo šaknys taip giliai įleistos į sąmonę ir taip išaugusios, kad jų nei išjudinsi, nei išrausi, kad ir kaip besistengtum. Tokie tikėjimo ąžuolai bei tvirtų įsitikinimų asmenybės nei tikėjimo, nei savo principų neatsižadės jokiomis aplinkybėmis. Jei reikėtų, už tai jie atiduotų ir savo gyvybę. Idealiam tikinčiajam pavojaus prarasti tikėjimą nėra. Jis gresia tiems iš mūsų, kurių - pavadinkime -tikėjimo tvirtumo laipsnis stokoja intensyvumo. Šie iš mūsų labiau pasiduoda abejonėms, greičiau praranda dvasinę pusiausvyrą ir, neatlaikę kritiškų situacijų, išbandymų, atsiduria ties tikėjimo praradimo praraja. Neretai į ją ir nugarma. Tokiomis įtakomis ar sąlygomis gali tapti draugas (“Su kuo sutapsi, toks pats tapsi”), kaimynas, skaitoma knyga, vakaro filmas, laikraštis, lytis. Pagaliau - bet kas.

     Svarbus tikėjimo raiškos sąlygotumas yra aplinka, socialinis mikro klimatas, kuriame tikinčiajam žmogui tenka gyventi. Tai visų pirma yra valstybinė santvarka. Labiausiai tai gali patvirtinti žmonės, buvę komunizmo gniaužtuose, kur ateizmas buvo valstybinė politika. Antireliginės propagandos mašinai buvo pajungta televizija, radijas, spauda, mokyklos bei darželiai ir aibė, nežinia iš kur išlaužtų, propagandistų, kurie unisonu skelbė “autentiškus duomenis” apie religijos kilmę ir atsiradimą, “apie religiją, kaip žmonių sąmonės temdytoją ir nuodytoją, apie religiją, kaip žmonijos pažangos stabdį ir priešą” ir t.t. Savaime suprantama, kad tokioje ateistinėje aplinkoje, tokio ateistinio lauko apsuptyje mažiau kritiškai mąstantis žmogus yra išmušamas iš balno. Jis pradeda svyruoti tarp ateistų skelbiamų “moksliškų išvedžiojimų” ir tarp tradiciškai įdiegtų religinių nuostatų. Juk ne be reikalo sakoma, kad tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa.

     Šio kartojimo įtakoje nepakankamai kritiškai ar savikritiškai mąstantis žmogus (moksleivis, studentas, tarnautojas ar darbininkas) jau nustojo lankyti bažnyčią bei atlikti kažkada savaime suprantamas religines praktikas. Žodžiu, tampa to tūkstančio kartų pakartoto melo auka. Kai tokią įnirtingą ir nepavargstančią ateistinę propagandą dar palydi sistemingi bažnyčių uždarymai, aktyvesnių ir labiau “pavojingų” kunigų areštai bei trėmimai ar net inscenizuotų mirčių faktai, tikėjimas įgauna dar ir baimę keliančių bruožų. Daugelis tokio persekiojančio kvazi-mokslinio ateizmo ideologijos paveikti, iš pradžių praranda tikėjimo entuziazmą, vėliau - ir patį tikėjimą.

     Labai svarbus (jei ne pats reikšmingiausias) tikėjimo raiškos sąlygotumas yra nuodėmė. Ji suardo žmogaus vidinę ir tarpžmogiškų santykių harmoniją, todėl paprastai ir griežtai sakoma: nuodėmė veda žmogų į nuopuolį bei dvasinę (o neretai ir fizinę) pražūtį. Nuodėmė sujaukia dvasinę pusiausvyrą bei rimtį. Žmogus pasiduoda nešamas savo ydų bei silpnybių srovės. Atsispirti šiai srovei žmogus neretai nesuranda jėgų. Žmogiškos silpnybės paprastai būna stipresnės už norą jų atsikratyti, už norą jas įveikti, atliekant išpažintį ir darant nuoširdžią atgailą. Ilgesnį laiką pasiliekant silpnybių valdžioje, silpsta ir žmogaus tikėjimas. Žmogus praranda drąsą pasinaudoti atgailos sakramentu. O atgaila, anot kunigo J. Zdebskio, yra “nuodėmės sugriovimų atstatymas”. Kaip tuos sugriovimus atstatyti, jeigu silpnybė nuolat kartojasi, vis giliau įleisdama šaknis? Kaip atstatyti, jeigu žmogus tampa savo silpnybių vergu ir puoselėtoju? Būtent tokioje būklėje žmogus pradeda gręžtis nuo Bažnyčios, smerkiančios nuodėmę ir raginančios žmogų kuo greičiau iš jos išsivaduoti. Nenuostabu, kad tąsyk žmogus pradeda abejoti Bažnyčios teise kištis į žmogaus asmeninį gyvenimą, jį tvarkyti ir kreipti paties žmogaus išganymo linkme. Kol žmogus pasilieka nuodėmėje, tol jau vos rusenančią tikėjimo ugnelę savo širdyje palaipsniui jis pats nuslopina.

     Dar vieną tikėjimo raiškos sąlygotumą norėtume įvardinti turtu. Turtingas žmogus paprastai yra nuo nieko nepriklausomas. Jo manymu, net ir nuo paties Dievo. Jam nebūtina melstis: “Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien...” Jis jos turi.

     Visas jį ištikusias bėdas turtuolis nori pašalinti pinigais, todėl jam tarsi nė nėra reikalo melstis ar, prašant materialinės gerovės, sulenkti kelius prieš Dievą. Tačiau ar požiūris, kad turtas vienareikšmiškai yra negatyvus tikėjimo faktorius, nėra pernelyg ribotas? Kartais sakoma, kad kol žmogus dar vaduojasi iš skurdo, tol jo tikėjimo dvasia yra gyva ir veržli, o įgyta nuosavybė pamažu perauga į dvasinį tingumą ar, kaip vėlgi sakoma, “žmogus sudaiktėja”. Bažnyčia, kaip žinome, nuo seno rekomenduoja dalį turtų paaukoti vargšams bei neturtėliams. Todėl įdomiau patyrinėkime šį požiūrį: jeigu apskritai yra manoma, kad turtas yra kliūtis tikėti Dievą, o turtuolių tikėjimas formalus, o ne gyvos raiškos versmė ar patraukiantis bei žavintis pavyzdys, ar mes netampame - būdami mažiau turtingi - turtingųjų teisėjais, “dvasios reikalų žinovais”. Tegul bus pamatyta ir kita šio reikalo pusė. Turto įgijimas gali sąlygoti ir įtikėjimą Dievo malone. Ne paslaptis - sekasi juk ne visiems, ir netikėta sėkmė gali būti palaikyta tokiu pat “Dievo pirštu” kaip ir susimąstymą skatinanti nelaimė: sveikatos susver-dėjimas, materialiniai nuostoliai, artimųjų netektis. Šis klausimas, bandant apžvelgti bendrą socialinių santykių raidos tendenciją mūsų laikais, yra ypatingai aktualus, tad nederėtų sustoti tik ties savaime svarbia “asmenine patirtimi”; net jeigu dideliems protams ar jų junginiams ir pavyktų taip tvarkyti visuomenę, kad minimalus pragyvenimo lygis būtų tiek patenkinamas, kad kito gerovė nebekeltų pavydo (“Kas dirba, tas turi”), tikėjimo klausimas išliktų kaip visiškai nepriklausomas nuo “kasdieninės duonos”. Čia mes turėtume “kasdieninę duoną” suprasti ne kaip tai, ką žmogus valgo, bet kuo žmogus - pačia stipriąja prasme - gyvena. “Mirusiųjų sielų” gali pasitaikyti tiek tarp turtuolių, tiek ir tarp vargšų. “Būti laisvam nuo turto” nereiškia nieko neturėti. Priešingai: tavo turtas gali padėti kitam įtikėti, jeigu kitam padėsi. Gerosios Naujienos esmė ir yra “daryti gera”, tikėjimas čia jau nebėra įtikėjimas dogmatiškomis tiesomis, bet reali tarpusavio santykių harmonija, realus tikinčiojo gyvenimo pavyzdys. Kalbant apie realų gyvenimišką pavyzdį, mes pastebime, kad didžioji atsakomybė dėl tikėjimo atradimo, praradimo ar suradimo yra glaudžiai susijusi su tikinčiojo atsakomybe prieš savo artimą ir save patį: kito žmogaus tikėjimo ar netikėjimo veiksniu gali tapti tikinčiojo vidinis bei išoriškai pastebimas būdas. Tikintysis - ypač krikščionis - yra tiesiogiai atsakingas už kitą. Prisiminkime “papiktinimo” motyvą Evangelijose, ir čia savikritikos strėlę nukreipkime į save pačius, kurie patys tikime.

     Katalikiškuose kraštuose ryškiausiu netikinčiųjų kritikos objektu yra kunigo gyvenimas, ar vadinamasis “asmeninis gyvenimas”, tai yra, silpnybės.

     Su kunigų silpnybėmis (“kunigas irgi žmogus”) kovoja pati Bažnyčia. Šią kovos poziciją remia tiek paprastas “ištikimybės duotam žodžiui” principas - laikytis įsipareigojimų, tiek jau minėtas “pavyzdžio” principas: tikėjimo tarno amoralumas žmonių akyse gali tapti tikėjimo praradimo priežastimi. Pastaroji situacija bylotų tik tiek, kad tikėjimas susiejamas ne su savo vidiniu gyvenimu, bet su žmogiškais pavyzdžiais. Trumpai tariant, tikim ne į Dievą, bet į kunigą. Jei vienas kitas kunigas, atsisakęs kunigystės įsipareigojimų, ir sukuria šeimą, tai anaiptol nereiškia, kad pats šis žmogus nustoja tikėjęs ir atmeta Dievą. Idėjinį priešiškumą Bažnyčiai tokie faktai, aišku, tik stiprina, tačiau individualinį pasipriešinimą ateistinei ideologijai čia mums teikia pastebėtas samprotavimo absurdas: “Žiūrėkite, kunigai kalba vienaip, o elgiasi kitaip! O ar tai nereiškia, kad jokio Dievo nėra!”

     Čia mes susiduriame su individualiomis tikėjimo suradimo ar atradimo pastangomis. Jas galėtume įvardinti pagal dviejų kategorijų žmonių tipus: vieni iš jų apskritai dar nėra tikėję, o kiti - anksčiau tikėję, vėliau tą tikėjimą praradę. Abiejų atradimo ar sugrįžimo į tikėjimą keliai yra, regis, kiek skirtingi. Pirmųjų kelią galėtume pavadinti pažintiniu, nes pats žmogus, ieškodamas Dievo ir gyvenimo prasmės, renka išminties kruopelytes, argumentą prie argumento, motyvą prie motyvo ir susipažinę bei į jas įsigilinę, suvokia, kad “tikėjimas reiškia, kad esi išrinktas, sugebėjimas pajusti Dievo buvimą duoda tvirtą pagrindą, ant kurio gali laikytis žmogaus egzistencija” (B. Černiutė).

     Antrąjį kelią derėtų pavadinti atgailaujančiu, nes anksčiau tikėję Dievą, žmonės nuo Jo nusigręžia, Jo atsižadėjo ir gyveno Dievo atžvilgiu tarsi užsimerkę “Aš nematau Tavęs, Dieve, Tu nematyk manęs”. Tačiau tokioje būsenoje žmogus negali ilgai ištverti. Jam nepakanka asmeninių išgalvotų argumentų, paneigiančių Dievo buvimą, o jo širdyje gali suskambėti Kristaus pasakyti žodžiai: “Kas atsižada manęs, ir aš to atsižadėsiu”. Žmogus sunerimsta, ima būgštauti. Jis vėl pasigenda Dievo, ima Jo ilgėtis. Iš pradžių širdyje. Vėliau - atranda kelią ir į bažnyčią. Šitaip pakartodamas sūnaus palaidūno lemtį. Abiejų kategorijų žmonės grįžta prie Dievo dažniausiai panašiomis aplinkybėmis: ištikus materialiniams smūgiams ar su-sverdėjus sveikatai, ar ištikus skaudžiai netekčiai. Ne be reikalo sakoma: “Kad žmogus susimąstytų, reikia jį pirma įskaudinti”. Ir iš tikrųjų vienokia ar kitokia nelaimė priverčia žmogų susimąsyti ir keisti savo požiūrį. Juk ir liaudies išmintis sako: “Tas išmoksta melstis, kurį vargas prispaudžia”. Nevilties ir vargo ištiktam žmogui tarsi iš naujo atsiveria akys. Neturėdamas kitos išeities ar atramos, žmogus vėl atsigręžia į Dievą ir tiesia į Jį rankas. Ir žmogus niekada nelieka apviltas - Dievo malonės skraistė vėl jį apgaubia.

     Žymus vokiečių filosofas Hegelis mano, kad ir karo didžioji paskirtis išsaugoti dorovinę tautų sveikatą. Karo baisybių paliestas žmogus greičiau suvokia ir pripažįsta savo klaidas bei prasižengimus ir imasi žygių juos ištaisyti ir jų nekartoti. Karo metu žmogus, gyvendamas nuolatinėje mirties akivaizdoje, nuolatiniame gyvybės praradimo pavojuje, kitaip vertina savo buvimo sąlygotumus ir pradeda pripažinti savo priklausomumo nuo Dievo neišvengiamumą. O tai reiškia, kad žmogus stovi tikinčiojo pozicijoje. Tuo visai nereikia stebėtis. Tai - normali pačios žmogaus prigimties padiktuota metamorfozė. Žmogaus ieškojimai niekada nelieka bevaisiais. “Kas ieško, tas randa”. Svarbu, kad tie ieškojimai būtų nuoširdūs, diktuojami mąstymo objektyvumo pastangų. Amžinosios tiesos duodasi suvokiamos visiems žmonėms, nors jas kiekvienas priima savaip. Vieni giliau, plačiau, kiti - siauriau, labiau ribotai, pagal tai, ką galėtume - sąlyginai - pavadinti “mąstymo diapo-zonu”. Tačiau ir vienų, ir kitų suvokimo esmė lieka ta pati.

     Svarbu, kad, atradus tikėjimą ir jį susigrąžinus, žmogus vėl jo neprarastų, nes, kaip tvirtina Carlyle, “tikėjimo mūšis prieš netikėjimą yra niekada nesibaigiantis mūšis”. Tikėjimo priešai niekada nenurimo ir nenurims, siekdami užvaldyti žmogaus mąstymą, sukurstydami ir nukreipdami jį prieš Dievą. Žmogus neturėtų niekada pamiršti Bismarko žodžių: “Būti laisvam nuo Dievo yra blogiausios rūšies vergija”.

     Manau, kad nė vienas iš mūsų nenorėtų tapti vergu ir dar “blogiausios rūšies”. Mes privalome gyvenimą statyti bei kurti ant išminties ir Dievo baimės pamatų. Senieji žydų raštai byloja: “Viešpaties baimė - tai pati išmintis”. Todėl nenuilstamai - ieškokime išminties ir visada ja remkimės. Juolab, jog išmintingas žmogus yra tas, kurį sunku suklaidinti.

     Savo tikėjimą privalome tausoti ir branginti, nes tikėjimas yra šviesa ir stiprybė. Tikėjimas yra harmonija, žavinti žmogų ir palydinti jį į galutinį žmogaus prisikėlimo triumfą. Žmogus ar tauta be tikėjimo - tai mirties paženklinti likimai. Tikėjimo vertybės mums privalo rūpėti labiau už viską, nes jos įprasmina žmogaus buvimą ir patenkina sielos troškimus. Tikintis žmogus yra privilegijuotas žmogus. Todėl tomis privilegijomis privalome tinkamai pasinaudoti - niekada jų neatsižadėti ir neišduoti. Džiaugsmas visada yra ir bus nuolatinis tikėjimo palydovas. Malda visada padės savo tikėjimą išlaikyti tvirtą ir nepalaužtą.