Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GARSTYČIOS GRŪDELIO TIKĖJIMO!

Algirdas Paliokas SJ

Ko Jėzus neaiškino?

     Mes nagrinėjame Kristaus mokslą ir veiklą. Tačiau nebandome įsigilinti į tai, ko Kristus nepaaiškino ir nepadarė, nors galėjo, ir to labai žmonėms reikėjo. Vieną tokią opią sritį paimkime nagrinėjimui, naudodamiesi vėlgi tuo pačiu Kristaus palikimu.

     Prieš du tūkstančius metų visas Viduržemio jūros šalis buvo pavergusi Romos imperija, neišskiriant izraelitų. Pastarieji negalėjo suprasti, kaip jie - Išrinktoji Tauta - gali būti pavergti. Todėl jie gyveno vieninteliu ir didžiausiu laisvės troškimu. Kaip lengvai jie patikėdavo kiekvienu, kuris pakeldavo kardą už laisvę, ir sekdavo juo. Pasklidus gandui apie Kristų, dalis tautos jau vylėsi sulaukę politinio Mesijo, o Jis tuojau pasišalino patyręs, jog Jį ruošiasi skelbti karaliumi. Net ir dabar yra nesuprantančių, kodėl negalėjo nors kiek padėti savajai tautai žemiškuose reikaluose. Jis labai greitai reaguodavo į žmogiškąjį skausmą ar nelaimę, o čia nė mažiausiu patarimu ar padrąsinimu neatsiliepė į tautos didžiausią lūkestį. Net priešingai. Kai fariziejai pateikė jam politinę dilemą, jis kategoriškai atsiriboja nuo valdžios bei pasaulietinių reikalų: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui” (Mt 22,21).

     Kita sritis: ligos, ankstyvos mirtys, vaistai, gydymas irgi nesusilaukė jokio recepto ar pamokymo. Kodėl dieviškoji išmintis nepanorėjo paaiškinti, kaip sveikai gyventi, kaip išsigydyti ir pan.? Yra manoma, jog žemėje, turi būti vaistai nuo visų ligų. Kiek daug būtų savo tautai ir žmonijai palengvinęs žemiškąjį gyvenimą, atskleisdamas žolelių paslaptis. Tačiau nieko! Jokio patarimo! Tiesa, jis pagydė, daugybę ligonių, net iš mirties kelis prikėlė. Jis tai darė nesinaudodamas jokiomis žemiškomis priemonėmis, o vien dieviška galia. Kristaus pasiųstieji 72 mokiniai elgėsi lygiai taip pat. Jie skelbė Dievo Žodį ir gydė žodžiu, kaip ir jų Mokytojas. Tarytum Kristus norėjo įtikinti, jog materija visiškai pasiduoda dvasiai. Todėl nereikalingos žemiškos priemonės.

     Ir vis dėlto mums sunku suprasti tokį be galo gerą, visažinantį, visagalintį ir be galo mylintį Dievą, kuris nepaliko jokių žemiškų priemonių.

Kas svarbiausia?

     Tačiau Jis paliko mokslą amžinai laimei pasiekti. Daugeliui atrodo, jog Dievui žemės skruzdėlyno gyvenimas visai nesvarbus. Čia žmogus atiduotas kažkokioms žemiško chaoso jėgoms. Viską čia lemia blogieji, o gerieji tarsi yra bejėgiai. Ir taip, vis didesnės gerovės troškulio genamas ir jos visomis jėgomis siekdamas, klupdamas, įvairių jėgų blaškomas, per pasaulį keliauja žmogus. Įveikdamas sunkumus, laikas nuo laiko išgyvendamas nelaimes ir sunkumus, kančiomis atžymėdamas praeitus gyvenimo laikotarpius, nuo laimės žvaigždės akių nenuleisdamas, tariamos laimės be atvangos siekdamas, keliauja nepavargstantis žemės žmogus. Kai kam atrodo, jog taip žemėje buvo ir kitaip nebus. Kaip radome, taip paliksime. Nieko čia neįmanoma pakeisti.

     Praeidamas pro politinius bei kitus žemiškus reikalus, Kristus visą dėmesį koncentruoja į tikėjimą ir besąlyginį jo vykdymą. Dideliai daugumai tikinčiųjų tai anaiptol nėra svarbiausia, nes neišriša visų gyvenimo problemų, o iš bažnyčios išėjus, reikia pačiam viskuo pasirūpinti, nes juk tam Dievas ir protą žmogui yra davęs...

     Nueikime iki žmonijos istorijos pradžios. Ten Adomas ir Ieva nepatikėjo Dievu ir tuojau pat pasielgė prieš tikėjimą. Tikėjimas ir klusnumas arba netikėjimas ir neklusnumas yra tarpusavyje taip artimai sujungti, jog pirmasis gimdo antrąjį. Koks pirmojo stiprumas ir kokybė tokios pasekmės: tiek geros, tiek blogos. Kiekvieną žmogaus veiksmą, tiek vidinį, tiek išorinį įvertina doros normos. Kas pagal Dievo valią -dora, kas prieš - nedora. Kiekvieną sekundę žmogus realizuoja save laike. Toje laiko juostoje visai amžinybei lieka užfiksuota žmogaus pasirinkimų dora, jos laipsniai: tiek teigiami, tiek neigiami. Tuos doros laipsnius apsprendžia duotu momentu veikęs tikėjimo laipsnis. Taigi viskas prasideda nuo tikėjimo laipsnio. Bet tikėjimas yra žmogaus dvasios atributas. Štai taip viskas prasideda dvasioje, per ją kuriamas materialusis žmogaus pasaulis.

     Nusižengimu tikėjimui ir dorai pirmieji tėvai prarado Dievo artumą ir buvo išvaryti į žemę. Dievo artumas yra nesibaigiančios laimės priežastis. Bet dar ne viskas. Savuoju nusikaltimu pirmieji tėvai “sukūrė”, ko nebuvo. Taip atsirado mirtis, ligos, nelaimės - visa, kas žmogų kankina ir iš jo laimę atima.

     Jeigu paseksime išrinktosios tautos istoriją, rasime, kad jos visų nelaimių, kančių, ištrėmimų, vergovės priežastis yra viena ir ta pati. Ėjo tūkstančiai metų nuo rojaus laikų, ir ši tauta bei visos žemės tautos kentėjo dėl tos pačios priežasties: dėl netikro tikėjimo ir dėl iš jo kilusio nedorumo. Tai tikroji viso blogio priežastis mūsų žemėje.

     Todėl Kristus apie ją vienintelę ir tekalbėjo. Gydydamas ligonius, Kristus patikrindavo ligonio tikėjimą, tuo paskatindamas besąlygiškai patikėti, arba, žinodamas jo buvimą, pridėdavo, jog stebuklas įvykęs tikėjimo dėka. Ką norėjo tuo pasakyti? Iškeldamas ir visaip pabrėždamas tikėjimo galią, tarsi stengėsi savo asmenį laikyti nuošalyje. Tuo įrodinėjo, jog stebuklui pakanka sergančiojo ir gydančiojo tikėjimo. Tam visai nereikia būti Mesiju. Ir iš tiesų, apaštalai ir šventieji darė ne mažesnius stebuklus.

     Paprastai apie ligos priežastį Kristus nekalbėdavo. Tiktai 38 metus sunkiai sirgusiam tarė: “Štai tu pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio” (Jn 5,15). Ligos priežastis paaiškinta. Ankstesniuose svarstymuose matėme, kaip žmogaus žemiškąjį gyvenimą apsprendžia tikėjimo ir doros laipsniai. Ar darydamas stebuklus, Kristus tai apeidavo? Jokiu būdu ne! Apie tikėjimo patikrinimą bei sužadinimą jau kalbėjome. Kaip su dora?

     Ligos prispaustas žmogus paprastai permąsto savo gyvenimą, įvertindamas jį morališkai. Tuo pačiu ryžtasi nebedaryti klaidų ir siekti kiek galima aukštesnio doros laipsnio. Dorinio pasitaisymo ir išaugusio tikėjimo užtekdavo, kad Kristus galėtų pagydyti. Tai stebuklo sąlyga ir būtinybė.

     Nazarete, kaip nė viename mieste, garsas apie Jėzaus stebuklus negalėjo sužadinti žmonių tikėjimo. Dėl jų išankstinio nusistatymo giminės ir pažįstami laikė Jėzų vienu iš jų ir netikėjo Jo dieviška kilme bei mesijaniškumu. Todėl čia pasirodė ir liūdnos netikėjimo pasekmės: “Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė” (Mk 6,5).

     Aiškėja tokio nesuprantamo Kristaus elgesio priežastis. Tuo Jis nori visiškai nukreipti mūsų dėmesį nuo žemiškų dalykų ir atkreipti į dvasinius. Iš tiesų, žemėje matome realizuojantis pasekmes, o priežasčių negalime matyti. Todėl Kristus nori mus atversti į savąjį mąstymo būdą. Jis vis primindavo dvasinę priežastį -tikėjimą. Beje, doros nė minėti nereiktų - taip Jėzus ir darė, - nes tikėjimas susideda iš dviejų neatskiriamų dalių: tikėjimo ir doros, principų ir jų realizavimo, teorijos ir praktikos, tikėjimo ir jo įgyvendinimo.

     Vienas Čikagos homoseksualas skundėsi, jog jau kuris laikas kaip jis praradęs tikėjimą ir jo neatradęs tikėjimo kursuose, kuriuose įsigalėjo išbūti tik mažą dalį laiko. Aišku: silpnas tikėjimas neatlaikė pagundų. Prasidėjęs nedoras gyvenimas sunaikino tikėjimą. Kursai būtų padėję, jei būtų kategoriškai apsisprendęs mesti nedorą gyvenimą ir viską padaryti tikėjimo atgavimui. Kategoriškas apsisprendimas gelbėtis būtų padėjęs ištverti visą mokymo, meditacijų ir atgailos laiką. Už atstatytą dorą Dievas būtų davęs tikėjimo malonę. Kiek daug netikinčiųjų yra netikintys dėl tos pačios priežasties, dėl pažeistos doros vienoje ar keliose srityse.

     Kas svarbiau: ar priežastys, ar pasekmės? Todėl Kristus ir nekalbėjo apie pasekmių naikinimą, o aiškino, kaip tikėti ir kaip dorai gyventi, kad žmogus neiššauktų blogų pasekmių. Net apaštalams ne kartą priminė nuovokumo ir tikėjimo stoką.

Nuostabus tikėjimo poveikis

     Stiprėjantis tikėjimas veikia žmogaus gyvenimą, mažindamas jo nuodėmes ir klaidas. Kuo tikėjimo daugiau, tuo nuodėmių mažiau. Aukštesnio laipsnio dora, savo ruožtu, iššaukia tikėjimo padauginimą. Taip stiprėja žmogaus ryšys su Dievu.

     Dar viena priežastis neleido Jėzui kalbėti apie žemiškas gėrio priemones. Suabsoliutindamas tikėjimo reikšmę, Kristus parodė kelią, kaip kūrinys gali priartėti prie Kūrėjo ir nors netobulai dalyvauti paties Dievo gyvenime. Taip Dievas nepailsdamas šaukia žmogų atgal į prarastąjį rojų. Nors ir dalinis dalyvavimas Dievo gyvenime jau yra rojus žemėje. Šis Dievo artumas radikaliai pakeičia žmogų. Jis pradeda kitaip matyti, kitaip vertinti, kitaip elgtis. Kaip lengva tuomet žmogui matyti laikinosios tikrovės trapumą ir nykstamumą, o Dievo - begalinį vertumą. Žmogus išmoksta įvertinti antgamtinio gyvenimo, kaip savo ateities svarbą ir reikšmę, tuo pačiu nuvertindamas tai, kas neveda į Dievą, pririša prie žemės ar dar blogiau - graso nuodėme. Tuomet ir gamta tampa Kūrėjo sodu, o artimieji - mylimi Dievo vaikai. Kartu išnyksta artimo meilės problemos. Trumpiau kalbant, kūrinio matymas, mąstymas ir vertinimas artėja prie Kūrėjo. Tikėjimas įlieja į žmogiškąjį protą vis daugiau antgamtiškumo ir taip padeda žmogui savo mintis derinti su Dievo mintimis. Taip jis gali nors iš dalies patirti intelektualinę šviesą, kurioje Dievas pažįsta pats save. Žmogui jau nebereikia aiškinimo, jog Dievas yra visatos, istorijos ir viso, kas yra, Viešpats. Dievas yra ne tik prie žmogaus, bet ir viduje pašvenčiamosios Dievo malonės dėka.

     Šis buvimas kur kas intymesnis nei žmogus galvoja.

     Kūrinys nedrįsta numatyti, iki kiek gali nueiti šis bendravimas su Kūrėju. Gyvas tikėjimas leidžia Kristui tarytum apsigyventi žmoguje, kad Jis galėtų naudotis žmogumi savo dieviškųjų planų tolimesniam realizavimui. Iš tiesų, jei Kūrėjo ir kūrinio mintys sutampa, tai kūrinys jau gyvena ne savo, o Kūrėjo gyvenimu. Taip jis gali maksimaliai padėti Kūrėjui toliau kurti jame pačiame ir aplinkoje tobulą žemiškąjį ir dieviškąjį gyvenimą.

     Pasaulis mus vienaip ar kitaip veikia. Aplinka mus blaško, nuo Dievo atskiria. Tiktai stiprėjantis tikėjimas tampa vis aktyvesniu mūsų priimamos informacijos keitikliu. Vienaip ar kitaip atėjusi informacija tikėjimo dėka tampa artumo su Dievu žadintoja. Kai žmogui tampa aiški bet kurios būties (kūrinio, poveikio to, kas yra) pagrindinė priežastis, tuomet kūriniai bei jų poveikiai, kurie anaiptol ne visada būna malonūs, iš karto Dievą primena, apie Jį kalba, su Juo meile suriša.

     Tikėjimui dar toliau stiprėjant, keičiasi žmogaus požiūriai, elgesys, gyvenimas, tiesiog viskas keičiasi. Žmogus išmoksta išskirti pirminę priežastį iš kitų, suprasti savo ar kitų gyvenimuose pasitaikančių įvykių priežastis ir netgi susiorientuoti istorijos raidoje. Kas yra istorija? Tai žmonių geros ir blogos valios bei Dievo taisančių ir gelbstinčių poveikių lydinys. Kas žmogaus gyvenimas? Tai vėlgi tas pats lydinys, kurio reikšmė, įtaka į aplinką ir istoriją priklauso nuo tikėjimo pilnumo ir atbaigtumo, t.y. nuo Dievo veikimo laipsnio žmogaus viduje ir išorėje.

     Tikėjime augantis žmogus tartum lipa laiptais aukštyn. Nuo kiekvieno laipto matyti vis aiškiau ir plačiau, su kiekvienu laiptu vis prie Dievo arčiau ir arčiau. Žmogus užžengia ant sekančio laiptelio, pakildamas labai nedaug tik tiek, kiek gali žmogus. Dievas laiptelį su žmogumi iškelia aukštyn. Ten laukia kitas laiptelis, vėl skrydis ir vėl kitas... jei tik žmogus be perstojo Dievo alksta ir Jo visomis jėgomis siekia.

     Laisvė ar pavergimas, ligos ir vaistai, ir daugelis žemiškų, mus nuolat pavergiančių dalykų Jėzui nebuvo svarbūs, nes jie - antraeiliai, nes daugiausia jie tik pasekmės. Todėl Jėzus nemokė, kaip gelbėtis iš pasekmių. Tačiau Jis mokė apie tai, kas visų svarbiausia, nuo ko viskas priklauso, kas turi būti nuo ryto iki vakaro nuolatiniu žmogaus rūpesčiu. Jam be galo rūpėjo, kad mes išsiugdytume tokį tikėjimą, kad lengvai galėtume ir mokėtume panaudoti visą kūriniją, visą žemės laiką tikėjimo ir gyvenimo tobulinimui, Kūrėjo su kūriniu suartėjimui ir net susijungimui, kad jį išaugintume iki garstyčios grūdelio. Tuomet galėtume Jo vardu žmonių skausmo kalnus kilnoti, gydyti bei įvairiopai padėti. Tereikia tiek mažai: tik garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo.

     “Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo” (Mt 17,20).