Rytis Gurkšnys SJ

     Penkiolikmetis Samuelis buvo partrenktas pravažiuojančio automobilio. Jo tėvai Emilija ir Klemensas - mano artimi draugai. Todėl aš kartu su jais ir dar keletu jų draugų budime ligoninėje. To baisaus laukimo metu pradedame kalbėtis apie ką tik įvykusią nelaimę. Netrukus pokalbio tema pradeda krypti link Dievo. Emilija ir Klemensas sutaria, kad tokia buvo Dievo valia.

     -    Nieko nepadarysi, - liūdnai taria Klemensas. Mes turime priimti tai kaip Dievo valią.

Angelas

     Kartu su mumis sėdinti Virginija gerbia ir užjaučia Emiliją ir Klemensą, bet negali sutikti su nuomone. Ji prieštarauja Klemensui ir klausia:

     -    Koks Dievas gali skriausti tokį vaiką, kuris nieko blogo nėra padaręs?

     Vincas irgi supranta tėvų skausmą šią valandą ir, stengdamasis nieko neįžeisti, bando atsakyti į iškilusį klausimą:

     -    Aš manau, kad Dievas neturi nieko bendro su šiuo įvykiu. Blogi dalykai paprasčiausiai įvyksta.

     -    Tavo tvirtinimas, kad Dievas neturi nieko bendro su tokia didele nelaime, yra panašus į nuomonę, kad Dievo visiškai nėra, - prieštarauja Virginija.

     Šioje vietoje pokalbis trumpam nutrūksta. Visi, žinodami, kad aš studijuoju teologiją, atsigręžia į mane. Virginija klausia:

     -    Kaip tu manai? Ar ši nelaimė buvo Dievo valia, ar ne?..

     Šis Virginijos klausimas neduoda ramybės daugeliui filosofų ir teologų jau daugelį šimtmečių. Tai rodo, kad nėra aiškaus atsakymo iki šiandien. Mes negalime tiesiogiai atsakyti į Virginijos klausimą, nes jos klausimas yra apie Dievą, kuris yra mums didžiausia paslaptis. Vienas žymiausių XX amžiaus mąstytojų ir teologų, vokiečių jėzuitas t. Karlas Rahneris, vadina Dievą “neišvengiama ir žmogaus protu nesuvokiama Paslaptimi”. Tai reiškia, kad mes negalime jos išsamiai paaiškinti ir jos kontroliuoti. Nors tos Paslapties mes negalime aiškiai atskleisti, bet galime ją patirti. Ne tik galime patirti, bet ir neišvengiamai susiduriame su Dievu, esančiu mūsų pasaulyje ir veikiančiu kiekvieno iš mūsų gyvenime.

     Visi patiriame daugiau ar mažiau meilės. Nuo pat vaikystės buvome apsupti tėvų meilės, vėliau draugų ir kitų artimų žmonių. Meilę patys daliname ir kitiems.

     Bet kita mūsų žmogiškosios patirties pusė kupina meilei radikaliai priešingos kančios ir skausmo. Ši mūsų ribota žmogiškoji patirtis kviečia, rodo mums ir tai, kad turi egzistuoti ir amžina, begalinė meilė bei išsigelbėjimas nuo kančios. Būdami laisvi žmonės, mes galime tikėti tuo, kas amžina ir mūsų protui neaprėpiama. Žmogiškoji laisvė ir tikėjimas leidžia mums ištrūkti iš kasdienybės rato ir būti amžinos meilės - Dievo - paliestiems.

     Samuelį mylintys ir taip pat kenčiantys tėveliai ir mes bandome atrasti ryšį tarp mus mylinčio ir visagalio Dievo ir šios visiems mums daug skausmo ir kančios atnešusios nelaimės. Aišku, kad mes negalime šios problemos išspręsti tokiu pačiu būdu, kaip mes sprendžiame matematikos uždavinius. Čia mums gali padėti tik tikėjimas.

     Meilę ir kančią savo gyvenime patyrę žmonės neišvengiamai susiduria su šio pasaulio ir žmogaus, jo proto ribotumu, kuriame neįmanoma rasti nei begalinės meilės, nei amžinojo išsigelbėjimo nuo kančios. Samuelio tėveliai ir draugai nebeieško kentėjimo priežasties ir atsakymo mūsų laikiname ir ribotame pasaulyje. Jų tikėjimas veda juos į tai, kad turi egzistuoti amžina meilė ir išsigelbėjimas nuo kentėjimo.

     Kaip mes galime kalbėti apie Dievą - “begalinę Paslaptį” - mūsų ribota kalba ? Galime, nes mes neturime kitos priemonės, kuria galėtume išreikšti savo religinę patirtį, savo pokalbį su Dievu maldoje. Šventasis Raštas, aprašantis Izraelio tautos Dievo artumo patirtį ir Jėzaus mokinių išgyvenimus, taip pat parašytas ta pačia žmonių kalba.

     Kažkas galėtų suabejoti, kad galbūt Izraelio tautos, Jėzaus mokinių, Samuelio tėvų ir mūsų pačių kalba tėra tik paprasčiausia žmogiškoji patirtis. Bet taip negali būti vien dėl to, kad ši izraelitų, Jėzaus mokinių ir mūsų pačių kalba yra apie prisilietimą prie dieviškosios realybės, apie Dievo artumą. Tas kalbėjimas apima Dievo kalbėjimą mums, Jo paties apsireiškimą mūsų pasaulyje, Jėzaus atėjimą ir pasilikimą mūsų tarpe.

     Todėl, norėdami atsakyti į tą sudėtingą kančios klausimą, turime įsiklausyti į tai, ką Jėzus mums nori pasakyti. Jis kviečia mus prisiminti, ką Dievas dėl mūsų yra padaręs, ką Jis dėl mūsų daro. Jis vis primena mums apie Kristaus kančią ant kryžiaus. Per Jo įsikūnijimą, gyvenimą tarp mūsų, mirtį ir prisikėlimą Dievas labiausiai priartėja prie mūsų pasaulio, mūsų kasdienybės ir kančios. Šventajame Rašte skaitome, kad “Dievas išgirsta vargšo šauksmą ir gelbsti jį”. Taigi Jis priartėja prie kenčiančiųjų, kenčia kartu su jais, savo kūriniais, tam, kad juos išgelbėtų.

     Lotynų Amerikos teologas Ignacio Ellacuria Kristaus atėjimą į mūsų tarpą vadina išgelbėjimo istorija, kuri susieja Dievą su žmogumi. Vadinasi, ši išgelbėjimo istorija įeina į žmonijos istoriją ir yra žmonijos išgelbėjimo istorija. Ji nėra kažkas neapibrėžto, abstraktaus, tačiau ji turi savo vietą. Ta vieta yra mūsų laikų kenčiantieji arba “nukryžiuotieji” žmonės. Lotynų Amerikos neturtingieji yra vieta, kuri skandalingiausiai, pranašiškai ir apokaliptiškai nurodo į krikščioniškojo Dievo buvimą. Tai yra labiausiai privilegijuota vieta, kur arčiausiai patiriama ir apmąstoma krikščioniškojo gyvenimo esmė.

     Jei bandome atsakyti į klausimą apie kančios ir Dievo santykį, tai priartėjame prie Dievo, kalbame apie jį. Neįmanoma kalbėti apie Dievą, nesikalbant su juo, t.y. nesimeldžiant. Tik maldoje galime rasti atsakymus į pačius sudėtingiausius klausimus.

     Mes galime sukilti ir maištauti, piktai grūmodami kumščiais jei ne tikrajam Dievui tai bent visiems priimtinai Dievo idėjai. Tai kelias, kuriuo ėjo Ivan Karamazov Dostojevskio Broliuose Karamazovuose ir Albertas Kamiu Sukilėlyje. Mes taip pat galime stojiškai laikytis, tvirtai sukandę dantis, vengdami klausimo “kodėl?” Arba galime kartu su Jobu visiškai pasitikėti Dievu, arba sekti Jėzumi, kuris mums atnešė Gerąją Naujieną, skelbiančią mūsų asmenišką ir visos žmonijos išgelbėjimą nuo blogio per Kristaus kančią ir mirtį.

     Net pats Jėzus nepaaiškino kančios. Jis moko mus, kad kančia gali turėti prasmę. Mes galime mokytis iš jos. Dievas, susitinkantis su mumis kančioje, pažįsta ją Jėzuje Kristuje. Dievas, kenčiantis su mumis, yra gailestingumo, atleidumo, užuojautos, amžinojo gyvenimo Dievas. Manau, kad be tikėjimo blogio problema neišsprendžiama. Taip pat ir be tikėjimo Kristumi ir jo išganingu kančios bei mirties vertingumu, blogis ir kančia negali turėti jokios teigiamos prasmės. Tikėjimas, statomas ant Kristaus uolos, stiprinamas Šventosios Dvasios, žvelgia į kryžiumi paženklintą tikrovę, vedančią į prisikėlimą.

     Kitas įžymus vokiečių teologas, vienas iš geriausių Karlo Rahnerio studentų, Johann Baptist Metz kalba apie “pavojingus prisiminimus”. Visa žmonija kasdien susiduria su šiais “pavojingais prisiminimais”, tai yra XX amžiaus antisemitizmo tragedija, socialiai neteisingo pasaulio pasidalijimo į turtingus ir skurstančius kraštus tikrovė, paviršutiniškas žmonijos solidarumas ir kt. Visa tai prieštarauja krikščioniškojo gyvenimo prasmei, kuri mus kviečia būti Jėzaus mokiniais pasaulyje. Jėzus yra “pavojingiausias prisiminimas”, kartojantis žodžius: “kas arti manęs, tas arti ugnies, o kas toli nuo manęs, tas toli nuo Karalystės”. Šie prisiminimai neleidžia mums užmiršti kenčiančiųjų. Tai taip pat nepaaiškina kančios problemos, bet tai leidžia šį klausimą vėl ir vėl kelti ir nešti jį pas Dievą. Jei mūsų tikėjimas skatina mus melstis su tais ir už tuos, kurie kenčia, tai reiškia, kad mes tampame vilties gynėjai, kurie su kenčiančiaisiais kovojame kartu, teisingo pasaulio vilties vedami. Ši jungtinė viltis krikščionims reiškia “Kristaus sekimą”, kuris kovojo tą pačią kovą visu savo gyvenimu, kančia ir prisikėlimu.

     J.B. Metz gimė 1928 m. rugpjūčio 5 d. nedideliame Bavarijos miestelyje. Apie 50 kilometrų nuo to miestelio buvo įkurta slapta nacių koncentracijos stovykla, kurioje buvo kalinami tūkstančiai žydų, pasmerktų mirčiai (ten taip pat buvo nukankintas įžymus vokiečių teologas Dietrich Bonhoeffer). Šešiolikmetis Johann buvo paimtas iš mokyklos suolo tiesiai į antrojo pasaulinio karo frontą. Tuos baisius karo prisiminimus, stipriai pakeitusius jo kaip teologo požiūrį į kupiną kančios ir skausmo pasaulį, jis taip aprašo:

     “Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, mane šešiolikmetį paėmė iš mokyklos į armiją. Po trumpų pratybų Würzburg karinėje bazėje kartu su kitais bendraamžiais patekau į vakarų frontą kovoti prieš sparčiai artėjančią amerikiečių kariuomenę. Vieną vakarą mano būrio vadas pasiuntė mane perduoti žinią į batalijono būstinę. Kai kitą rytą pagaliau grįžau į būrį, radau visus savo draugus žuvusius lėktuvų ir tankų atakos metu. Mačiau tik negyvus ir tuščius veidus tų, su kuriais tik vakar dalinomės vaikiška baime ir jaunatvišku juoku. Valandų valandas ėjau vienas vėl ir vėl besiveržiančiu begarsiu šauksmu. Šiandien vis dar matau save ten. Už šių prisiminimų liko visos mano vaikystės sudaužytos svajonės. Kas atsitinka tiems kurie kenčia, miršta? Kokią viltį mes patys dar galime turėti?”

     Šie klausimai teologui Metz’ui tapo dar aktualesni po baisios žydų naikinimo istorijos, kurią jis vadina “Aušvico iššūkiu”. Vokiečių tautos tyla apie holokausto baisumus dar labiau jį neramino. Jo gimtajame kaime niekas nedrįso kalbėti apie netoliese įsikūrusią koncentracijos stovyklą. Jo motina visada sakydavo, kad ji nieko apie tai nežino. Jo didžiausias mokytojas ir artimas draugas profesorius Karlas Rahneris niekada nediskutavo apie holokaustą savo teologijoje. Aušvico istorija ir vėl kelia klausimą apie nekaltųjų kančią. Ši istorija išreiškia gilų kaltinimą mūsų laikų kultūrai, kuri leido, kad įvyktų tokia baisi katastrofa. Tai kaltinimas ir tradicinei krikščionybei, kuriai neužteko ryžto ir galios, kad sustabdytų tai. Todėl Metz reikalauja, kad mes visada prisimintume tai tam, kad matytume esminius mūsų visuomenės trūkumus.

     Johann yra susirūpinęs, kad mūsų kultūra per paskutinius šimtmečius labai pasikeitė. Ji tampa vis labiau privati. Atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, politinis ir ekonominis gyvenimas tapo viešu, religinis ir moralinis - privačiu. Todėl pamažu pasikeitė ir žmonių vertybės. Ekonominė pažanga (intensyvus darbas, konkurencija) tapo svarbiau už užuojautą, asmeninė padėtis aukščiau už neturtingųjų reikmes. Mokslu ir technologija paremtam pasauliui nebereikia dieviškosios malonės.

     Mes esame labiau susirūpinę savo asmeniniu išganymu ir santykiu su Dievo žodžiu ir negirdime Jo kvietimo keisti visuomenę. Mūsų religinis gyvenimas susirūpinęs asmeniniu pamaldumu, religinis auklėjimas paremtas asmeninių dorybių ugdymu. Krikščioniškos organizacijos susirūpinę atskirais kenčiančiaisiais, bet ignoruoja egzistuojančias neteisingas institucijas, kuriančias neturtą ir kančią. Mes negalime pasiekti tikro solidarumo su neturtingaisiais, ir kenčiančiaisiais, paremdami juos materealiai ir taip pat sutikdami su neteisingomis struktūromis, sukeliančiomis neturtą.

     J.B. Metz ragina mus keisti save ir mus supantį pasaulį. Tai reiškia, kad turime keisti savo gyvenimą nuo vartojimo ir viešpatavimo į rūpestį kenčiančiaisiais ir neturtingaisiais, kovojant su neteisingomis struktūromis. Mokslo pažanga, sėkmės siekimas ir kitos konkurencinės vertybės skatina mus valdyti kitus . Tačiau solidarumas ir teisingumas padeda mums suvokti, kad esame lygūs prieš Dievą, ir kad turime keisti pasaulį. Mus supančio pasaulio konkurencinės vertybės, žmogaus sugebėjimas vis labiau kontroliuoti gamtos dėsnius skatina mus viešpatauti ir valdyti kitus. O tai yra giliai įsišakniję mūsų visuomenėje ir stipriai veikia kiekvieną iš mūsų. Taip pat šiuolaikinė mokslinė sąmonė, žadanti dar didesnę žmonijos pažangą, nelinkusi į solidarumą su tais, kurie kenčia. Jei mes užmiršime tamsiąją žmogiškos prigimties pusę ir mūsų istorijos kančios tragediją, tai nebesugebėsime suprasti ir užjausti kitų.

     “Pavojingi prisiminimai apie Jėzų” primena mums, kad Kristus patvirtino savo meilę savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Krikščionybė tai nėra vien tik dogmų rinkinys. Prisimindami Jėzų Kristų, krikščionys gyvena pagal Naująjį Testamentą. Jie taip pat skatina ir solidarumą tarp tikinčiųjų ir kovoja su neteisingumu. Jėzus visada buvo neturtingųjų pusėje, rodydamas jiems savo begalinės meilės galią. Ši Jo pozicija prieštaravo pasaulio tradicinėms vertybėms (turtas buvo Dievo palaiminimas). Dėl savo pasitikėjimo Dievu jis buvo apkaltintas piktžodžiavimu, Erodo pavadintas kvailiu, Piloto nuteistas mirti kaip maištininkas. Tačiau Jėzaus istorija tuo nesibaigė. Ji mums byloja apie Jo prisikėlimą, suteikiantį mums Jo žadėtojo išganymo viltį.

     Prisiminimai apie Jėzų yra pavojingi, nes tai nėra tik nostalgiški prisiminimai apie labai seniai praėjusius įvykius, bet tai yra kvietimas sekti tuo, kuris buvo benamis vadas, kankinamas ir nuteistas kaip maištininkas. Kristaus sekimo kelias yra vienintelis būdas suprasti jį ir jo atneštąją gerąją naujieną, bet taip pat ir kupinas kančios ir persekiojimo. Pats Jėzus tai dažnai kartodavo. Kristaus sekimo pavojingumą patvirtina visa krikščionybės istorija ir krikščionys kovojantys su neteisingumu šiandien. Kristaus sekimas visada prieštarauja konkurenciniam viešpatavimui.

     Evangelija kviečia mus atsiversti ir tapti Jėzaus mokiniais. Tais, kurie pažinę ir pamilę Kristų, platintų Dievo Karalystę žemėje. Mes esame pašaukti būti maldos žmonėmis, gyvenančiais pagal nesavanaudiškos meilės ir aktyvaus gailestingumo dorybes. Tačiau šis evangelinių vertybių kelias neišvengiamai veda mus prie konflikto su konkurencine,sėkmės kultūra. Taigi, kaip J. B. Metz pabrėžia, Jėzaus prisiminimas yra pavojingas, nes “įtampa tarp Kristaus sekimo ir pasaulio, tarp mistikos ir politikos pasilieka giliai įsišaknijusi į pačią krikščionybės širdį”.

     Neseniai ispanų kinematografų sukurtame filme, pavadintame “Viskas apie mano mamą” pavaizduotas vienos mūsų laikų motinos gyvenimas, kupinas skaudžios netekties ir vilties akimirkų. Emanuelės vienintelis šešiolikmetis sūnus prieš jos akis žūsta, partrenktas pravažiuojančio automobilio. Tačiau ji pasirašo dokumentą, kad jos sūnaus širdis būtų persodinta kitam žmogui. Jos vyras palieka ją. Jos sena draugė - prostitutė. Bet Emanuelė savo gerumu ir pasiaukojimu padeda jai pradėti naują gyvenimą. Emanuelė priglaudžia ir kitą draugę, atstumtą tėvų, sergančią AIDS, laukiančią kūdikio, ir ją slaugo. Ji miršta gimdydama, bet kūdikis gimsta sveikas. Visas filmas kupinas įvykių, įrodančių, kad toks nedidelis atstumas tarp kančios ir vilties.

     Ir visa tai šiandien ir šalia mūsų, tik mes labai dažnai to nepastebime.

     Velykinė paslaptis slypi pačiame krikščioniškojo tikėjimo centre. Jėzus nugalėjo mirtį, peržengdamas ją pakeliui į naują gyvenimą. Kaip tik čia ir yra mūsų viltis. Joks dosnumo ar meilės veiksmas dėl kitų žmonių niekada nenuėjo veltui. Toks meilės gyvenimas visada išlieka ir niekada nepraeina, net su mirtimi. Tuo mes tikime, patirdami velykinę Kristaus paslaptį, pirmųjų krikščionių bendruomenės įvykius ir šiandieninį moterų ir vyrų nesavanaudišką pasiaukojimą dėl kitų, sekant Viešpatį.

     Kaip šviesa ir tamsa apibrėžia viena kitą, taip pat ir gyvenimas bei mirtis. Bet nors šios abi tikrovės dalys susiję tarpusavyje, bet “šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia” (Jn 1,5). Pagaliau ir gyvenimas nugalės mirtį, nes tokia Dievo valia, “kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6,40). Pakeliui link šio pažado mes, kaip ir Jėzus, patirsime tą patį. Jei kančia yra augimo kaina, ar mes dar galime stebėtis, kad mirtis siejasi su artėjančia

     Karalyste? Mes prisimename tai, švęsdami Eucharistiją. Kryžius simbolizuoja ne triuškinančią mirtį, bet pergalę, viltį ir gyvenimą.

     Tai turėtų būti vienas iš didžiausių mūsų gyvenimo paradoksų. Mes ne tik pripažįstame mirties ir gyvenimo egzistavimą, bet ir švenčiame tai. Šventė tampa prasminga, kai baimė ir meilė, džiaugsmas ir skausmas, ašaros ir juokas suartėja. Šventė - tai gyvenimo vertingumo pajutimas ir priėmimas. Krikščioniškasis šventimas apima ašaras po vestuvių ir džiaugsmą po laidotuvių. Mes negalime supakuoti, nei džiaugsmo nei skausmo į atskirus polietileninius maišelius. Šventimas - tai visos sudėtingos gyvenimo tikrovės priėmimas.

     Tačiau mes negalime švęsti Kristaus pergalės vien tik šv. Mišių metu. Mes negalime atskirti Dievo žodžio ir garbinimo nuo kasdieninių rūpesčių, nuo mūsų tikėjimo, vilties ir meilės kitiems. Mes prisimename Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą prieš 2000 metų, bet ar prisimename Jėzaus mirtį ir prisikėlimą vakar ir šiandien tarp mūsų?

     Ar mes sugebame atpažinti kenčiantį Jėzų daugelio mus supančių žmonių vienišume ir bejėgiškume? Ar mes Jo ieškome tik tarp vargstančiųjų tolimoje Afrikoje ar Pietų Amerikoje? Ar mūsų atsivertimas šv. Mišių metu nėra susietas su mumyse augančiu savanaudiškumu? Ar esame jautrūs ženklams, rodantiems, kad Jėzus yra gyvas mumyse ir aplink mus? Ar mūsų viltis Jėzuje padrąsina mus priimti kartais sunkius, rizikingus, nepopuliarius sprendimus? Ar mūsų velykinė patirtis nelieka tik Šv. Rašte ir už bažnyčios durų?

     Akivaizdu, kad Kristaus sekimas gali daug kainuoti. Bet Kristus vaikščiojo ir vaikščioja mūsų seseryse ir broliuose. Šis dalyvavimas Kristaus mirties ir prisikėlimo patirtyje leidžia mums sulaužyti siaurus savimeilės ir saugumo rėmus, atsiveriant kitiems su meile ir pasitikėjimu. Čia atrandame tikrąją laisvę ir savęs įprasminimą. Mus mylėdamas Jėzus parodė kelią, kaip pakeisti mirtį į gyvenimą.

     25 metų vyras, miręs badu Bolivijos džiunglėse, kur jis kovojo dėl savo kraštiečių geresnio gyvenimo, žvelgdamas į artėjančią mirtį, atrado naują meilės savo žmonai prasmę ir gilesnį tikėjimą Dievu, negu anksčiau. Jis rašė savo dienoraštyje:

     “Mano mielas Viešpatie, šiandien jaučiu, kad dabar tavęs ir tavo artumo man labai reikia. Galbūt dėl artėjančios mirties ar mūsų kovos nesėkmių. Tu žinai, kad aš kasdien stengiausi būti ištikimu tau bet kokiu būdu. Dėl to aš ir esu čia. Aš palikau viską, ką turėjau ir atvykau čia. Galbūt šiandien yra mano Didysis Ketvirtadienis, o šiąnakt - Didysis Penktadienis. Į tavo rankas aš atiduodu viską, nes myliu tave. Skaudžiausia palikti tai, ką aš labiausiai mylėjau -Ceciliją ir šeimą - ir taip pat nepatirti mūsų kovos pergalės.

     Jokia mirtis nėra beprasmė, jei gyvenimas buvo kupinas prasmės. Iki pasimatymo, Viešpatie, tavo danguje, kurio mes taip siekiame.

     Mano brangioji meile, aš myliu tave. Atiduodu tau viską, ką galiu. Bučiuoju tave ir laikau tave savo glėbyje”.

     Kuo artimiau du žmonės bendravo, tuo skausmingesnė ligos kančia ir netekties vienatvė. Jei mano draugė kenčia, tai ir aš kenčiu; jei ji miršta, tai ir dalis manęs irgi miršta. Draugas yra pagal romėnų poetą Horacijų, dimidium animae meae, pusė mano sielos. Mano kenčiantis ar mirštantis draugas nenorėdamas manęs skaudinti, nepasakoja apie savo skausmą. Aš, nenorėdamas sukelti jam daugiau skausmo, nekalbu apie tai, kaip aš jaučiuosi. Mes taip pat nedrįstame vienas kito klausti apie tai. Paliesti kančios, mes dažnai pasidarome pikti. Taigi galime rasti daugybę kliūčių, neleidžiančių mums pasidalinti net su artimiausiais draugais neišvengiama kančia ir mirtimi.

     Kaip nuostabu būtų, jei draugai galėtų pasidalinti šiomis akimirkomis taip pat kaip jie dalinosi viskuo anksčiau! Tai galbūt sukels daugiau skausmo, bet tai pašalins vienišumą ir leis jiems vėl būti kartu iki paskutinio momento.

     Skausmo ašaros taps džiaugsmo ašaromis dėl to, kad net kančia ir mirtis nesugebėjo išskirti geriausių draugų.

     Šv. Ignacas Loyola Dvasinėse Pratybose mums primena, kad tas, kuris nori Jėzų labiau pažinti ir pamilti ir sekti, turi trokšti dalintis ir jo kančia. Bet mes negalime šio troškimo susivienyti su Kristumi pasiekti be Dievo pagalbos. Todėl mes turime melsti šios malonės, kad jaustume gailestį ir skausmą dėl Jėzaus. Kai kuriems tai giliai patirti pavyksta labai greitai, kiti pasiekia tai tik po daugelio metų. Gavę šią malonę, žmonės patiria, kad šis jų gailestis dėl Jėzaus išsilieja į gailestį dėl visų kenčiančiųjų pasaulyje. Dievas paslaptingai suteikia mums šią gailesčio dėl Jėzaus kentėjimo malonę.

     Tie, kurie patyrė gailesčio dėl Jėzaus kančios malonę, pradeda trokšti patirti ir Jėzaus prisikėlimo džiaugsmą. Čia vėl turime melsti malonės tai patirti ne dėl to, kad Dievas tai sulaiko, bet dėl to, kad mes priešinamės tam. Tai patvirtina ir Jėzaus mokinių elgesys po jo prisikėlimo. Jie neatpažįsta ar bijo prisikėlusiojo. Pagaliau jie įsitikina, kad tai Jėzus, ir tampa kupini džiaugsmo bei vilties.

     Šis mūsų priešinimasis glūdi giliai mumyse. Mes nenorime pripažinti, kad galime visiškai džiaugtis gyvenimu tik tada, kai priimame mirtį ir visa, kas su tuo susiję. Erik Erikson apibrėžia išmintį kaip “priėmimą gyvenimo -vienintelio kelio, kuris turi būti ir kuris nepripažįsta jokių išimčių”. Tokia išmintis veda į laisvę nuo mirties baimės. Jėzaus išmintis priima tai, kas įvyko kaip vienintelį kelią: “Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir ir žengti į savo garbę?!” (Lk 24,26).

     Nepaprastai sunku pasiekti šią išmintį. Tam tikrai reikia Dievo malonės. Mes turime melsti šios malonės džiaugtis kartu su Jėzumi. Bet pirmiausiai turime priimti jo žiaurią mirtį. Manau, kad mes taip pat negalime džiaugtis mums brangių mirusių žmonių gyvenimu, jei nepriimame jų kančios ir mirties. Ne tik mirties ir kančios baimė neleidžia mums džiaugtis šiuo gyvenimu, bet ji taip pat slopina mūsų džiaugsmą kartu su prisikėlusiu Kristumi ir su tais brangiais žmonėmis, kurie jau iškeliavo pas jį.

     Nors Jėzus kentėjo ir mirė, tačiau Jo prisikėlimas mus ragina, kad to nereikia bijoti. Jei mes priimame Jėzaus prisikėlimo malonę, tai mūsų širdyse vėl ir vėl skamba Aleliuja.

     Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: “Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, - tai Viešpaties žodis, - užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu. Kai manęs ieškosite, mane rasite. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite...” (Jer 29, 11-13).