Antanas Marčiulaitis
Vargu ar rastume žmogų, ypač suaugusį, neturintį kokių nors įpročių. Tad ir pakalbėkime apie juos, kad geriau pažintume ir savuosius įpročius.
Kiekvienas įprotis yra ilgalaikės žmogaus veiklos rezultatas. Ir tasai rezultatas paprastai atliepia grįžtamuoju ryšiu: skatina užsiimti kokia nors veikla. Daugelis įpročių taip įsitvirtina žmogaus elgsenoje ir veikloje, jog atrodo, lyg jie būtų įgimti. O iš tikrųjų įpročiai atsiranda, išryškėja ir įgauna pastovų turinį, nuolat ką nors kartojant.
Kai kas painioja įpročio ir įgūdžio sąvokas. Įgūdžiai formuojasi sąmoningai, valingai ir tikslingai, greitinant (automatizuojant) bei tobulinant kokį nors darbą, ypač susijusį su sudėtinga technika, kai reikia greitai ir tiksliai atlikti iš eilės kelias operacijas. O įprotis - tai polinkis dažnai kartoti kokį nors veiksmą; iš kitos pusės, tai veiksmas, įsitvirtinęs žmogaus elgesyje ir tapęs jo reikme.
Šv. Adriejus. Bobola
Įpročių yra didžiulė įvairovė. Juos galima skirstyti į tris kategorijas: teigiamus, neigiamus ir neutralius. Teigiami, arba naudingi, įpročiai puošia žmogaus veiklą, ją įteisina ir įprasmina. Teigiamiems įpročiams susidaryti reikalingos pastangos, būtinas ypatingas dėmesingumas ir siekimas kuo greičiau bei tobuliau atlikti tam tikrų veiksmų (operacijų) ciklą, ypač jei jis susijęs su automatika. Tačiau nemažai yra ir tokių teigiamų įpročių, kuriuos kartojame kiekvieną dieną ir net tuo pačiu laiku. Šitokie įpročiai yra daugiau buitinio pobūdžio ir jie turi dvejopą išraišką: higieninę ir dorovinę. Higieniniai įpročiai: rytais mankštintis, praustis, vakarais valyti dantis, nusiplauti kojas ir t.t. Doroviniai įpročiai: nustatytu laiku (rytais ir vakarais) pasimelsti, sveikintis, dėkoti, atsiprašyti, užleisti vietą autobuse senukams, invalidams, visada sakyti tik tiesą, nors ir kaip būtų sunku...
Yra žmonių, mėgstančių niūniuoti, ypač atliekant ilgai trunkantį, bet ypatingų pastangų nereikalaujantį darbą. Atsimenu, mano motina verpdama, ausdama ar virtuvėje trūsdamasi niūniuodavo dainų ar giesmių melodijas, kad darbas nepabostų ir monotonija nevargintų. Šitokį įprotį galėtume vadinti neutraliu.
Plačiau panagrinėkime tik neigiamus, arba žalingus, įpročius. Jie daugiausiai pridaro nemalonumų ir pačiam individui, juos dažnai kartojančiam, ir kitiems žmonėms. Daugelis neigiamų įpročių pakerta žmogaus moralę, palaužia sveikatą, sukelia disharmoniją tarpusavio santykiuose, griauna šeimų, aplinkinių žmonių ir netgi valstybės gyvenimo pamatus. Žalingi įpročiai įsišaknija greitai, bet juos pašalinti dažnai būna labai sunku, o ilgai uždelsus - beveik ir neįmanoma.
Vienas pavojingiausių ir, deja, mūsuose labiausiai įsišaknijusių žalingų įpročių yra girtavimas. Girtuoklis alina savo sveikatą, skriaudžia šeimą, psichiškai žaloja savo vaikus. Įvairios nelaimės, traumos, avarijos, savižudybės ir nužudymai, šeimų irimas, gamybos brokai ir t.t. - tai alkoholio padariniai. Trumpalaikis, tačiau visada klastingas malonumas neretai baigiasi tragiškai. Kaip čia galima neprisiminti skaudaus įvykio š.m. Sekminių pavakarėje, kai žuvo šeši jauni vyrai kelyje, netoli mano buto, susidūrus dviem pernelyg greitai lėkusiems automobiliams. Nuo pat ryto šie vyrai šventė Sekmines ne bažnyčioje ir ne savo šeimose, o alaus bare. Mirtis juos užklupo, vos išvažiavusius į kelią. Kai kas bando aiškinti, kad toks jau likimas ir nesą ko kaltinti. Nesutinku! O kas gi sudarė tokią žiaurią likiminę situaciją, jei ne jie patys?! Juk ir priežodžiai byloja: žmogus yra pats savo likimo kalvis; gelbėkis, tai ir Dievas padės. Gaila žuvusių vyrų, vien per alkoholį netekusių gyvybės.
Jaunas, bet gabus ir kūrybingas darbininkas, daugelio racionalizacinių pasiūlymų autorius, buvo visų mylimas ir gerbiamas. Bet štai darbovietėje įsigalėjo nesveikas įprotis atšvęsti gimtadienius, vardadienius, įkurtuves... prie butelio degtinės. Jaunuolis netrukus visiškai pasidavė alkoholio vilionėms ir dėl to buvo pašalintas iš darbo. Staiga krito jo autoritetas, buvę draugai nuo jo nusigręžė. Likęs be pragyvenimo šaltinio su pabėgusia motina, krito į depresiją ir nusprendė nusižudyti. Vakaro sutemose pasiėmęs virvagalį, patraukė miško link. Kelyje jį sulaikė devynbalsė. Sužavėtas paukštelio ulbavimo, jaunuolis atgavo psichinę pusiausvyrą, susimąstė ir pats sau tarė: “Vien dėl devynbalsės verta gyventi!” Grįžo namo ir tvirtai pareiškė: “Gana bičiuliautis su alkoholiu!”
Toli gražu ne visi girtuokliai stengiasi suimti save į nagą, kaip pasistengė tasai jaunuolis.
Neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai panašus į alkoholizmą yra įprotis intensyviai rūkyti. Tabake yra nuodingo produkto nikotino, kenkiančio širdžiai. Rūkaliai ne tik patys nuodijasi, bet ir nuodija savo namiškius, ypač vaikus. Beveik pusė rūkomo tabako dūmų patenka į artimiausią aplinką (pvz., į nevėdinamą kambarį) ir jais priverčiami “maitintis” šeimos nariai. Užkietėję rūkaliai, nebranginantys savo sveikatos, turėtų bent kitus gerbti ir jų sveikatą tausoti, rasti nuošalesnę vietą rūkymui. Ne be reikalo daugelyje šalių draudžiama rūkyti viešose vietose: keleiviniame transporte, koncertų, teatrų salėse, darbo kabinetuose, kai kur net ir gatvėse (pvz., Kaune, Laisvės alėjoje).
Atprasti nuo šio žalingo įpročio nėra lengva. Tam reikia nemažų valios pastangų. Rūkaliai dažnai sutinka visą dieną nieko nevalgyti, kad tik gautų nors kiek užsirūkyti. Net konclagerių kaliniai keisdavo menką savo duonos davinį į tabako žiupsnelį, kad gautų bent kiek apmalšinti nelemtą potraukį. Šitaip jie patys sau dvigubai kenkdavo: netekdavo to, kas palaiko gyvybės likučius, ir dar nuodydavosi nikotinu.
Alkoholikams ir rūkaliams labai praverstų Diogeno patarimas: malonumų, kaip ir druskos, reikia turėti su saiku. O dar labiau tiktų toks pasakymas: alkoholiui ir tabakui - mirties nuosprendį! Jie tik to ir verti, nes patys neretai nustumia žmogų į pirmalaikę mirtį arba ją pagreitina.
Ypač negarbingas įprotis vogti. Pavykus ką nors vertingo nemačiomis pasisavinti, gali atsirasti potraukis dar kartą pabandyti. Prigesinus sąžinę, įprantama vagiliauti, kartais nesant ypatingos reikmės pagerinti savo buitį.
Vieno aukšto valdininko žmona taip įprato vogti iš parduotuvės prekes, kad net prarado valią iš jos išeiti ko nors, kad menko daikčiuko nepasiglemžus. Tie vogti daiktai jai buvo visai nereikalingi, nes šeima gyveno prabangiai. Valdininkui buvo baisi gėda dėl tokio nelemto žmonos įpročio. Mėnesio gale jis nueidavo į parduotuvę savininko atsiprašyti ir už žmonos padarytą skriaudą atsilyginti.
Įprotis vogti ypač išplito sovietmečiu, kada viskas tapo valstybės nuosavybe. Šis įprotis, jau tapęs sunkia moraline liga, persiduoda iš kartos į kartą. Lietuvoje kiekvieną dieną jau ne dešimtimis, o šimtais ir net tūkstančiais galima priskaičiuoti vagysčių. Nereti atvejai, kai apvagiami iš užsienio atvykę turistai ir šiaip svečiai. Galima suprasti, kokį Lietuvos įvaizdį jie išsiveža.
Slogų įspūdį daro žmogaus įprotis keikti. Atrodo, kalba ramiai, be emocinės įtampos, o vis tiek ima ir įterpia keiksmažodių. Pastaruoju metu lyg kokia epidemija paplito įprotis šiukšlinti gimtąją šnekamąją kalbą rusiškais keiksmažodžiais. Keikia nesivaržydami tėvai, neatsilieka ir jų vaikai, net mažyliai dar neišsivysčiusiais kalbos padargais švebeldžiuoja keiksmažodžius. Ar kalba buitinėmis temomis, ar kritikuoja valdžią, ar ramių ramiausiai dalijasi įspūdžiais - be rusiškų keiksmažodžių neišsiverčia. Bent jau lietuviškai užsikeiktų (nors irgi nekultūringa ir net nuodėminga). Juk rusiški keiksmažodžiai, kiek žinau, yra vieni iš nepadoriausių, šlykščiausių keiksmų margumyne.
Manau, šią negerovę nesunku būtų išgyvendinti. Tereikia įstatymus leidžiančiajai valdžiai (gal užtektų ir rajoninio lygio valdžios) tarti lemiamą žodį “gana keikti!” - ir įprotis keiktis kaip mat būtų išgyvendintas. Ar tik neiškreipėme sąvokų “demokratija”, “liberalizmas”, “laisvė”, kad leidžiame daryti ir sakyti kas ką nori ir kiek nori. Žiniasklaidoje irgi neretai pro šmeižtų, faktų klastočių lavinas prasikiša blevyzgos ir keiksmai.
Įprotis apkalbėti kitus irgi neretas reiškinys, sakyčiau, netgi pirmauja tarp kitų įpročių. Liežuvautojai įpranta taip stropiai “išlukštenti” žmones ir jų buities plonybes, kad dažnai iš šiaudelio prikrauna didžiulį vežimą. Tada jau į apkalbas, nori ar nenori, įsiskverbia ir šmeižtai. Turbūt neperdėsiu sakydamas, jog apkalbos mūsų kasdieniuose pokalbiuose sudaro iki devyniasdešimt ar net daugiau procentų. Jei neapkalbėtume kitų, rodos, tuoj pat pritrūktų žodžių pokalbiui. Blogiausia tai, kad, kalbėdami apie kitus, parenkame tik neigiamybes,, o teigiamoms charakteristikoms nebelieka vietos.
Galima būtų suminėti ir daugiau neigiamų įpročių, pavyzdžiui, dažnas čepsejimas lūpomis, besaikis ir pernelyg arogantiškas gestikuliavimas rankomis kalbant, įprotis savo kalboje dažnai įterpti vis tą patį žodį, netgi neprilimpantį prie konteksto (“reiškia”, “vadinasi”, “taip sakant”, “be jokios abejonės”, “iš tikrųjų”...). Kalboje dažnai įterpiamas žodis darosi įkyrus, menkina kalbėtojo leksikoną ir net erudiciją. Tokius beatodairiškai kaišiojamus “priedus” įprasta vadinti parazitiniais žodžiais.
Šie ir panašūs įpročiai nėra tokie žalingi, kaip anksčiau suminėtieji, nes jie būna daugiau individualaus pobūdžio. Tačiau reikėtų ir jų vengti, nes jie žmogaus nepuošia ir nekilnina, atvirkščiai, rodo jų intelektualinį skurdumą.
Kultūringas žmogus visada stengiasi kontroliuoti ir valdyti savo įpročius, teigiamiesiems suteikdamas kuo daugiau skaidrumo, o bloguosius atkakliai šalindamas. Tik šitaip įmanoma išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir įtvirtinti moralės pagrindus. Nuolatinė savikontrolė yra aukštos kultūros laidas: ji padeda įsisąmoninti žalingų įpročių pavojingumą žmogiškajam orumui ir prestižui. Tik atkakli kova su žalingais įpročiais atkelia vartus į dvasinį tobulėjimą. O kad kova būtų sėkminga, reikia tvirtos valios bei ryžto. Valios, ryžto ir nuolatinės savikontrolės sąveika padeda visapusiškai kultūrėti ir tobulėti.