Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Ryškiausios komunizmo liekanos ir kaip jų atsikratyti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Vidas Kondratas

     Negyvenusiems totalitarinėje sistemoje sunku suprasti, kas tos komunizmo liekanos, iš kur jos atsirado. Mums nuolat buvo tvirtinama, kad mes turime būti amžinai dėkingi už šviesų rytojų, į kurį mes įžengėme, išvadavus iš buržuazijos priespaudos ir mus priėmus į savo respublikų šeimą, kur visi lygūs. Mumis visais rūpinasi partija ir tik jos vadovavimo dėka esame visi aprūpinti darbu, gyvenamuoju plotu, nemokamu gydymu ir švietimu. Tačiau mes turime būti budrūs, nes mūsų šalis apsupta priešų, norinčių mus sunaikinti. Kapitalistai turi daug agentų mūsų šalyje, kuriuos lengva atpažinti: jie nepritaria partijos politikai, jie galvoja kitaip, negu visi, vadovaujami partijos, jie deklaruoja laisvės idėją O juos atpažinus, būtina pranešti kam reikia, kad nebūtų kenkiama socialistinei valstybei. Dievo ir dvasios nėra, nes viską sukuria tik žmonės, vadovaujami mūsų išmintingosios partijos. Ryškiausiomis komunizmo liekanomis laikyčiau:

     1.    Materialinių dalykų viršenybę virš dvasinių.

     2.    Nepasitikėjimą savo jėgomis.

     3.    Nepakantumas kitaip mąstančiam.

     4.    Ieškojimas priešų arba kaltininkų.

     Visas pasaulis judėjo pirmyn, o sąjunga išsisėmė. Nors ir buvo geležinė uždanga, bet žinutės iš kito pasaulio pasiekdavo. Jos žadino mąstymą ir norą žinoti tiesą. Budo žmonių dvasia, kuri iškėlė asmenybes, pradėjusias persitvarkymą. Buvo truputį atleistos ideologinės vadžios, kuo ir pasinaudojome. Mūsų dvasia ėmė atgimti; mes troškome laisvės ir tiesos. Tautos dvasia išugdė žymiausias intelektualines asmenybes, pradėjusias veikti ir žadinti kitus. Dvasia stiprėjo, augo, tapo neįveikiama jėga, pajėgiančia kovoti su kliūtimis, nebijančia represijų.

     Manau, išsilaisvinom ne atskirų asmenybių sugebėjimais (jų nuopelnų nenoriu paneigti), bet todėl, kad mūsų dvasia buvo stipresnė. Akivaizdus pavyzdys - kaimyninė Suomija. Nors kariniu atžvilgiu jie buvo silpnesni už Rusiją, bet 1939 m. atsilaikė prieš ją ir po antrojo pasaulinio karo išlaikė nepriklausomybę ir be NATO gyvavo TSRS pašonėje.

     Išsikovoję nepriklausomybę, mes pirmyn nedaug pažengėme, nes nepuoselėjom ir nepanaudojom dvasios jėgos ateities kūrimui. Su ja galėjome daryti stebuklus, tačiau vietoj to prasidėjo esamo valstybės turto dalybos ir nuosavybės grąžinimas. Dvasios jėga pradėjo silpti prasidėjus nesutarimams: pavyzdžiui, kaip įmonė gali reorganizuotis ir gaminti perspektyvią produkciją, jeigu jos darbuotojai galvoja, kaip įsigyti didesnę įmonės dalį. O kur dar pavydas, kad tas ar anas turi daugiau. Kyla rietenos, prarandamas laikas ir, žiūrėk, jau bankrotas.

     Ne mūsų valia sudarkytas žemės ūkis. Mes atsigręžiam į praeitį, o senų žaizdų draskymas atneša tik dar didesnį skausmą. Žemės reforma atnešė tik pyktį ir nesutarimus: brolis su broliu, kaimynas su kaimynu nepasidalina žemės sklypeliu. Jaunas vyras paveldėjo buvusį giminaičių namą, o jame gyvena 4 šeimos. Naujasis šeimininkas pyksta ant gyventojų, šie ant jo. Jeigu jaunasis paveldėtojas savo energiją ir dvasios jėgą panaudotų naujo kūrimui, galėtų padaryti didelių dalykų.

     Jeigu mums visiems rūpėtų meilė artimui, nuoširdumas, užuojauta, gerumas - tikrai jau gyventume kitaip.

     Sovietmečiu mums buvo įkalta į galvą, jog mes esam mažai verti: neturime tokių gamtos turtų kaip nafta, geležis ir kitos naudingos iškasenos. Dėl šios priežasties negalime sukurti savo sunkiosios pramonės ir būtume tik atsilikusia agrarine šalimi. Nors dauguma išsivysčiusių šalių ir neturi naudingų iškasenų.

     Dabar iš vakarų prašom pagalbos, siekiam įstoti į įvairias tarptautines organizacijas, kad gautume tą pagalbą. Žmonės nepasitiki savimi ir reikalauja, kad valdžia jais pasirūpintų, kaip sovietiniais laikais. Bedarbis ieško darbo, bet darbdavys juo nepasitiki, nes ir pats darbdavys savimi nepasitiki. Atsakymas labai paprastas — Dievas mums davė pasirinkimo laisvę. Reikia atmesti baimę, nepasitikėjimą, neapykantą, godumą ir pavydą. Reikia tikėti amžinosiomis tiesomis, kurios niekada nesikeičia, ir tikėti dvasios kuriančia galia, kuriai nėra nieko neįmanoma.

     Komunistų partijos vadovavimas buvo neklystantis. Ji vienintelė turėjo tiesos monopolį, net laikraščio oficiozas vadinosi Tiesa. Cenzūra tikrindavo kiekvieną žodį. Jei turėdavai kitą nuomonę, kuri prieštaraudavo oficialiajai, galėjai pakliūti į lagerį. Padarius klaidą ar nesugebėjus ko nors gerai atlikti, būdavo ieškoma priešo pinklių, o kaltininkais tapdavo kapitalistai ir jų agentai Nuolat vyko kenkėjų medžioklės.

     Sąjūdžio laikais buvo pripažįstama, kad yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Bet dabar, deja, atskirų grupių noras yra vėl visus suvienodinti, kad būtų lengviau valdyti. Reikia suprasti, kad kiekvienas esam unikalus ir nepakartojamas, kiekvienas mąsto savaip, kaip sutvėrė Dievas. Jeigu tavo mąstymas ir elgesys neprieštarauja Dievo ir žmonių įstatymams, tai nieko čia smerktino nėra.

     Iki šių dienų išliko ieškojimas kaltės. Deja, neteko girdėti, kad vyriausybė prisipažintų suklydusi ir viešai atsiprašytų. Kalti visuomet atrandami: ankstesnės vyriausybės, kontrabandininkai, verslininkai, vengiantys mokėti mokesčius. Panašiai elgiasi ir žmonės, kaltinantys supančią aplinką, tik ne save. O reikia tik prisipažinti sau klydus, mokytis iš klaidų, kad ateityje nedaryti tokių pačių arba panašių. Lengviausia - apkaltinti kitus.