Algirdas Paliokas SJ

Istorija

     Senosiose kultūrose ir religijose šviesa surišama su regėjimu ir pažinimu. Todėl šviesa paprastai buvo laikoma kaip dieviškumo dalis ar savybė. Tuo pačiu šviesa buvo laikoma sąryšyje su gyvybę teikiančia priežastimi, laime, sveikata, žiniomis ir net grožiu.

     Šviesų naudojimas liturgijoje kyla iš 4 šaltinių: žydų papročių, pagonių religinių ceremonijų, pagonių šventinių papročių ir krikščionių liturgijos.

     Senajame Testamente, Išėjimo ir Samuelio knygose nurodyta, jog septynžvakė, padaryta iš gryno aukso, turi visą laiką būti šventykloje ir turi dieną naktį degti visos 7 žvakės, simbolizuojančias 7 pasaulio kūrimo dienas. Prie pranašų kapų

Kristaus prisikėlimas.     Vilnius, Šv. Kazimiero bažnyčia.     Dail. A. Kmieliauskas

buvo įprasta palaikyti amžiną ugnį. Švenčių metu vartodavo fakelus, aliejinius žiburius. Ypač daug jų uždegdavo Padangčių, Hanukkah ir kitų švenčių metu.

     Pagonių tautose lempos ir žvakės buvo vartojamos tiek religiniais, tiek pasaulietiškais tikslais. Buvo įprasta šventovėse laikyti degančius žiburius. Stabus bei imperatorių statulas pagerbdavo taip pat žiburiais. Švenčių metu žmonės uždegdavo žiburius ir prie savo namų pagrindinio įėjimo. Neužmiršdavo ir savo mirusiųjų. Žiburiai degdavo dėl dviejų priežasčių: pagerbiant mirusįjį ir jam pašviečiant pomirtinėse tamsybėse. Valdovų rūmuose įvairių švenčių metu buvo vartojami fakelai, lempos, žvakės.

     Krikščioniška šviesų simbolika apima žymiai plačiau ir giliau, nueidama net į abstrakcijas. Čia šviesa - tai džiaugsmas, optimizmas, gerumas, tyrumas, grožis, šventiškumas, vertumas, gyvybė ir pan. Tuo tarpu kaip tamsa simbolizuoja priešingus dalykus: visa, kas bloga.

     Krikščionybėje einama dar toliau, ir šviesa asocijuojama su Dievu, nes Šv. Raštas Dievą aptaria kaip šviesą. Iš daugelio tokių palyginimų prisiminkime bent viena: “Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės” ( Jn 1,5 ).

Liturginis vartojimas

     Vienuolynuose. Jau kiek šimtmečių kai vyrų ir moterų vienuolynuose, kur kartu kalbamos liturginės valandos, kiekvienos liturginės valandos pradžioje, kai giedamas ar kalbamas himnas, uždegama bent viena žvakė, simbolizuojanti Kristaus mokslo šviesą.

     Kalėdų liturgija koncentruojasi į ateinančią dievišką šviesą, mūsų pasaulį. Ji šviečia ir naikina visas tamsybes. Visa visata iš nebūties tamsos Tėvo valios aktu buvo pašaukta į buvimą, į šviesą. Kalėdose Kristus iš įsčių tamsos išeina į mūsų žemės šviesą, pats būdamas šviesa žmonėms apšviesti.

     Kristaus paaukojimo dieną (vasario 2 d.) įvyksta užbaiga su Kalėdomis prasidėjusios šviesos temos žvakių šventinimu ir procesija su degančiomis žvakėmis. Šventės liturgijoje kartojami senojo Simeono žodžiai: “Šviesą visiems žmonėms apšviesti ir išrinktosios tautos garbę” (Lk 2,32).

     Velykų laikas primiausia išraiškingai iškelia aikštėn pergalę prieš nuodėmės tamsą šviesos pasauliui dėka, kuri yra Kristus. Gavėnios Mišių šiokiadienių Evangelijos rodo, kaip žmonių nuodėmių tamsa kaskart vis arčiau ir arčiau puola Kristų, norėdamos Jo šviesą užgniaužti ir net nužudyti Jį, kad nebūtų Jo šviesos pasaulyje. Tai vyksta Didįjį Penktadienį, o Kristus po mirties patenka į kapo tamsą. Bet neilgam. Po prisikėlimo Jis nebeprieinamas jokioms tamsos jėgoms.

     Velykų vigilijoje, Didžiojo Šeštadienio liturgijoje, matome, kaip visiškoje tamsoje, senovišku būdu su titnagu įskeliama nauja ugnis, įkuriamas naujas laužas, nuo kurio uždegama velykinė žvakė. Bažnyčios gale kunigas užgieda: “Kristus mums šviečia!” Nuo velykinės žvakės savo žvakutes užsidega kiti kunigai, diakonai, patarnautojai, žodžiu, artimiausia aplinka. Bažnyčios viduryje po to paties užgiedojimo, turintys velykinės žvakės liepsną, ją paskleidžia į aplinką. Prie altoriaus užgiedama trečią kartą ir uždegamos visos bažnyčios šviesos.

     Kiek čia nuostabios simbolikos! Nuo velykinės žvakės (Kristaus simbolio) plinta šviesa į visas puses. Kur praėjo velykinė žvakė, ten neliko tamsos. Ji tartum išsibarstė į daleles, kurios toliau gyvos, toliau dega kiekvieno žmogaus delne. Ši šviesa padeda ir sau, ir kitiems kelią nušviesti. Ši šviesa gali dalytis tiek kartų, kiek žmonių panorės ją priimti. Ji stebuklinga, nes ji Kristaus šviesa. Visa bažnyčia - tai banguojanti šviesų jūra. Kiek žmonių, - tiek žiburių, tiek vynmedžio šakelių, liek Kristaus gyvos šviesos žiburėlių. Pagundų ar gyvenimo audrų užgesintais žiauriais pasirūpina arčiausiai stovintys, kartu gyveninio kelionę keliaujantys. Taip visi. susijungę Kristuje, keliauja į didžiąją amžinąją šviesą.

     Dar ryškiau šviesos ir žvakių simbolika matyti praėjusių šimtmečių ceremonijose, kada suaugusieji buvo krikštijami kaip tik Velykų vigilijoje. Iki krikšto jie buvo vadinami lot. žodžiu illuminandi, t.y. tie, kurie bus apšviesti. Po krikšto illuminati, t.y. apšviestieji.

     Mūsų laikais krikšto metu įteikiama nuo velykinės žvakės uždegta žvakutė, kunigui tariant šiuos žodžius: “Priimk šia degančią žvakę ir rūpestingai saugok krikšto malonę".

     Velykų vigilijos metu, prieš krikšto pažadų atnaujinimą, lyg pakartotinai krikštijantis, vėl nuo Velykų žvakės tikintieji užsidega savo žvakutes, tuo parodydami, jog jie priima Kristaus šviesą.

     O kad žiūrėdami į plevenančią žvakutės liepsną mes prisimintume, ką ji reiškia ir ką ji mums sako!

     Asmenims pagerbti. Iki 7-ojo šimtmečio liturginėje procesijoje į bažnyčią prieš popiežių buvo einama su fakelais ir žvakėmis. Kai kurie vyskupai darė taip pat. Atėjus į bažnyčią, viskas buvo sustatoma apie altorių ir tarnavo anuometinių tamsių bažnyčių apšvietimui. Minėti hierarchai taip buvo atžymimi, kaip Dievo Žodžio (šviesos) skleidėjai.

     Mirusiųjų pagerbinas. Šermenyse, kapavietėse vartojamos žvakės ar kiti žiburiai, nes mirusiojo kūnas buvo Švč. Trejybės buveinė, t.y. buveinė šviesos, kuri yra Dievas. Žvakių vartojimas akcentuoja kūno šventumą, sielos nemirtingumą ir abiejų išaukštinimą nemirtingumo garbėje. Maldoje už mirusius mes to ir prašome: “... ir amžinoji šviesa tegul jiems šviečia.

     Panašia dvasia, pridėdami savo prašymus ar padėką, mes pagerbiame Švč. M. Marijos bei šventųjų statulas ir paveikslus. Tam irgi vartojame žvakes ar kitokias švieseles.

     Bažnyčios liturginiai nurodymai. Iki Antrojo Vatikano susirinkimo galiojo griežti nurodymai dėl žvakių skaičiaus įvairių liturginių apeigų metu. Svarbiausia, kad ant altoriaus būtų bent dvi gryno vaško žvakės, kurios visada turėjo būti uždegamos. Iliustracijai keli momentai: skaitytinėms Mišioms būtinai turėjo būti uždegtos 2 žvakės, šiokiadienių giedotinėms ir votyvinėms sekmadienį - 4, sumai - dar daugiau, paprastai visos didžiojo altoriaus žvakės. Per didžiausias metines šventes buvo uždegamos visos bažnyčios žvakės, įskaitant ir žirandelio žvakes. Išstatant Švč. Sakramentą garbinimui ar laikant Mišias prie išstatyto Švč. Sakramento turėjo degti 6 žvakės.

     Tačiau kai kuriuose Lietuvos kaimuose veikė dar ir papildomi įstatymai. Štai ateina kas nors iš šeimos pas kleboną susitarti dėl laidotuvių. Jam ar jai labai norisi atiduoti paskutinę pagarbą, gal padėką, gal net atsiprašymą pareikšti, o gal visai nesąmoningai ir prieš kitus pasirodyti. Padėdamas solidžią sumą prieš kleboną, paprašo, kad būtų uždegtos visos bažnyčios žvakės. Ir dega jos, kaip per Kalėdas ar Velykas. Žmonės žinojo visas kainas, pavyzdžiui, kiek reikia duoti, kad katafalkas būtų apstatytas papildomomis žvakėmis, kad vargonininkas apie “peilius” pagiedotų ir t.t. Čia turima galvoje giesmė: “Kai širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus”.

Santrauka

     Šviesa yra simbolis tiesos, tikėjimo, išminties, dorybių, malonės, dieviško gyvenimo, meilės, karštos maldos, Švenčiausiojo buvimo, apaštališko spinduliavimo, palaiminto Dievo regėjimo ir pan. Vienu ar kitu būdu žvakės šviesa simbolizuoja artimą Kristaus buvimą. Amžinoji lempelė parodo, kur yra Kristus Švenčiausiame Sakramente.

     Tikintysis yra maitinamas Bažnyčioje Dievo Žodžiu ir Eucharistija. Dar ne taip seniai, dalijant komuniją, prie kunigo būdavo ministrantas su uždegta žvake. Dabar mus maitinantį Dievo Žodį pagerbia ministrantai su žvakėmis atsistoja šalia kunigo, skaitančio Evangeliją.

     Kai uždegta žvakė paduodama ką tik pakrikštytam, priėmusiam kunigystės šventimus, padariusiam, - iai vienuolyne įžadus, o mūsų laikais ir po susitaikinimo sakramento, tai rodo, jog Kristus yra čia, kad Jis save atidavė jiems specialiu būdu. Be to, tai žymi, jog jie yra šviesoje, kuri yry Kristus, kad jie yra pašaukti skleisti Kristaus šviesą pasauliui. Taip. visi pakrikštytieji. Taigi ir mes.