(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Robertas Urbonavičius
Šis didysis jubiliejus - tai malonės metas. Tai laikas sugrįžti į savo šeimą, atitaisyti skriaudas, atleisti. Tai metas, kada reikia keltis ir eiti pas Tėvą.
Todėl įsivaizduokime, jog mes šioje žemėje esame keleiviai, laiko stotyje laukiantys traukinio į trečiąjį tūkstantmetį. Ką pasiimsime į šią kelionę? Ką paliksime? (Kalbame apie dvasinius, o ne materialius dalykus).
Meninę programą atlikęs Ričardo Soko vokalinis moterų ansamblis. Rolando Bartašiūno nuotr.
Gal pirmiausia atsikratykime to, kas mums nereikalinga. Abejingtimas. Dėl jo kaltės žmonės labai nutolo vienas nuo kito. Jo dėka mes nekreipiame dėmesio į svetimo, dažnai ir artimo skausmą ar jį ištikusią nelaimę. O kur dar pasaulio galiūnų abejingumas, kai naikinamos silpnosios tautos (1940 - Lietuva, Latvija, Estija. Dabar - Čečenija).
Šalia abejingumo savo kelionių lagamine randame ir ateizmą. Būtų gerai jį išmesti, nes: “jei nėra Dievo, vadinasi, viskas galima” (F.Dostojevskis). Dievas mirė! Religija - liaudies opiumas! Puikiai žinome šiuos lozungus ir jų padarinius: atimtas tikėjimas, viltis, sugriauti gyvenimai... Mirties civilizacija, mirties kultūra. Jau nebestebina laikraščių žinutės: “Žmonių klonavimas tik laiko klausimas”, “Abortai tapo kasdienybe”, “Vis daugiau jaunimo laimės ieško narkotikuose”, “Netekęs vilties, pasikorė bedarbis”. Tolstame nuo Dievo. XX amžiuje Vakarų kultūros kelrodė žvaigždė jau nebe Dievas, o hedonistinė pasaulėžiūra.
Bet kažin ar pavyks jo atsikratyti. Juoba, kad pagal World Christian Encyclopaedia 2000-aisiais ateistų bus 21,3 % (1900 jų buvo tik 0,2 %), o katalikų 18,7 % (visų krikščionių - 32,3%). Be to, kiekvieno laisva valia tikėti ar ne.
Palikime ateizmą ramybėje ir pažiūrėkime, ką dar čia turime. O! Tai vienas iš septynių demonų -godumas. Jį privalome pašalinti kuo greičiau. Ar ne jo dėka daugiausia kyla ginčų, apgavysčių ar net žmogžudysčių?! Ar ne dėl jo prasidėjo pirmasis pasaulinis karas? Ar ne iš godumo Hitleris reikalavo “Lebensraum!”? Su godumu visada šitaip. Goduoliui ir viso pasaulio negana! Tikrai bjaurus daiktas!
Šalia godumo randame ir neapykantą. Praeitame tūkstantmetyje ji liejosi per kraštus. Neapykanta kitaminčiams, kitataučiams, kitatikiams. Tačiau tai tik pumpurėliai palyginus su SSRS lageriais, (SS koncentracijos stovyklomis, kosovo albanų etniniu valymu, čečėnų žudynėmis, katalikų ir protestantų nesutarimais Airijoje, krikščionių ir islamistų susidūrimais Indonezijoje, degančiais KKK kryžiais JAV ir t.t.
“Mylėk savo artimą kaip save patį” - kodėl pamiršome šiuos žodžius? Pakalbėkime dar apie vieną, mums visiems artimą ydą. Sakoma, kad ji egzistuoia nuo Kaino ir Abelio laikų, nuo jos nukentėjo Dezdemona, ja remiasi tokie populiarūs Meksikos serialai, o kiek šeimyninių skandalų ji sukelia! Taip, jūs jau supratote. Tai jo didenybė Pavydas. Yra tūkstančiai pavydo formų, bet visos žeidžia vienodai. Pavydas mus lydi visą gyvenimą. Vaikystėje pavydime savo jaunėliui broliui, nes mama jį labiau lepina, paauglystėje pavydima draugui jo mašinos ir merginos, na, o vėliau prasideda pavydas iš meilės, kuriam amžius ribų neturi. Sakoma: “jei pavydi - myli”. Tačiau irgi sakoma: “jei muša - myli”. Kaip čia išeina?
Sveikas pavydo jausmas būtinas. Jis padeda eiti į priekį, siekti geresnių rezultatų pasitempti.
Tačiau blogasis pavydas! Jei pradžioje kaimynui pavydime brangios mašinos, tai kuo toliau, tuo geriau - imame jam pavyduliauti todėl, kad jo akys mėlynos.
Jeigu pavyduolis visą laiką graužiasi, jog neturi to, kas yra pas kitus, tai apsėstajam puikybės kiti nė nerūpi. Jis paprasčiausiai jų nepastebi. Jie tik dulkės jam po kojų, niekingi žemės kirminai. Puikybės apsėstasis į visus žiūri iš aukšto ir su panieka. Jis visada galvoja tik apie save. Visų svarbiausia - jis. Jo pasiekimams neprilygsta net Einšteino reliatyvumo teorija, jo bėdos baisesnės už žemės drebėjimą Turkijoje. Tokiems tipams nerūpi kitų rūpesčiai. Jie niekada neištars: “atleisk, atsiprašau”. Jie geriau liks vieni, negu atsisakys savo puikybės.
Būna ir dar viena puikybės rūšis. - Tikėji-mas+puikybė=fariziejus. Fariziejus tiki, kad jis yra arčiausiai Dievo, žino visus jo planus. Jisai mėgsta atvirai pasipuikuoti savo religingumu. Fariziejus verčiau nusikirs sau rankas, nei jomis apkabins prasikaltusį brolį (Tokiems patariu pasiskaityti Jėzaus palyginimą apie muitininko ir fariziejaus maldą. Kuris išėjo išteisintas?)
Dabar reikėtų pakalbėti apie dar bjauresnę nuodėmę negu puikybė. Tai klastingiausias didžiojo septyneto demonas - gašlumas. Klastingiausias, nes ateina pas mus prisidengęs meile, malonumu, naudojasi mūsų aistromis, tuo “ką gamta davė”. Kas jam gali atsispirti. Tai juk ne karas ar teroras, “tai mūsų prigimtis” - sako žmonės. Bet jei suskaičiavus šio demono aukas, jų išeitų bent tris kartus daugiau nei per Holokaustą. Tikrasis šio demono veidas kitoks. '“Medį pažinsi iš jo vaisių”. Šio medžio vaisiai: ištvirkimas, pornografija, prostitucija, sodoma ir gomora, kraujomaiša, pedofilija ir dar šimtas žodžių su galūne - filija. Sugriauti gyvenimai, išardytos šeimos, sužaloti vaikai, kurie visada bijos suaugusiųjų, nužudyti negimę vaikeliai, mergaitės ir berniukai, iš kurių atimta laiminga vaikystė, nes jie priversti tenkinti ištvirkėlių įgeidžius. Trylikametės, atrodančios kaip dvidešimtmetės, rankose glaudžiančios ne lėles, o malonumų ištroškusius vyrus, baigiančios gyvenimą gatvėse padauginusios narkotikų ar sužalotos sutenerių... Štai šio demono darbai. Rodos niekas negali sustabdyti šio maro. Bet yra vienas dalykas, kurio gašlumas bijo. Bet apie tai vėliau.
Paminėjome čia pačias pavojingiausias ydas, kurių reikia nedelsiant atsikratyti. Žinoma, dar yra tūkstančiai smulkių nuodėmių, bet jos didžiųjų vaikai. Atsikračius anų, neturėsime ir šių.
O ką pasiimsime į trečiąjį tūkstantmetį? Tai visai paprasta. Daugelį malonių mes turime, tik ne visas išsiugdę. Tad mes turėtume pasiimti: išmintį, teisingumą, tvirtumą, susivaldymą, skaistumą, paklusnumą, dosnumą, dorumą, gailestingumą, gerumą, užuojautą... Aišku neišsiversime be tikėjimo, vilties ir meilės. Ypač be meilės. Tik Meilė nugali visus septynis demonus ir dar galybę jo tarnų. Ji tarsi lietus nuplauna visą purvą nuo žmogaus sielos. Meilė veiksmingiausias priešnuodis prieš abejingumą, godumą, neapykantą, pavydą, puikybę, gašlumą. Netikite? Tad paklausykite.
Meilė kantri, meilė maloninga,
Ji nepavydi.
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta Ji nesielgia netinkamai,
Neieško sau naudos,
Nepasiduoda piktumui, pamiršta Kas buvo bloga,
Nesidžiaugia neteisybe.
1 Kor 13,4-6
Tai ne viskas! Meilė turi visas mums reikalingas dorybes:
Ji visa pakelia, visa tiki
Viskuo viliasi ir visa ištveria
Meilė niekada nesibaigia.
1 Kor 13,7-8
Mylėdami mes tampame panašūs į didžiąją Meilę.
Mylimieji mylėkime vieni kitus,
Nes meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli,
Yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
Kas nemyli, tas nepažino Dievo, .
Nes Dievas yra meilė.
Dievas yra meilė,
Ir kas pasilieka meilėje,
Tas pasilieka Dieve ir Dievas pasilieka jame.
Jei kas sakytų: “Aš myliu Dievą”,
O savo brolio nekęstų -tasai melagis,
kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.
Taigi mes turime jo įsakymą,
Kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.
1 Jn 4,7-8;16,20-21
Mes jau pasiruošę kelionei... Bet kas nors gali pasakyti, jog nėra jokio traukinio, o ydos ir dorybės nekraunamos j lagaminus, kaip drabužiai. Jie bus teisūs. Bet tik iš dalies. Argi nesame šioje žemėje keleiviai? O mūsų gyvenimas ne važiavimas traukiniu. Kelionė prasideda gimus, o baigiasi... Ar mūsų širdis nėra lagaminas, kuriame yra gerų ir blogų dalykų? Juk: “geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga” (Mt 12,35)
Tačiau paklausite, ką gali padaryti vienas gerasis? Labai daug! Jis savo elgesiu pakeis dešimtį, o tie savo ruožtu po dešimt.
Be to, sakoma, kad žmonijai išgelbėti užtenka dešimt teisuolių. Kadaise ją išgelbėjo vienas Teisusis. Ir nuolat ją gelbėja ir mus. Jei tik mes jį įsileidžiame savo širdin.
Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,20)
