Kun. dr. Kęstutis Trimakas
Šis pasakojimas yra iš spaudai paruošto Lietuvos akademinio jaunimo patirties rinkinio: “Jaunimas: patirtis ir įžvalgos”. Jovaras (slapyvardis) pradeda savo istoriją kritiško ryto pasakojimu, kurį pertraukia prisiminimais ir gale sugrįžta prie to paties ryto, kuris nulėmė jo gyvenimo permainą. Jo ypatinga įžvalga, kad Dievas veikia jo gyvenime, ypač leidęs jam kentėti.
Savo pasakojimą jis pavadino “Viešpats daro stebuklus”, nes savo gyvenime yra pastebėjęs nuostabių dalykų, kuriuos jis laiko atliktus paties Dievo.
Per Mišias gieda dr. Vilija Kerelytė, akomponuojant Manigirdui Motekaičiui.
Tado Kulbio nuotr.
Pirma, pradėdamas pasakoti, jis cituoja Fr. Koppe žodžius: “Taigi šimtą kartų tebūnie palaiminta kančia, mane privedusi prie Jo! ” Jovaras yra įsitikinęs, kad šie žodžiai išsipildė ir jo paties gyvenime, nes Dievas tiesiog stebėtinai ir jį per kančią patraukė prie Savęs.
Antra, pasakojimo gale Jovaras užsimena, kad vos tik sužinojo, jog egzaminai, kuriuos jis, užeidamas į bažnyčią, manė praleidęs, iš tikro buvo atidėti dėstytojai susirgus, jis tyliai pasakė: “Viešpats daro stebuklus!!!”. Jis įžvelgė, kad Dievas taip sutvarkė, jam atsirado galimybė egzaminus laikyti vėliau.
Per kančią prie Dievo
Jovaras patyrė ne kūno skausmus, bet vidinius sunkumus. Tas sujauktas jo gyvenimas, kurio jis taip pradėjo bodėtis po tų išgertuvių. Tas vidinis susiskaldymas, tie vieni kitiems prieštaraujantys balsai iš po pasąmonės, net tas skolininko atsisakymas grąžinti skolą ir jame pačiame užviręs pyktis, - visa tai jį akino, nedavė jam ramybės, neleido susikaupti, atėmė jam bet kokį norą studijuoti ir laikyti egzaminus. Tad vietoj vykęs laikyti egzaminų, vaduodamasis iš tos kančios, jis nuėjo į bažnyčią. Ten rado Dievą ir ramybę. Tai jis laiko nuostabiu atsitikimu: Dievas per kančią jį vedė pas Save.
Prarasta proga atstatyta
Jovaras manė, kad užuot vykęs į egzaminus, nuėjęs į bažnyčią, jis prarado progą laikyti egzaminus. Bet jis negalėjo tada kitaip pasielgti: jo vidus buvo taip sujauktas, kad negalėjo susikaupti egzaminui. Bažnyčioje atgavo pusiausvyrą, bet tada jau buvo per vėlu egzaminams. Tad kaip labai jis nustebo, kad iš draugo sužinojo, jog tie egzaminai, susirgus dėstytojai, tą dieną neįvyko ir buvo nukelti į kitą savaitę. Šis atsitikimas jį įtikino, kad Dievas tvarko įvykius.
Pabudimas tikrovei
Jovaras palaipsniškai budo dvasinei, transcendentinei ir religinei Dievą liudijančiai tikrovei: 1. sujauktam kambary po nakties išgertuvių - kad egoistinis ir materialistinis siekis jo nepatenkina, bet jį žlugdo; 2. prie kitus mylėjusios, brangios močiutės karsto - kad dvasia yra nemirtinga ir kad yra kažkas, kas tai garantuoja; 3. bažnyčioje egzaminų dieną - kad iš Dievo artumo sklinda ramybė ir harmonija; 4. prie Evangelijos, prie monologų dienoraščio peržvelgus sunkumais ir “stebuklais” nusėtą kelią - kad įvykiuose veikdamas Dievas lenkia žmogaus gyvenimą vis artyn Savęs.
Pakitusi tapatybė
Pabundant gilesnei ir pilnesnei tikrovei, pasikeitė Jovaro žvilgsnis į save, pasaulį ir gyvenimo tikslą. Pasaulėvaizdyje svarbiausios vietos nebeužėmė jis pats, anksčiau nepripažinęs nei Dievo, nei kitų šalia. Dievui užleido svarbiausią vietą, nes pripažino Jį davus jam dovaną, sugebėjimą rašyti ir atitinkamą užduotį, kurią jam dar reikėjo surasti. Reikšmingiausia vertybė žmogui: ryšys su Dievu, nes Jis nuostabiais įvykiais veikia jo gerovei.
Savimonė
Anksčiau Jovaras žvelgė į save kaip “išskirtinį” iš kitų, turintį kūrėjo talentą, kuriuo savo paties pastangomis nusiskinsiantį garbės vainiką, tad tapsiantį “garsenybe”, raštų korifėjumi. Patyręs sunkumų, pajutęs savo ribotumą, pabudęs gilesnei ir pilnesnei tikrovei -Dievui, pripažino apdovanotas Jo dovana - talentu. Patyrė Dievą nepaprastai rūpinantis juo nuostabiais įvykiais ir esant jo gyvenimo tvarkos ir ramybės šaltiniu.
Gyvenimo tikslas
Anksčiau Jovaras siekė mokslo ir rašė vien tam, kad įgytų sau “garbės, turtų ir pasisekimo”. Dabar tikisi galėsiąs panaudoti Dievo dovanotą talentą pagal tą misiją, kurią kaip “kodą” sąmonėje tikisi atrasti. Dar nieko neužsimena apie tai, kad talento naudojimas ir misija gali ar turi sietis su kitų gerove.
Kovo 12 d. Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje, Marquette Parke, vyko ekumeninės pamaldos, dalyvaujant katalikų kunigams M. Jakaičiui, R. Gudeliui, K. Trimakui, Algirdui Paliokui, diakonui Vitui Paškauskui, evangelikų reformatų kun. diakonei Erikai Brooks ir evanglikų liuteronų vysk. Hansui Dumpiui, kuris pasakė pamokslą, kun. J. Juozupaičiui ir kun. Valdui Aušrai. Pamaldoms vadovavo Juozas Polikaitis, jungtiniam chorui vadovavo muz. Ričardas Sokas.