Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VIEŠPATS DARO STEBUKLUS

Jovaras

     Šįryt smarkiai apsipykome su draugu. Pamenu, jog vos vos susilaikiau, neužsimojęs sugniaužtu kumščiu.

     Kadangi jo bjauraus poelgio išties buvau nejuokais įnervintas, tad dešimtą valandą pats paskambinau į dabartinio priešininko duris. Tas jas atidarė ir, kaip visad, nutaisė tokią miną, tartum nė nenutuoktų, ko aš čia atsibeldžiau. Tada pasiteiravau, kur mano šimtinė, kurią, altruistiškos dvasios paskatintas, vienai dienai paskolinau jau prieš kokią savaitę. O tuomet vietoj to, kad nuoširdžiai atsiprašytų, nedėkingasis vaikinas ėmė ir užsipuolė mane, kam, matai, aš čia ramybę žmonėms drumsčiu. Kaip tik tuomet neištvėręs, užsiplieskiau pykčiu. Tačiau būtent tada aš intuityviai suvokiau, kad man bus daug geriau, jeigu išmesiu iš savo galvos visas negeras emocijas, pamiršiu tą nelemtą skolą, draugo negražų elgesį, pyktį ir kuo greičiau pasišalinsiu. Taip ir padariau. Nusigręžiau ir išėjau. Bet, deja, buvo per vėlu!

Aleksandra Likanderienė, buvusi ilgametė žurnalo administratorė.

     Neapykantos, paniekos jausmai, plykstelėję tik vieną mirksnį, tarsi pilkšvas, lipnus, dvokiantis dūmas pasiekė mano sielą ir ją subjaurojo, krištolo spindesį pakeisdami kunkuliuojančios smalos ratilais.

     Pustuščiu troleibusu važiavau į Universitetą. Sėdėjau ant apiplyšusios odinės sėdynės ir žvelgiau į rankose pūpsantį atverstą sąsiuvinį. Bet neskaičiau. Nors netrukus turėjau rašyti sudėtingą atsiskaitymą iš lietuvių kalbos žodžių kirčiavimo vis vien neskaičiau. Tik galvojau. Veikiau, tylėdamas klausiausi kažkur giliai pasąmonėje švilpiančios audros aido. Ir po kiekvieno garso - krūpčiojau...

     “Viešpatie Dieve, kas gi atsitiko?!” klausiau savęs. Kur dingo ta idiliška sielos palaima, kurią dar jaučiau prabudęs ryte?! Kur pranyko tas laimės pojūtis, tas gyvenimo tikslo suvokimas, kuriuos per ilgus savianalizės vakarus, per ilgas meditacijas buvau atradęs?! JĖZAU! ! ! -kriokte kriokė vidus, maldaudamas ir prašydamas... Bet niekas negirdėjo, tarsi niekas nė nebūtų klausęsis.

     “Reikia eiti į bažnyčią. Tiesiog išlipti ir eiti, - staiga dingtelėjo. “Dabar... suklupsiu, atsiprašysiu, pabučiuosiu medinį Krucifiksą ties altoriumi, pasimelsiu šalia Švenčiausiosios Mergelės statulos, atliksiu išpažintį, priimsiu Komuniją...”

     Ūmai mintys nutrūksta. Sieloje pasigirsta kažkoks savas, bet kartu ir svetimas vapėjimas. Ne, ne! Daug... Neapsakoma daugybė žemų, kimių balsų, kurie kažką kartoja ir kartoja...

     “O mokslai”, - vėl mintys - “kaipgi mokslai? Juk atsiskaitymas šiandien... ATSISKAITYMAS! ! ! EGZAMINAS! ! ! KIRČIAVIMAS! ! !

     O bažnyčioj neprikirčiuosi daug. Kad ir kiek besimelstum, dėstytojai tai nė motais...”

Įsiskaudo galva. Aptemo akys. Ir kada aš automatiškai pasisukęs žvilgterėjau pro langą, kurį laiką nieko nemačiau.

     Tuo tarpu viduje įsisiautėjo dar VIENAS. “O kam tu mokaisi?! Tai niekai... Kaip ir bažnyčia. Tiek pastaroji, tiek ir mokslai -visiškas pišas, tuštybė, kvailybė... Užsimiršk. Tiesiog užsimiršk ir nieko neveik...

     Ir taip po truputį, vis greitėdamas, įsisuko šis mefistofeliškas ratas, kurio ašis buvo mano siela. Ir kiekvienas apsisukimas kažką iš jos skausmingai išplėšdavo.

O BALSŲ BUVO MILIJONAI...

     Dvyliktoje klasėje ėmiau rimtai žvelgti į savo gyvenimo kelią. Kaip tik tuomet, visų nuostabai, pradėjau gerai mokytis. Netgi labai gerai. Man tai patiko, ir aš visa galva pasinėriau į šį naują, savo susikurtą perspektyvų žaidimą.

     Tada rimtai susimąsčiau apie savo talentą, kurio užuomazgos pasireiškė net ankstyvoje vaikystėje. Atsiminiau pagyrimus iš gana kompetentingų literatūroje žmonių, kurie skaitė manuosius darbelius ir, nieko nelaukęs, suskubau rašyti toliau. Vis daugiau ir daugiau ėmiau kurti, matydamas, kad man tai gana neblogai sekasi. Galop mane pradėjo girti mokytojai, direktorė, o mano humoreskas, apsakymėlius kartas nuo karto išspausdindavo tai vienas, tai kitas leidinys. Nuo to laiko aš vaikščiojau pakėlęs galvą. Jaučiausi stiprus ir galingas. Susiradau daug draugų. Ypatingai mėgau būti merginų apsupty.

     Truputį vėliau man buvo pasiūlyta dalyvauti Respublikos mastu rengiamame moksleivių kūrybos konkurse. Žinoma, aš nusiunčiau kelis savo kūrinukus. Paskui nuvažiavau pats. Ir štai, kokia sėkmė - pirma vieta!..

     Tai buvo paskutinis laiptelis ant mano pjedestalo. Ir aš, egzaltuotas nuo laurų vainikų, apsvaigusioje iš džiaugsmo sąmonėje pasakiau: “Štai čia slypi laimė, štai taip reikia gyventi!” Pradėjau daug skaityti, studijuoti įvairias, mano amžiuje gal ir per anksti užsiplėštas sritis, nagrinėti storiausias enciklopedijas, tarptautinių žodžių žodynus. Norėjau tapti protingesnis, sumanesnis, talentingesnis už kitus, troškau būti PIRMASIS.

     Dažnai mokykloje pasijuokdavau iš negabių draugų, kurių dienynuose mirgėdavo tik prasčiausi pažymiai. O tų, kuriems sekdavosi šauniai, stačiai neapkęsdavau, keikdavau ir smerkdavau.

     Eidamas į namus po pamokų, turėdavau pereiti per šalimais stūksančios skliaustuose didelės bažnyčios šventorių. Tai man būdavo nemaža kankynė. Aš nė įsivaizduoti negalėjau, kaip sveikai protaujantis žmogus gali ką nors bendro turėti su šia krikščioniška chimera, pabaisa, monstru, kuris atima iš asmens visą džiaugsmą, visą vitališką energiją bei visą troškimą patirti žemiškų malonumų pilnatvę.

     Tikėjimas man buvo tarsi psichopatiškas ritualas, skirtas nuo senatvės nukvaišusioms bobulytėms, kurios daugiau nieko ir nebegalėjo nuveikti gyvenime, kaip tik klūpoti prieš kažkokį senovės mitų nukryžiuotą herojų Jėzų Kristų.

     Todėl nuo religijos laisvas, tikrų pasaulietiškų pažiūrų žmogus, liberalizmo idėjų maitinamas, aš gražiausiomis spalvomis vaizduotėje tapiau savo ateities viziją, kurios pagrindas buvo garbės, turtų ir pasisekimo migla apgaubta asmeninė ambicija.

     Kuomet sėkmingai pasibaigė abitūros egzaminai, aš nė nedvejodamas išsiruošiau studijuoti į sostinę literatūros ir gimtosios kalbos. Viskas labai gerai klostėsi. Po kelerių metų baigsiu Universitetą, būsiu savo srities korifėjus, daug rašysiu, tapsiu garsenybe ir taip gyvensiu -tokiomis optimistiškomis natomis prasidėdavo ir pasibaigdavo kiekviena mano diena.

     Aš apsigyvenau pačiame Vilniaus centre. Bendrabutyje susipažinau su daugeliu mano dar gerai nežinomos “bohemos” atstovais. Greitai jų buvau priimtas į bendrą būrį. Jaučiausi laisvas bei laimingas. Kaip ir seniau, stengiausi nepriekaištingai mokytis, kuo daugiau skaityti, rašyti.

     Aš jaučiausi išskirtiniu žmogumi, kadangi man sekėsi. Tariausi, pats esąs savo tobulėjimo, savo laimės šaltiniu. Apsibrėžiau aplink save ratą. Pasiklioviau tik savimi. Ir godžiai traukiau bei rijau į savo vidų laisvės aromatą, kuris, nūnai, buvo atvėręs man tokias plačias galimybes -būti... žemiško Rojaus KARALIUM.

     Bet staiga... Vieną rytą po visą naktį vykusių išgertuvių smagioje kompanijoje, aš pabudau vienas mūsų mažame, apšnerkštame kambarėlyje. Buvo lapkričio pabaiga, pro nesandariai uždarytą langą vidun skverbėsi šaltis. Trijose likusiose lovose patalai gulėjo kniste suknisti ir nešvarūs. Daug kur, net ant žemėto grindinio, mėtėsi įvairiausios knygos. Sukrypęs stalas blizgėjo nuo kažkokių bjaurių pamazgų sluoksnio, gausiai buvo nusėtas nuorūkomis ir tuščiais buteliais. Ant spintelės virš mano galvos spengė sulūžęs, senas radioimtuvas. Negana to, viskas aplinkui nepaprastai dvokė!

     Aš žiūrėjau traiškanotomis akimis į šį klaikų reginį ir tą akimirką kažkaip spontaniškai suvokiau, jog tai, ką matau, yra manosios sielos atspindys... Paskui kuriam laikui nuvijau tą mintį šalin. Tačiau ji sugrįžo. Kadangi čia buvo tiesa!

     Kažkokiu paslaptingu būdu nuo to lemtingo ryto manyje viskas suskilo. Visas džiaugsmas, visa laimė, visa sėkmė subliuško, tarsi sniego pilis, sušvitus saulei.

     Ir tai užgriuvo mane taip netikėtai ir su tokiu siaubingu trenksmu, kad aš vos vos teištvėriau. Mano siela tapo tarsi svetima, lyg ne aš būčiau jos šeimininkas. Tarp jos ir valios bei proto nutrūko visi ryšiai. Kiekvienas nuo to momento pradėjo vadovautis pats savimi ir kiekvienas veikė skirtingai. O aš, it košmariškiausiame siaubo filme, turėjau stebėti, kaip palengvėle skaidosi mano vidus.

     Nė vienas draugų nei dėstytojų taip ir nesuprato, kas man atsitiko, Bet, tiesą pasakius, nė aš nebūčiau paaiškinęs to perskyrimo, kuris atskyrė tarsi dvigubą mane: “AŠ PRIEŠ, ir “AŠ PO” priežasties.

     Kaip tik prasidėjo sesijos metas, artėjo egzaminai. Tai buvo sunkiausia - ištverti šį laikotarpį. Kada visi uoliai mokydavosi, aš tegalėjau sėdėti ir klausytis savo paties dvasioje vykstančios tragedijos garsų, spektaklio, kuriame kiekvienas mano jausmas, kiekviena sielos dalelytė atskirai vaidino skirtingą vaidmenį, kada nebebuvo VIENIO, KURIS VADINAMAS ŽMOGUMI,

     Netrukus aš išėjau iš Universiteto ir grįžau į namus. Visi mano ateities planai subyrėjo į šipulius.

     Pastaruosius savo gyvenimo įvykius su Dieviškosios Apvaizdos veikimu ėmiau siekti tik po gero pusmečio, praleisto skausmingoj agonijoj, tartum beprotybėj.

     Šiam žingsniui paskatino mane močiutės laidotuvės. Kai buvau vaikas, ją aš nepaprastai mylėjau. O ir visi turbūt jau jautė tą patį, kadangi ši liesa, sukumpusi, kukli moterėlė spinduliavo tokia teigiama energija, jog net didžiausias cinikas būtų pripažinęs jos sielos šventumą.

     Ir tą dieną, kai aš stovėjau greta atviro karsto, žvelgdamas į sustingusį kūną, man žaibiškai nušvito protas: tas gerumas, atsidavimas kitiems ir meilė, kuri gyveno šiame žmoguje, negalėjo išnykti. Tuomet suvokiau, kad tai, ką suminėjau, tikrai išliko, iškeliavo, pakilo... (tolesnių žodžių nedrįsau tarti, bet vėliau vis tiek ištariau) PAS DIEVĄ! ! !

     Grižęs į Kauną, pradėjau kartas nuo karto lankytis bažnyčioje. Netrukus ėmiau vesti savotiškus užrašus, tarsi dienoraštį, kuris labai gerai atspindėjo mano kelionę į JĮ. Pirmame puslapyje užrašiau:

MONOLOGAI DIEVYBEI

     “Viešpatie, esu vienas iš daugelio, kurie gimė su dovana. Esu vienas iš šimtų, kurių sąmonėje yra užkoduota užduotis. Tačiau kiek mažai tųjų išrinktųjų atranda raktą KODUI. Kokia maža jų dalis iš esmės įvykdo savo misiją žemėje. Kodėl taip atsitinka?! Atsakymą aš suradau. Ir galvoju, kad neklystu. O reikalas, jog TU padarai taip, kad tokie žmonės gimtų, tačiau yra ir tas, kuris prieštarauja tam, nenori matyti, kaip išrinktieji... ”

     Deja, pradžioje aš dar buvau stipriai persmelktas puikybės ir pojūčio, kad esu išskirtinis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau atskirti, kas yra bloga, o kas gera. Po kiek laiko aš rašiau:

     “...Esu pasimetęs, bijau galvoti apie rytojų, nedrįstu žiūtėti į perspektyvą, noriu tiktai miegoti, o atsibudęs leistis sukaustomam sąstingio... Tau reikia gyventi, mylėti, darbuotis. Bet visų pirma turiu panaikinti BARJERĄ, užtverusį manąjį kelią. Toji kliūtis ir yra, būtent, ta INKOGNITO liga, kančia, išbandymas... Tokioje stadijoje man nėra lemta egzistuoti” .

     Praslinkus keliems mėnesiams, dienoraštyje atsirado tokie žodžiai:

     “...Dabar suvokiau, jog privalau ‘išlaikyti’ bandomąjį, Dievo sugalvotą, laikotarpį su savąja kančia, kuria turiu išmokti džiaugtis, nes ji -svyruojantis tiltas per bedugnę, kurį privalau pereiti, norėdamas išlikti ir būti NUGALĖTOJU Dievo akivaizdoje. Tad, Viešpatie, sergėk mane ir neleisk išklysti iš ten, kur galų gale įžengiau”.

     O štai ir paskutinis įrašas, padarytas praėjusį vasarį:

“Džiugu! . . . Ach, kaip gera dabar man skaityti šį desperatišką dienoraštį! Gera ne dėl to, jog viskas manyje būtų pasikeitę, bet todėl, kad net tuomet, kai buvau ateisto žinių lygyje ir turbūt nė karto nebuvau atsivertęs religinio veikalo, aš intuityviai suvokiau TIKRĄJĄ TIESĄ, ieškojau būdų išsigelbėti nuo INKOGNITO ligos.

     Per pastaruosius mėnesius daug kas nutiko. Teko išgyventi ir kančios, ir liūdesio, ir skausmo valandėlių. Tačiau vieną dieną aš ėmiau skaityti Evangeliją, kuri atvėrė begalines erdves mano apmąstymams. Ši knyga paskatino mane į visą savo KRIZĘ ir, aplamai, gyvenimą pažvelgti pro religijos bei dvasiškumo padidinamą stiklą. Tuomet aš supratau, kad tikroji žmonių gerovė, džiaugsmas ateina tik per vidines vertybes. Tada man paaiškėjo, koks milžiniškas turtas ir ginklas yra dvasiniai dalykai, protinės žinios. Tą kartą aš pirmąsyk vaizduotėje pabandžiau nupiešti anapusinę Dievo Visatą. Tąkart aš suvokiau, ką reiškia žmogui TIKĖJIMAS, VILTIS ir MEILĖ... MYLIU TAVE, VIEŠPATIE!”

     Vis tik išlipau iš troleibuso, vežusio mane į Universitetą, kur turėjau laikyti lietuvių kalbos egzaminą raštu, ir nuėjau į bažnyčią. Atlikau išpažintį, paskui priėmiau Švenčiausiąjį Sakramentą. Dabar klūpojau ant žemės ties altoriumi ir žvelgiau į Jėzaus atvaizdą paveiksle. Jis stovėjo tarp būrelio vaikų ant kalno. Atrodė kaip paprasčiausias amatininkas kukliomis drapanomis ir vėjo išplaikstytais plaukais. Tačiau kartu Jis spindėte spindėjo kažkuo antgamtišku, kažkokia nežemiška, nesuvokiama jėga. Jo sieloje vyravo dieviška harmonija, kurios neįstengė sugriauti nė pati menkiausia nuodėmė.

     Aš buvau patenkintas, nes jaučiau, kaip mano vidus vėl po truputį pradeda spindėti krištolu. Jaučiau vėl atgimstančią dvasios ramybę bei tvarką. Ir džiaugsmingai suvokiau, kad šią minutę aš, išties, nepaprastai panašus į Kristų tame piešinyje.

 

     Kai parėjau į namus, man paskambino draugas iš Universiteto. Mes šnekėjomės kokį ketvirtį valandos ir jau buvom beatsisveikiną, kai ūmai šis, prisiminęs pranešė man, jog šiandieną lietuvių kalbos egzaminas neįvyko, nes susirgo dėstytoja, ir žodžių kirčiavimą teks atsiskaityti kitą savaitę. Aš persižegnojau ir tyliai pasakiau: “Viešpats daro stebuklus!!!”