Laima Krivickienė

     Laiškai lietuviamsjau 50 metų keliauja po visą pasaulį, aplanko lietuvių namus. Garbingas auksinis jubiliejus, o pradžia atrodo buvo taip neseniai, juk daug kas gali pasakyti - aš prisimenu pirmuosius numerius. Kelios kartos užaugo, skaitydamos šį leidinį, tikime, kad ne vienam jis buvo kelrodžiu, padėjo apsispręsti lemtingą gyvenimo valandą. Tai todėl didžiojo garbingo jubiliejaus pažymėti, padėkoti redaktoriui už ištvermę, kūrybingumą, palinkėti dar nenurimti, dar klestėti, balandžio 2 dieną į tėvų jėzuitų namus Čikagoje, į visų mėgstamą Jaunimo centrą rinkosi svečiai. Malda, šv. Mišiomis, kurias koncelebravo Šiaulių Vyskupas Eugenijus Bartulis, kun. Antanas Saulaitis SJ, kun. Algirdas Paliokas SJ, kun. Juozas Vaišnys SJ, kun. Kęstutis Trimakas, prasidėjo Jubiliejinė šventė. Vyskupas E. Bartulis pamokslo metu, kalbėdamas apie šventą tėvų jėzuitų pasiryžimą būti pasaulio lietuviams tikėjimo ir lietuvybės švyturiu, prisiimant Laiškų lietuviams žurnalo leidimo rūpesčius ir džiaugsmą, kuris ateina, kaip atpildas už gerą darbą, skleidžiant tiesą, dievišką meilę ir maldą, už prasmingą ryšį rašančiojo ir skaitančiojo, už pasitikėjimą parašytu ir perskaitytu žodžiu, už paguodą ir sielos sustiprinimo žodį, tikrojo kelio nurodymą, tikėjimo paslapčių atskleidimą ir Dievo prasmės suvokimą.

     Gražiai išpuoštoje Jaunimo centro didžiojoje salėje rašytoja Nijolė Jankutė-Užubalienė, maloniai pasveikinusi visus atvykusius, jubiliejinės šventės programą pradėjo, gana plačiai apžvelgdama 50 pralėkusių kūrybingų leidinio metų, prisimindama ir pradžią: “Emigracinei lietuvių bangai atplaukus į JAV ir tėvams jėzuitams įsikūrus Čikagoje, buvo nutarta leisti leidinį Laiškų lietuviams vardu. Laiškai greitai prašoko visas didžiausias leidėjų viltis, tapdami populiariausiu išeivijos žurnalu. Ir čia jau, žinoma, reikia kalbėti apie redaktorių - kun. Juozą Vaišnį, kuris davė žurnalui veidą ir toną -ryškų ir nepaliaujantį skambėt net pusšimtį metų.

     Kunigas Vaišnys laiškus rašė taip, kaip rašomi laiškai artimiesiems ir draugams - nuoširdžiai, aiškiai, įdomiai. Į žurnalą jis įvedė aktualių temų skyrius, sutelkė daug bendradarbių, įdomiai gvildenančių įvairias temas”. Nepamiršo ir kun. J. Vaišnio skautiškos veiklos: “Veiklos su jaunimu patirtis jam padėjo giliau įžvelgti jauno žmogaus poreikius ir siekius, gal todėl Laiškai buvo ir tebėra jaunas žurnalas, ypač dabar, kai atsirado jaunų bendradarbių ir konkursui rašančių dalyvių iš Lietuvos. Negalima pamiršti ir antrojo redaktoriaus - kun. Kęstučio Trimako, kuris sėkmingai ir kūrybingai rašė mums laiškus 1964-1969 metais”. Ir svarbiausia: “Daugeliui mūsų yra labai svarbus lietuviškas žodis, ypač spausdintas, kadangi jis atmintin įsirėžia deimantu, jeigu tikras, ir brėžia kaip šukė, jei iškreiptas ir suluošintas. Mums, ilgus dešimtmečius gyvenant svetimuose kraštuose, kun. J. Vaišnio kalbiniai patarimai, suprantamais pavyzdžiais aiškinamos kalbos taisyklės yra ne tik reikalingi, bet būtini. Dabar, atsivėrus durims į vėl laisvą Lietuvą, kalbos skyrius dar reikalingesnis, tos durys atvėrė nemalonių kalbinių staigmenų - gausybė tarptautinių žodžių ir grubių barbarizmų Lietuvos periodikoje, t.y. paprasto skaitytojo kasdien skaitomuose laikraščiuose. Taigi genda visų mūsų brangiausias turtas - kalba, kurią nuo visiško pražuvimo dar taip neseniai gelbėjo Būga, J. Jablonskis, Balčikonis ir kiti pasišventėliai. Nesinori į tai beviltiškai žvelgti, ypač sklaidant Laiškų puslapius, čia budri redaktoriaus ranka dar vis išvaiko kalbos kupranugarius, kurie jau pradeda atkūprinti ir į čionykštę spaudą”. Prisiminė ir puikiai suorganizuotas keliones į įvairius kraštus.

     “Kasmetiniai straipsnių konkursai, pradėti prieš 41 metus, neša ir neša daugialypę naudą ir žurnalui, ir jo skaitytojams, duodami progą panagrinėti įvairias krikščioniškas ir lietuviškas bei bendražmogiškas temas, kasmet pritraukdami įvairaus amžiaus dalyvių ir praturtindami žurnalą daugeliu straipsnių. Prisiminė, deja, jau Amžinybėn išėjusius kunigus: Joną Borevičių, Alfonsą Grauslį, Joną Kidyką, Bruno Markaitį, negalėjo nepaminėti Aleksandros Likanderienės ar brolio Petro Kleinoto, tų didelio pasišventimo ir kruopštumo asmenų, žymiai prisidėjusių prie žurnalo sėkmės, sugebėjusių sutelkti net 6000 skaitytojų. Atkreipė visų dėmesį, kad Laiškų lietuviams išvaizdos gali pavydėti ne vienas žurnalas. Pagrindinė vinjetė su balandžiu buvo sukurta didelių gabumų per anksti Amžinybėn išėjusio dail. Algirdo Kurausko. Ji augte suaugo su žurnalo tematika ir su mūsų akimis ir širdimis. 50 metų, maždaug 600 žurnalo viršelių, kurių kiekvienas galėtų būti įrėmintas, kaip paveikslas parodai. Tai ses. Mercedes, Ados Sutkuvienės, Rasos Sutkutės, Gražinos Didelytės, minint tik keletą dailininkių, o kiek dar puikių Algimanto Kezio, Algirdo Grigaičio, Stasio Žilevičiaus ir daugelio kitų foto - menininkų nuotraukų. Tai vis mūsų visų turtas sukauptas Laiškų žodyje ir vaizde. Vėl minėjo Marijos seserų kongregaciją Putname, 30 metų gražiai spausdinusią Laiškus, minėjo ir dabartinę techninę redakciją - Joną Kuprį ir Joną Bogutą, ir baigdama dėkojo redaktoriui už milžinišką ištvermę svetimame krašte išlaikant gryną žodį net pusę amžiaus, už įdomumą, prasmingumą ir grožį žurnalo puslapiuose, už tai, kad rūtos šakelė - mūsų kultūros simbolis - yra apjuosta skrituliu - alfa ir omega - žadančiu išlikimą.

     Su dėmesiu ir pagarba buvo sutiktas pagrindinis ilgametis Laiškų lietuviams redaktorius kun. Juozas Vaišnys ir jo nuoširdi kalba. Prisiminęs ir pačius pirmuosius nedrąsius žingsnius, ir pirmuosius bendradarbius, minėjo ir dėkojo visiems dirbusiems, administravusiems, gražinusiems, spausdinusiems, platinusiems, visiem, kurių pavardes taip lengvai galime surasti, vartydami ir skaitydami Laiškus nuo pirmo iki paskutinio šių metų numerio. Susijaudinęs ir susirūpinęs kalbėjo apie žurnalo, kuriam paskyrė visus 50 savo kūrybinio gyvenimo metų, ateitį, apie abejonę slegiančią, apie viltį, kad geroji šviesa apšvies pasiryžimą ir suteiks jėgų tolimesniam kūrybiniam darbui. Įvertinto rašinių konkurso, jau 41-ojo svarbą -dauguma rašinių atkeliauja iš Lietuvos ir jie sudaro gana didelę dalį skelbiamos medžiagos. Šiais metais gavus 64 rašinius - 56 suaugusiųjų ir 8 jaunimo grupėje - I-ąją 200 dolerių premiją suaugusiųjų grupėje laimėjęs R. Kriaučiūnas iš Lansing, MI, sveikindamas leidinį auksinio jubiliejaus proga ir skatindamas ateities konkursus, atsiuntė čekį 500 dolerių. Svečiai redaktoriaus kalbą ne kartą pertraukė, pritardami plojimais.

     Pagarsinus 2000 metų Laiškų lietuviams rašinių konkurso vertinimo komisijos, kurios pirmininkas Juozas Masilionis, sekretorė Laima Krivickienė, narės - Aldona Šmulkštienė ir Emilija Andrulytė, posėdžio įvykusio kovo 18 d. protokolą, o žinutes nugalėtojams jau visiems išsiųstos paštu, pagrindinę Jubiliejui skirtą kalba pasakė Lietuvos garbės konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza. (Jo pasisakymas yra išspausdintas šiame numeryje).

     Jubiliejinė šventė visada išsiskiria sveikinimų gausa. Illinois valstijos specialioji asistentė Pat Michalski į šventę atvežė valstijos gubernatoriaus George H. Ryan nuoširdžiausius sveikinimus ir padėką už puikų darbą. A. Lauraitis perskaitė Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą, įvertindamas, kad : “Pusę amžiaus jėzuitų leidžiami Laiškai lietuviams tapo neatskiriamu laisvės ir tiesos šaukliu, aktyviu lietuvybės puoselėtoju, krikščioniškųjų idealų skleidėju ne vienai išeivijos lietuvių kartai. Lietuvos laisvės byloje ne vieną dešimtmetį liudijote tiesą, ugdėte tradicines vertybes ir tikėjimą laisva Lietuva”.

     Moterys apjuosia tėvą J. Vaišnį plačia austine juosta. Lietuvių bendruomenės kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė, dėkodama tėvams jėzuitams ir redaktoriui už puikų leidinį ir ištikimybę lietuvių kalbai, linki nenustoti, dirbti, kol jėgos leis. Pabaltijiečių jėzuitų provincijolas kun. Antanas Saulaitis SJ dėkoja visiems dirbusiems ir dirbantiems, besisukantiems apie pagrindinę redaktoriaus ašį, palaikantiems, pagrindinę, Laiškų lietuviams idėją ir mintimi, ir širdimi jungti visus lietuvybės išlaikymui, linkėjo, kad žurnalas ir toliau išliktų lietuvybės ir lietuvių kalbos židiniu.

     Daug nuoširdžių sveikinimų, gautų paštu, taip ir liko nepagarsinti, redaktorius žadėjo juos paskelbti Laiškuose. O vakaro programa tęsėsi ir jau scenoje stovėjo Ričardo Soko vadovaujamas Vokalinis moterų ansamblis, ir lietuvių liaudies dainos melodija liejosi ramiais žodžiais: “Ar aš tau, sese, nesakiau”. Moterys dainavo švelniai ir ilgesingai, emocionaliai. “Kai visur tylu, kai vėjas medžiuose miega, kai mintys paukščiais kyla, krūtinėn sminga nerimas svaigus, man ilgesys širdy tada prabyla, pakinkęs vėl eiklius svajų žirgus”.

     Laiškų lietuviams 50 metų gyvavimo sukakties proga invokaciją perskaitė kun. Kęstutis Trimakas. Širdy giliai pasiliko: - “O Tėve, palaimink rytojų, kurio dar nematėm, kurį Tu jau matai savo Apvaizdoj. Laimink visus mus, Tavo suburtus apie šį stalą. Kaitroj užkurk mus savo glėby savo palaima visada... per amžių... per amžių amžius. Amen”

     Vakarienę paruošė Racine Bakery and Delicatessen. Ačiū šaunioms šeimininkėms, maistas buvo puikus. Jo Ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis ištraukė pirmąjį laimingą bilietėlį, ir loterija prasidėjo. Tikiu, kad visi malonūs svečiai ilgai prisimins jubiliejinės “Laiškų lietuviams” šventės popietę, pasibaigusią vėlai vakare. Šią šventę suruošė Jubiliejinės šventės rengimo komitetas: Stasė Petersonienė, Regina Andrijauskienė, Pranė Masilionienė, Marytė Utz, Ramunė Lukienė, Skirmantė Miglinienė, Hedvina Dainienė, Juzė Ivašauskienė, Milda Šatienė, vadovaujamos šventės rengimo komiteto pirmininkės Albinos Ramanauskienės. Prie baro gaivinančius gėrimus maloniai siūlė Kazimieras Rožanskas. Scenoje apie auksu spindinčius 50 metų simbolį ir Laiškai lietuviams užrašą sukosi balti balandžiai, snapeliuose nešdami rūtos šakelę - tai dail. M. Luko kompozicija.

     Kaip savo kalboje pasakė Lietuvos garbės konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza: “Ar nebūtų gražu, jei Laiškus lietuviams gautų Lietuvoje kiekvienos mokyklos biblioteka: Ar nebūtų prasmingas Laiškų lietuviams auksinio jubiliejaus įamžinimas, išleidžiant penkias knygas, kuriose atsispindėtų reikšmingiausi kiekvieno dešimtmečio straipsniai? Jie nėra pasenę, nes daugelis nagrinėtų temų išlieka aktualios ir dabar. Lietuvoje visada laukiami laiškai. O kad Tu mums reikalingas, kad mes Tave mylime ir branginame, rodo ir čia susirinkusi tokia gausi Tavo bičiulių šeima. Ypatinga padėka tenka tėvui Juozui Vaišniui, kuris per ilgą metų eilę su tėviška meile augino, brandino ir saugojo šį žurnalą. Laiškai adresatus pasiekė”.

     “Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manim” (Apr 3,20) Pakvieskime į savo namus gerą lietuvišką leidinį, priimkime mums rašomus laiškus, atsakykime, kad nenutrūktų rašančiojo ir skaitančiojo ryšys.