Ignas Naujokas
Bedievio gyvenimo tuštuma reikalauja Dievo
Be Dievo žmogaus gyvenimas yra tuščias, liūdnas, beprasmis. Jei pažvelgiame į gamtą, matome, kad aiškūs įstatymai ir tikslingumas ją tvarko ir duoda prasmę. Be abejo, dar aukštesnę prasmę turi turėti žmogaus gyvenimas. Juk žmogus yra apdovanotas dvasia, jis yra gamtos valdovas. Žmogaus gyvenimui prasmę gali duoti tik Dievas.
Laiškų lietuviams jubliliejaus Mišias su vysk. Eugenijum Bartuliu koncelebruoja kunigai: Algirdas Paliokas SJ, Juozas Vaišnys SJ, Antanas Saulaitis SJ ir Kęstutis Trimakas. Zigmo Degučio nuotr.
Kad bedievio žmogaus gyvenimas yra klaikiai tuščias ir kad jokiu žemiško turinio įprasminimu to skaudaus beprasmiškumo negalima pašalinti, tai aiškiai pamato tas, kas giliau į šį klausimą įžvelgia, tai patvirtina taip pat besiblaškančio bedievio gyvenimas ir atviri bedievių pasisakymai. Jau Senojo Testamento karaliaus Saliamono šios rūšies pasisakymai ir pergyvenimai bus visiems laikams klasiškas pavyzdys. Šv. Raštas sako, kad šis valdovas visur ir visada ieškojo savo gyvenimo įprasminimo ir praturtinimo šalia Dievo. Ko tik jo širdis geidė, jam nieko netrūko. Bet jis pamatė, kad visa tai dvasios nenuramina ir kad joje pasiliekanti tuštuma reikalauja kitokio užpildymo. Todėl iš jo širdies ir lūpų nuolat veržiasi, kad viskas yra tuštybių tuštybė.
Ar karaliaus Saliamono pavyzdys, kurs milijonų žmonių gyvenime kartojasi, nesukelia mumyse minties, kad, jei žmogus neranda šioje žemėje savo gyvenimo įprasminimo, nusiraminimo ir visiško pasitenkinimo, tai to įprasminimo reikia ne žemėje, o kur nors kitur ieškoti? Jei žemiškos gėrybės žmogaus nepatenkina, tai turi būti kokia nors kita nežemiška gėrybė, kuri pajėgtų jį patenkinti. Argi neturime teisės galvoti, kad jei žmogaus širdis to įprasminimo ir pasitenkinimo ilgisi, tai turi būti kas nors šalia žemės, kas galėtų jo gyvenimą įprasminti, nes įgimti prigimties palinkimai ir nujautimai negali būti beprasmiai? Jeigu jau kompaso adatėlė nerimauja, iki atsistoja viena jai skirta kryptimi, kuri egzistuoja ir ją visiškai nuramina, tai ar neturime pagrindo galvoti, kad ir žmogaus širdies ilgesys bei nerimas ir nepasitenkinimas šia žeme šaukiasi ko nors, kas turi būti ir tą širdies ilgesį gali nuraminti?
Kai užtemsta saulė, tai visi tvariniai kažkaip nejaukiai jaučiasi. Argi ir tai neparodo, kokią svarbią ir nepavaduojamą vietą gamtos gyvenime užima saulė? Žvelgdami į žmonijos gyvenimą, galime aiškiai pastebėti, kad tie istorijos laikotarpiai, kur nustojama tikėti Dievą ir nuo Jo nutolstama, yra taip pat labai nejaukūs, kaip ir saulės užtemimas. Ar nejaučiame ir nematome, kad pasaulis, nustodamas Dievo, vis tampa tamsesnis ir nejaukesnis? Vis didėjantis kriminalinių nusikaltimų skaičius, savižudybės, protinės ligos, žmogaus asmens paniekinimas, politinis banditizmas - tai vis tos tirštėjunčios tamsos siaubą sukelią reiškiniai. Bet nepamirškime, kad žmonija, nors ir stengiasi visiškai Dievą išstumti iš pasaulio, vis tiek dar tebegyvena tos dvasinės saulės besileidžiančiais spinduliais, nors sąmoningai to ir nejaučia. Bet kas būtų, jei nė vieno spindulio nebeliktų?
Kartais kalbame apie primityviškų tautų barbariškumą, bet gal pamirštame, kad tų tautų padangėje, nors ir daugeliu prietarų aptemdyta, šviečia dievybes saulė. Koks barbariškumas užviešpatautų mūsų tautas, jeigu sukurtume tokią santvarką, kurioje dievybės saulė būtų visiškai užgesinta žmonių sąmonėje. Iš tikrųjų gal tai ir negalima, nes žmogaus prigimtyje visados yra įgimta Dievo sąvoka, nors ir labai nuslopinta. Galėtume sulaukti tokių laikų, kai Afrikos tautelių barbariškumas atrodys tikra dvasinė kultūra, sulyginus su mūsų barbariškumu! Ar tokio barbariškumo pavyzdžių šiandien neturime bedieviškuose komunistų kraštuose? Jei kam pirmiau buvo sunku tikėti pomirtinio pragaro dogmą, jei kam pragaras atrodė tik klaikus Dantės vaizduotės padaras, tai šiandien, matydami komunistinės valstybes, sukurtas be Dievo, mes galime daug lengviau įsivaizduoti ir įtikėti pomirtinį pragarą. Juk komunistinė valstybė tai yra tikras pragaro atspindys. Kam teko pažinti ir pajusti komunizmą, supras, kad šie žodžiai nėra perdėti. Komunistai - bedieviai, sukurdami baimės, teroro ir vargo valstybę, sukūrė pragarą žemėje ir, nors ir nenorėdami, įrodė, kaip yra sunku gyventi be Dievo ir kaip žmonijai Jis yra reikalingas. Šioje tamsoje aptemo ir pačios pagrindinės žmoniško gyvenimo sąvokos, pvz., skirtumas tarp to, kas dora ir nedora, kas bloga ir gera, kas teisinga ir neteisinga.
Tad yra teisingi Franz Wetfel žodžiai: “Aš jau labai anksti pažinau, kad sukilimas prieš antgamtiškumą yra viso mūsų vargo priežastis ir kad tikėjimas Dievu yra ne kas kita, kaip pripažinimas, kad pasaulis yra prasmingas... Todėl laikai, kurie dievišką pasaulio prasmę neigia, yra visuotinio pamišimo paliečiami”. Pasaulis be Dievo labai aiškiai įrodo, kad be Dievo negalima gyventi, kad Jo būtinai reikia.
Grįžtant prie pavienio netikinčio žmogaus gyvenimo ir giliau į jį įsimąsčius, galima matyti, kad toks gyvenimas būtinai turi būti tragiškas ir nelaimingas. Visos tokio žmogaus dvasios jėgos merdi ir dūsta. Jei kartais mes matome linksmus ir gyvenimu besidžiaugiančius tokius žmones, kurie save vadina netikinčiais, tai, geriau su jais susipažinę, pamatysime, kad iš tikrųjų jie dar nėra visai pamiršę Dievą ir tikėjimą, jie dar gyvena tikėjimo likučiais ar ta tikėjimo nuotaika, kuri paveldėjimu ar auklėjimu buvo įgyta praeityje. Dažniausiai tokie žmonės yra matę tik tikėjimo praktikavimą, bet ne patį tikėjimą. Jie dar patys sau apyskaitos duoti nepajėgia, kiek dar yra tikėjimo jų tariamame netikėjime.
Yra dar kita žmonių rūšis, kurie gal ir visai netiki, bet atrodo laimingi.
Jų gyvenimas yra labai lėkštas, be jokių problemų, be gilesnio galvojimo. Jie, galima sakyti, gyvena tik išorinį gyvenimą, o apie vidujinį visai negalvoja. Jie savo nelaimės nejunta tik dėl to, kad, užmerkę proto akis, jos nemato. Apie tokius žmones čia nekalbame, nes tai yra akli miegaliai. Čia turime mintyje tik tokius, kurie galvoja, kurie sakosi sąmoningai netikį, kurie jaučia ir sprendžia problemas, tik, žinoma, ne tuo būdu, kuriuo turėtų. Tik tokių žmonių liudijimais mes domimės, nes tik jie gali pasakyti, ką jaučia netikintysis.
Netikėjimas Dievu yra tikėjimas tuštuma, atsitiktinumu, beprasmiškumu. Franz Werfel sako: “Kaip bloga muzika yra organizuota laiko tuštuma, taip ir materialistinis galvojimas yra ne kas kita, kaip organizuota dvasios tuštuma”. Tuštuma ir beprasmiškumas negali patenkinti žmogaus dvasios, ieškančios kiekvieno dalyko prasmės. Kaip didelė, bet tuščia patalpa yra klaiki, taip klaiki yra ir dvasios tuštuma, kai negauna patenkinamo atsakymo į didžiuosius buities ir gyvenimo klausimus. Dėl to ir Tolstojus savo jaunystėje labai klaikiai išgyveno pasaulėžiūros svyravimo klausimus. Laikinai nerasdamas į tuos klausimus atsakymo, jis rašė, kad “be atsakymo į šiuos klausimus negalima gyventi”. Taip, beprasmiškumas galvojančiam žmogui yra baisus, nepakeliamas. Jis stabdo visą veiklumą, nes jei beprasmis visas gyvenimas, tai ar ne juokinga bandyti surasti jo prasmę atskiruose veiklumo pasireiškimuose?
Beprasmiškumas stingdo ir tikrąjį džiaugsmą. Suvysta gyvenimo jėgos ir nuosekliai galvojančius veda savižudybėn. Jei filosofas Nietzsche, kurs iš moterniųjų gal giliausiai yra nusakęs tragiką pasaulio ir žmogaus, pamiršusio Dievą, išėjo iš proto, tai ar prie to neprisidėjo jo matomas klaikumas ir beprasmiškumas to gyvenimo, kurs nėra paremtas Dievu? Bet jei gyvenimas be Dievo yra nepakeliamas, jei giliau galvojąs ir jaučiąs žmogus ne gyvena, o tik vegetuoja ir merdi, ar visa tai neįrodo, kaip reikia Dievo žmogui ir žmonijai? Tuštuma reikalauja užpildymo, beprasmiškumas - prasmės, nulių grandinė - prieš juos stovinčio ir juos įprasminančio vieneto.
Dar paminėsime pasisakymus tų žmonių, kurie į netikėjimo psichologiją giliau įsigyveno ir kurie netikėjimo nelaimę nusakydami, įrodė Dievo buvimą. Štai kokie skaudūs yra šv. Augustino patyrimai prieš atsivertimą: “Kad ir kažin kur kreiptųsi žmogaus siela, visur kitur be Tavęs ras tik skausmą... Bėda drąsuolei mano sielai, kuri tikėjosi, atsitraukusi nuo Tavęs, rasti ką nors geresnio. Varčiausi šen ir ten, atgal, ant nugaros, ant šonų, kniūbščias, bet vis buvo kieta, nes tik Tu vienas esi poilsis”. Kaip šiuose šv. Augustino išpažinimuose yra vaizdžiai išreikštas bandymas ieškoti gyvenimo įprasminimo šalia Dievo ir kaip žmogaus prigimtis tuose “įprasminimuose” teranda vien skausmą!
Panašiai kalba ir Dostojevskis:
“Gyvenimas šalia Dievo - tai kančia, kurios negali vienas pakelti. Ir jei žmogus Dievo neranda ir nenori surasti, tada jis ieško ir suranda stabą”. Čia genialusis mintytojas parodo didelį žmogaus savęs apgaudinėjimą, kad tik galėtų laimingiau gyventi. Nujausdamas beprasmiškumo klaikumą ir nenorėdamas priimti Dievo, kurs reikalauja pakeisti ir sudievinti gyvenimą, žmogus sukuria tariamo prasmingumo iliuziją, bet tuo falsifikuotu pinigu jis įrodo tikro pinigo, tikros vertybės buvimą. Kitame savo veikale Dostojevskis pakartoja tą pačią mintį: “Dievą atmesti tai reiškia nusilenkti stabui: mediniam, auksiniam ar protiniam. Tai yra stabmeldžiai, bet ne bedieviai”.
Prisimindamas gyvenimo patyrimą, kad viskas ir visi čia žmogų apvilia, jis pradeda ilgėtis ir tiesti rankas į tokią esybę, kuri neapvilia. Prisiminus, kad širdžiai reikia meilės, o pastovios meilės vertų objektų čia žmogus neranda, tampa visai suprantamas tas Dostojevskio aprašytas ilgesys: “Dievas jau dėl to man reikalinga, kad tai vienintelė esybė, kurią galima amžinai mylėti”.
Retomis fizinio vienišumo valandomis, kai žmogus suserga, ar dvasinio vienišumo valandomis, kai žmogus pasijunta apleistas tų, kuriais pasitikėjo, kuriuos mylėjo ir kuriuose matė beveik vienintelę gyvenimo atramą, tomis valandomis net ir netikintis negali nejusti, kad žmogus be Dievo yra karčiai vienišas. Tik tada jis pajunta, kad šv. Kotrynos Genuvietės žodžiai yra labai teisingi: “Ar nori, kad trumpai pasakyčiau, kas yra Dievas? Tai yra tas, nuo kurio atsiskyrus, nerandama ramybės”.
Tik didelės ir ilgos kančios sutrintas netikintysis, pajutęs savo bejėgiškumą ir nuo kitų priklausomumą, vadinas, nuolankiau nusiteikęs ir labiau atviras tiesai, patiria visišką menkumą žmogaus, atsiskyrusio nuo Dievo. “Esame niekas, jei ryšiai, kurie mus riša su Juo, nutrūksta. Esame akli, jeigu Jo nematome, esame kurti, jeigu Jo negirdime, esame nejautrūs, jeigu Jį pamirštame” (P. Lippert SJ). Visos vertybės nustoja savo vertės, jeigu jų užnugaryje nestovi Dievas; viskas virsta tik piniginiu popieriumi, neparemtu auksu.
Gal dramatiškiausiai netikėjimo nelaimę nusako rašytojas Roger Martin du Gard savo romane Thibaults: “Yra visatoje žmogus, kuris neapsakomas kančias kenčia dienos metu ir kuris naktį negali užmigti, tai tas, kuris jaučia pasibaisėtiną širdies tuštumą, nes jos norų malonumai negali užpildyti; tai tas, kurio galvoje yra visų jo galių kankinantis sąmyšis; tai tas, kuris pramogų metu linksmų svečių tarpe staiga pajunta, kad apie jo širdį niūriai plasnoja vienatvė. Yra visatoje žmogus, kuris nieko nesitiki, nieko nebijo (su tuo negalima sutikti, I. N.), kurs gyvenimą niekina ir vis dėlto neturi jėgų jam nutraukti. Tasai žmogus tai yra tas, kuris netiki Dievo”.
Jeigu žmogaus prigimtis yra nelaiminga be Dievo, ar tai nėra įrodymas, kad ji nėra skirta bedievybei? Jeigu ji būtų tam skirta, tai tame stovyje jaustųsi laiminga, nes kiekvienas yra laimingas, pasiekęs savo tikslą. Bet jeigu “siela, nutolusi nuo Dievo, yra lyg išnarintas skaudantis sąnarys” (Fenelon), tai tas stovis nėra natūralus. Taigi Dievo išvijimas iš savo gyvenimo yra labai nenatūralus elgesys. Todėl netikėjimo nelaimės tuštuma šaukiasi Dievo, įrodo Dievo būtinumą. Jei gyvenimas be Dievo nėra ramus, tai aišku, kad Dievas yra ir Jis yra reikalingas, nes gyvenimiškas instinktas žmogaus negali apgauti.
Tikinčiojo žmogaus gyvenimas įrodo Dievo buvimą
Sielos, gyvenančios su Dievu, jaučiasi gyvenančios turiningą ir prasmingą gyvenimą. Jos lengviau pakelia visas gyvenimo naštas ir kančias. Sielos, ypatingai artimos Dievui, išgyvena begalinę to artumo laimę ir džiaugsmą. Tas džiaugsmas kartais būna taip apčiuopiamas, kad jo spinduliai prasiveržia ir pro didžiausių kančių debesis. Kankiniai, šventieji ir mistikai visa tai savo gyvenimu paliudija.
Ar tokie reiškiniai neturėtų sukelti net ir nefanatiškiems netikintiesiems bent kuklų abejojimą: argi grynas niekas galėtų taip apčiuopiamai veikti žmogaus gyvenimą ir tokios šviesos spinduliais jį nušviesti? Argi jie neturėtų pagalvoti, kad tie apčiuopiami džiaugsmingų dvasinių išgyvenimų reiškiniai turi turėti ne mažiau tikrą priežastį? Juk žmogui, norinčiam blaiviai objektyviai galvoti ir išsiilgusiam tiesos, tas faktas, kad daugelis žmonių Dieve suranda aukščiausią dvasinį džiaugsmą, yra įrodymas, kad žmogus yra skirtas Dievui.
Jei žmogaus klausiančioji ir ieškančioji dvasia ilgisi grynos tiesos, jeigu jo valia, įkvėpta sąžinės, yra lenkiama siekti dorovinio gėrio visumos, jeigu jo širdis ilgisi grožio ir su juo susidūrusi, tartum sparnus skridimui išplečia, tai įrodo, kad tiesa, gėris ir grožis yra objektai, kurių žmogaus siela siekia ir į kuriuos ji visa savo prigimtimi veržiasi. Jeigu net ir daliniai tiesos, gėrio ir grožio išgyvenimai virsta nemažo džiaugsmo šaltiniais, tai yra įrodymas, jog tiems dalykams žmogaus siela yra skirta. Bet tik Dievas yra tikroji Tiesa, didžiausias Gėris ir Grožis.
Ir čia, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje, prisiminkime kai kurių žmonių pasisakymus. Pažvelkime, ką jautė tie žmonės, kurie Dieve gyveno. Štai klasiškas Šventraščio pavyzdys iš karaliaus Dovydo gyvenimo. Pirma nutolęs nuo Dievo nuodėmingu gyvenimu, vėliau gailesčiu ir atgaila grįžęs prie Dievo, Dovydas pradeda gyventi turiningą ir prasmingą gyvenimą, vis labiau ir labiau pajusdamas Dievo saldybę. Savo pergyvenimus ir jausmus jis išreiškia meile ir susižavėjimu trykštančiose psalmėse. Kai Dievas prie jo priartėjo, viskas įgyja prasmę ir turinį. “Tavyje yra gyvenimo šaltinis ir tavo šviesoje mes matome šviesą” (Ps 35). Atgaila ir gailesčiu prisiglaudęs prie Dievo, jis pergyvena dvasinės laimės periodą: “Viešpats gano mane: nieko man netrūksta; žaliuojančiose ganyklose mane paguldo. Prie vandens, kad pailsėčiau, nuveda mane: Jis atgaivina mano sielą” (Ps 22). Dovydas ragina ir kitus tą saldybę pajusti: “Ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats; palaimintas žmogus, kurs bėga prie Jo glaustis” (Ps 33). Dovydas išgyvena, kaip ir daugelis didžiųjų mistikų, didžiausios laimės pajutimą: “Kokios meilingos Tavo buveinės... trokšta ir išsiilgusi geidžia mano siela Viešpaties padangčių; mano širdis ir mano kūnas džiūgauja gyvajam Dievui... Tikrai, geresnė yra viena diena Tavo prieangiuose, kaip kitų tūkstantis...” (Ps 83).
Vėl prisiminkime, ką jautė šv. Augustinas, suradęs Dievą po ilgo klaidžiojimo. Suradęs Dievą, jis surado viską. “Mylėk vieną gėrį, kuriame yra visi gėriai, ir užteks”. To begalinio džiaugsmo pilnumą pajunta tik tie, kurie visiškai Dievui pasišvenčia: “Kaip nuostabus Tavo meilės saldumas, kuriuo džiaugiasi tie, kurie nieko šalia Tavęs nemyli, nieko neieško, net nieko galvoti netrokšta”. Ir štai tokių žmonių jausmai, kuriuos ir jis pats išgyveno: “Už Tavo meilę nėra nieko labiau glamonėjančio... tik Tu esi pilnumas ir nenutrūkstąs išteklius negendamo saldumo... kai Tavęs ieškau, ieškau laimingo gyvenimo... Laimingas gyvenimas yra džiaugtis Tavimi, prie Tavęs, dėl Tavęs, nėra kito laimingesnio gyvenimo” (Išpažinimai).
Kristaus Sekimo autorius, taip aiškiai jaučiama kontempliatyvi dvasia, yra kupinas susižavėjimo Dievu: “Tavyje randu viską... Tavęs vieno pakanka... noriu tik Tavęs... Dievas yra visa ko šaltinis, iš kurio sau semia džiaugsmą visi šventieji... Džiaugsmai, kuriais apdovanoji Tave mylinčius kontempliacijos metu yra neapsakomi. .. Juos girdai iš išganymo taurės, kurioje yra visi dangaus džiaugsmai...”
Šitas begalinis džiaugsmas iš Dievo artumo yra suprantamas, jei prisimenama katalikybės tiesa apie Dievo malonę ir jos esmę. Juk Dievo malonė tai yra dieviškas gyvenimas tai dangaus užuomazga sieloje. Nenuostabu, kad siela, kuri šiuo gyvenimu gyvena, jaučia tokius džiaugsmus, kuriems lygių nėra žemėje. Kai kurie šventieji tą Dievo artumo džiaugsmą taip galingai jausdavo, kad jų prigimtis, tartum elektros lemputė, į kurią yra paleista per stipri srovė, vos vos neperdegdavo. Ir mistikų ekstazės, t.y. pojūčių ir nuovokos nustojimas, yra lyg savotiškas lempos išjungimas, kad džiaugsmo perteklius jos neperdegintų. Tokie stiprūs pergyvenimai tai yra lyg dangaus suspindėjimas žemėje. Tai yra gyvenimiškas šv. Pauliaus žodžių pailiustravimas apie pomirtinę laimę Dieve, kurios čia negalime įsivaizduoti, nes panašių dalykų nesame patyrę, nei matę, nei girdėję. Ar bereikia didesnio ir apčiuopiamesnio Dievo buvimo įrodymo?
Gal kas pasakys, kad čia suminėjome tik tų žmonių pasisakymus, kurie mūsų laikams yra labai tolimi. Gal kas pamanys, kad toks džiaugsmas mūsų laikais nėra įmanomas. Bet galime rasti ir mums artimesnių žmonių panašių išgyvenimų. Štai nors ir nepaskelbtas šventuoju, bet labai gilus krikščionis fizikas Pascal yra išgyvenęs labai apčiuopiamą ekstatinį Dievo artumą. Tasai išgyvenimas virsta labai giliu religiniu įsitikinimu, sujungtu su begaliniu džiaugsmu.
Įdomu pasiskaityti naujųjų atsivertėlių biografijas. Jie visi išgyvena savo atsivertimą, kaip nepaprastą gyvenimo nušvitimą, pražydėjimą, džiaugsmą. Štai vokiečių tapytojas Julius Langbehn (miręs 1907 m.) savo laiške vyskupui Keppleriui rašo: “Kas yra visi pasaulio erškėčiai prieš vieną, vienintelę rožę? Niekis. Štai mano gyvenimo išsprendimas. Aš suradau rožę. Pagaliau aš vėl turiu namus ir tėvynę . Kai kurie jo pasisakymai mums leidžia suprasti, kiek džiaugsmo jis išgyveno, praktikuodamas religiją. “Vienintelė vieta, kur aš jaučiuosi tikrai ramus, tai katalikų bažnyčia... Kaip jaučiuosi laimingas, kai vienas su Juo bažnyčioje esu, negaliu apsakyti. Iš susižavėjimo man net širdį pradeda fiziškai skaudėti”.
Jei pažvelgiame į aštriausių katalikų vienuolynų gyvenimą, pvz., trapistų, kartūzų, karmeličių, kur žmonės, pasaulio stiliumi kalbant, save palaidoja, išsijungdami iš viešojo gyvenimo, atsiskirdami nuo savo artimųjų, visai paneigdami savąjį aš ir jį nukryžiuodami, matome, kad ten pasiekto Dievo artumo dėka iš jų sielų trykšta tokie džiaugsmo šaltiniai, kurių net ir uolūs tikintieji negali suprasti ir net įsivaizduoti. Štai karmelite Elzbieta (iš Prancūzijos Dijon miesto) 21 metų įstoja į vienuolyną ir 26 metų miršta. Tai tikra meilės pasiaukojimo liepsna. Jos raštai parodo, ką ji išgyveno. Savo dvasiniame dienoraštyje ji rašo: “Sode, vienuolyno koridoriuose, visur Dievas yra taip arti, kad tartum tik plonas šydas Jį dengia ir kiekvieną momentą Jis gali pasirodyti... Šita draugystė su Juo mano viduje tapo man nuostabi saulė, kuri nušvietė mano gyvenimą ir man į čia dangų atnešė... Aš suradau dangų žemėje, nes dangus tai yra Dievas, o Dievas yra mano sieloje. Tą dieną, kai aš suvokiau šią tiesą, viskas man nušvito ir pradėjo spindėti”. Šitas nuostabus džiaugsmas, surastas Dievo artume, davė jai jėgų pakelti skausmingą atsiskyrimą nuo motinos ir aštrų karmeličių gyvenimą. Štai jos žodžiai: “Dieve turiu viską ir Jame surandu tuos, kuriuos turėjau palikti... Jei Dievas nepripildytų mūsų vienuolyno koridorių ir celių, kaip ten būtų nyku! Bet Jis mums persišviečia per viską, mes Jį nešiojame savyje, ir šitas mūsų gyvenimas tampa lyg paankstintas dangus”. Kaip blankūs atrodo visi protiniai Dievo buvimo įrodymai, kai susiduri su tokiais Dievo išgyvenimais!
Yra tūkstančiai sielų, kurios Dieve surado džiaugsmą ir laimę. Tas džiaugsmas joms padėjo pagundų metu nugalėti nuodėmingo džiaugsmo viliojimus ir jas pririšo prie Dievo amžinai. Kaip fizinių spindulių ir fizinės šviesos šaltinis yra saulė, taip ir dvasinio džiaugsmo ir dvasinės šviesos spinduliai rodyte rodo į jų šaltinį - Dievą.
