(Lietuvos generalinio garbės konsulo Čikagoje kalba, pasakyta šio jubiliejaus proga)
1950-tų metų žiema. Daugeliui iš mūsų -pirmoji žiema šiame krašte. Vieną vasario popietę, grįžęs iš gimnazijos, pašto dėžutėje randu kuklų 8 puslapių leidinį. Jo pavadinimas - Laiškai lietuviams. Vartau. Trumpi, įdomūs straipsneliai. Pradedu skaityti pirmą puslapį:
“Gal ne kartą Tau teko paimti į rankas ir paskaityti paprastą, kuklų mėnesinį leidinį, pavadintą Misijonieriaus laiškais. Tai buvo Tėvo Bružiko ar kurio nors kito jėzuitų misijonieriaus laiškai, siunčiami iš Vokietijos visiems lietuviams, kurių negalėjo pasiekti gyvas žodis. Pasikeitus sąlygoms, jų tolimesnis leidimas iš Vokietijos yra neįmanomas. Tačiau iš visų kampų mus “bombarduoja”, kad šį naudingą darbą tęstume. “Vox poluli, vox Dei”, pamanėme ir pasiryžome “Misijonieriaus laiškų” nenumarinti.
Pagrindinis šventės kalbėtojas generalinis Čikagos garbės konsulas Vaclovas Kleiza. Rolando Bartašiūno nuotr.
Ne visi šių laiškų rašytojai žada būti misijonieriai, todėl savintis Misijonieriaus laiškų vardo nepritiktų. Antra vertus, yra naudingiau žinoti, kam laiškas siunčiamas, negu kieno rašomas. Dėl to ir nutarėme juos pavadinti Laiškais lietuviams. Vadinas, jie yra skiriami kiekvienam lietuviui, nesvarbu kurioj pasaulio šaly jis begyventų.
Šių laiškų tikslas - užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines-dorines problemas”.
Įdomi buvo ir leidinėlio metrika: leidžia Tėvai Jėzuitai, redaguoja Juozas Vaišnys SJ, atskiro numerio kaina - 5 centai, metinė prenumerata - 50 centų.
Po mėnesio jau skaitome pirmuosius skaitytojų atsiliepimus apie šį jauną kūdikį: “Puikūs laiškai: stiprina lietuvybę ir sąmoningą krikščionybę. Vinjetes - krikščioniškos ant lietuviško pagrindo. Tautinis apaštalavimas ir dargi sėkmingiausia modernia dvasia, kuri labai skiriasi nuo senoviško metodo. Tokiu keliu eidami, sutelksite didesnes lietuvių minias ir nuvesite jas į Lietuvos Nepriklausomybę ir į išganymą” (1950 kovas).
LL bus tas svečias, kuris ne vienai sielai, klaidžiojančiai ūkanotą naktį nežinomam kely, paduos žiburį, kad galėtų pasižiūrėti į kelio rodyklę ir pasirinkti teisingą kryptį” (1950 kovas).
Ir taip gimė Laiškai lietuviams. Naujasis kūdikis greitai augo. Po metų - jau 16 puslapių. Dar už metų - 24 puslapiai, o 1953 metų sausio mėnesio vedamajame skaitome:
“Laiškai lietuviams, pradėdami ketvirtuosius metus, padidėja iki 32 puslapių ir pasipuošia klasikinio meno iliustracijomis. Nors kai kurie pageidauja šį laikraštį gauti du kartus per mėnesį, kad ir plonesnį, bet dabartinėmis sąlygomis dėl grynai techniškų sunkenybių mums tai yra neįmanoma”.
Nė nepajuntame, kaip skuba laikas ir štai jau švenčiame pirmąjį Laiškų lietuviams dešimtmetį. Savo vedamajame “Pirmasis dešimtmetis” redaktorius dar kartą akcentuoja Laiškų lietuviams tikslus:
“Nors šio žurnalo išorinė išvaizda metais iš metų trupučiuką keitėsi, bet jo turinys pasiliko tas pats. Kiekvienas numeris skiriamas tam tikslui, kuriam buvo pradėtas Laiškų lietuviams leidimas: aplankyti su spausdintu paprastu ir nuoširdžiu žodžiu visus mūsų tautiečius, išsiblaškiusius po įvairias pasaulio šalis ir padėti jiems susiorientuoti religiniuose, moraliniuose ir tautiniuose klausimuose, kurie kyla, susidūrus su naujais žmonėmis ir naujais papročiais” (1960 sausis).
Savo sveikinime prof. Zenonas Ivinskis rašo:
Mūsų tremties bei išeivijos spaudoje Laiškai lietuviams užėmė sau priklausančią garbingą vietą. Kai daugumos laikraščių skiltys ilgai užsipildė ir tebėra užpildomos siaurais ir praeinančiais politiniais, partiniais ir kompetenciniais ginčais, Laiškai lietuviams pagrįstai susirūpino pačiu tremtiniu, jo dvasios veidu. Ištisą dešimtmetį suvargusiai lietuvio sielai svetur Laiškuose lietuviams buvo duota tikrai daug peno, įžvalgiai ir praktiškai atsakyta į daugybę jį kamuojančių pasaulėžiūrinių klausimų. Malonu pažymėti, kad ir išoriniu atžvilgiu LL yra padarę didelę pažangą ir šiandien skaitytojui prisistato tokiu pavidalu, kad juos ir šviesuolis, ir paprastas neakademinis spaudos skaitytojas mielai ima į rankas. Originalus žurnalo iliustravimo menas parodo redakcijos vis naujas bei įdomias inspiracijas ir kūrybinius užsimojimus (1960 sausis).
Tais pačiais metais Laiškai lietuviams žengė naują žingsnį: liepos-rugpjūčio numeryje paskelbė konkursą geriausiam straipsniui: “Svarbiausieji mūsų uždaviniai dabartinėse išeivijos sąlygose”. Pirmojo konkurso laimėtoju tapo čikagietis Pranas Razminas. Kitais metais konkursas paskelbtas geriausiam rašiniui jaunimo klausimais. Ir taip per beveik 40 metų šie konkursai ryškindavo įvairias aktualias mūsų krikščioniško bei tautinio gyvenimo temas.
Šiandien čia pagerbsime šių metų laimėtojus ir pasidžiaugsime jų darbais.
1962 metais žurnalas vėl papilnėjo - jau 36 puslapiai ir įvestas naujas skyrius: Skaitytojų laiškai.
Nors dauguma skaitytojų labai teigiamai vertino Laiškus lietuviams, tačiau ne visi žurnalui turėjo tik komplimentus. Buvo ir kritiškesnių pasisakymų:
Prašmatnesni viršeliai ir viduje brangesnio popieriaus du lapai su nuotraukomis -dar nepagerėjimas, jei turinio kokybė negerėja. Kol lietuvybės ir tautybės kultūros klausimais neįtraukiama daugiau išmaningų rašytojų, tai 2.000 dolerių padidėjusių Jums išlaidų, man atrodo, be reikalo išmetami pinigai! Šalia naujų “realistinio” pobūdžio staipsnių tas paviršutinis blizgesys yra tik dar vienas ženklas, kad žurnaliukas suka prisitaikymo amerikonybei pusėn. Jei taip ir toliau bus, nebetiks nė dabartinis užrašas Laiškai lietuviams. Naujajai pakraipai gal geriau derinsis ir naujas pavadinimas, pvz., “Dvasinė atrama nutaustantiems” (1962 liepa).
“Man patinka Laiškai lietuviams, tik nepatinka kartais juose randami naujoviški, modernūs paveikslai. Juose ir šventieji atrodo į kažin ką panašūs” (1990 balandis).
“Pertvarkytas žurnalas - gražus. Tačiau kodėl tokios liūdnos spalvos viršelyje? Nejaugi viskas taip juoda? Be to, juodos dėmės ar linijos tarp nuotraukų nedaug grožio prideda” (1962 liepa).
O ten pat kitas skaitytojas rašo:
“Laiškus lietuviams visuomet perskaitau nuo pirmojo ligi paskutiniojo puslapio. Dabar ir jų išvaizda žymiai patrauklesnė negu anksčiau, tad dar maloniau juos rankose laikyti bei skaityti. Linkiu, kad kiekvienas lietuvis užsiprenumeruotų šį puikų žurnalą” (1962 liepa).
Kad žurnalas per 50 metų augo, brendo, tobulėjo ir neatsiliko nuo gyvenimo, tai didele dalimi yra redaktorių darbo ir pasiaukojimo nuopelnas. Ir nuostabu, kad per tokį ilgą laikotarpį žurnalas teturėjo tik du redaktorius. 1963 metais, tėvui J. Vaišniui išvykus iš Čikagos, redagavimą nuo tų metų spalio mėnesio perėmė tėvas Kęstutis Trimakas.
Savo pirmajame vedamajame Gairės ateičiai naujasis redaktorius ypatingą dėmesį kreipė į jaunas lietuviškas šeimas. Toliau jis rašė:
Mūsų svarbiausias uždavinys - lietuviams padėti ugdytis dvasinėje kultūroje. O ji nėra vien lietuvybė, bet nėra mums galima be lietuvybės.
Mes siekiame būti modernūs: šimtu procentų pasisakome už modernius laikus, bet aiškiai matome, kad ne viskas šimtu procentų gera juose. Belieka gera atskirti nuo bloga. Bendromis pastangomis stengsimės susidaryti platų žvilgsnį, pritaikydami tiksliau modernius laikus pažinusias įžvalgas savo svarstymams, kas ir kaip paveikia mūsų asmenišką, šeimyninį, tautinį bei pasaulėžiūrinį mentalitetą ir elgesį - neigiamoms įtakoms išvengti, o gerąsias priimti.
Į jus norime prabilti giliai, poluliariai ir, kiek galima, plačiau: giliau - ne paviršutinišku, bet apgalvotu ir paremtu temos gvildenimu; populiariai - daugelį skaitytojų sudominančiai; ir kiek galima, plačiau - visapusiškiau. Iš principo pasisakome tik už Kristų. Tik esminiuose tikėjimo (ir moralės) dalykuose būsime nepalenkiami - aiškinsim, bet neabejosim; neabejosim - likdami ištikimi savo meilei” (1963 spalis).
1970 m. sausio mėnesį į redaktoriaus kėdę vėl sugrįžo tėvas J. Vaišnys. Taigi tėvas J. Vaišnys Laiškus lietuviams redaguoja jau 44 metus, ir tai turbūt mūsų spaudos istorijoje yra rekordas. Per tą laikotarpį jis tik Laiškų lietuviams redagavimui yra atidavęs apie 50.000 valandų.
Pirmuosius kelerius metus Laiškų lietuviams puslapius daugiausiai pripildė dvasininkų straipsniai. Nuo maždaug 1955 metų į bendradarbių eiles pradėjo daugiau įsijungti ir pasauliečai.
Po antrojo Vatikano suvažiavimo matome dar didesnį pasauliečių įnašą. 1964 m. į redakcinį kolektyvą ateina pirmasis pasaulietis. Kuo toliau, tuo labiau pasauliečiai prisidėjo prie Laiškų lietuviamsgyvenimo. Jei pradžioje dauguma bendradarbių buvo dvasininkai, tai šiandien jau matome aiškią pasauliečių persvarą. Iš 1999 metų turinyje paskelbtų 102 straipsnių, tik 20 yra parašyti dvasininkų. Ar tai reiškia, kad Laiškai lietuviamslabiau supasaulėjo? Manau, kad ne, tačiau dvi priežastys nulėmė šį pasikeitimą. Pirmoji, tai labai sumažėjęs dvasininkų skaičius mūsų tarpe. Antroji, labai padidėjęs bendradarbių tinklas iš Lietuvos.
Nėra abejonės, kad Laiškai lietuviamsyra palikę gilius pėdsakus išeivijos lietuvių gyvenime. Sunku pasverti jų reikšmę bei svarbą mums, tačiau tikime, jog jis ne vienam buvo kelrodžiu, padėjusiam apsispręsti lemtingomis gyvenimo valandomis. Turbūt kiekvienas čia esantis galėtų ir savo gyvenime atrasti tokių momentų, kuriuose Laiškai lietuviamspadėjo padaryti vienokį ar kitokį sprendimą.
Ir šiandien Laiškai lietuviamsyra aktualūs tiek mums, tiek Lietuvos lietuviams. Lietuvoje jie yra labai mielai laukiami ir skaitomi. Kai tėvas J. Vaišnys yra užsiminęs, jei Lietuvoje Laiškus lietuviamsgauna viena šeima, tai juos paskiau perskaito dar dešimt kitų šeimų. Jie eina iš rankų į rankas.
Šiandien vienas iš pagrindinių mūsų rūpesčių yra Lietuva. Apie jos problemas visi gerai žinome. Nors ten gyvenimas ir sunkus, bet dar neteko girdėti, kad kas nors būtų miręs nuo fizinio bado. O tačiau beveik kiekvieną dieną skaitome spaudoje, kiek daug žmonių Lietuvoje yra dvasinio bado aukos. Laiškai lietuviamssavo paskirtimi gali mažinti tą dvasinį badą. Bet čia reikia mūsų visų pastangų. Ar nebūtų gražu, jei Laiškus lietuviamsLietuvoje gautų kiekvienos mokyklos biblioteka? Ar nebūtų prasmingas Laiškų lietuviamsauksinio jubiliejaus įamžinimas, išleidžiant penkias knygas, kuriose atsispindėtų reikšmingiausi kiekvieno dešimtmečio straipsniai, pasirodę Laiškuose lietuviams!Jie nėra pasenę, nes daugelis nagrinėtų temų išlieka aktualios ir dabar.
Mielas Laiškų lietuviamsžurnale! tu esi mūsų kūdikis, nes čia gimei, augai, brendai ir dabar tebesi su mumis. Mes trokštame, kad ir per ateinančius dešimtmečius Tu išliktum su mumis. Lietuvos lietuviai visada laukia laiškų iš užsienio. Todėl ir ateityje mes stengsimės sudaryti sąlygas, kad Tu daugiau pasiektum mūsų tėvynainius. O kad Tu mums esi reikalingas, kad mes Tave mylime ir Tave branginame, rodo ir čia susirinkusi tokia gausi Tavo bičiulių šeima.
Lenkiame galvas ir su gilia pagarba dėkojame Tėvams Jėzuitams, per 50 metų nešusiems šio žurnalo leidimo naštą. Nepaprastai esame dėkingi abiem redaktoriams už jų idėtą darbą. Ypatinga padėka tenka tėvui Juozui Vaišniui, kuris per ilgą metų eilę su tėviška meile augino, brandino ir saugojo šį žurnalą. Aišku, be gausios bendradarbių ir skaitytojų šiemos žurnalas nebūtų pajėgęs įžengti į 51-uosius metus. Jiems visiems ačiū, ir todėl tik visų Jūsų dėka šiandien galime drąsiai sakyti: Laiškai savo adresatus pasiekė.
Vaclovas Kleiza
