(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Laura Čyžiutė
Lyja. Stambūs lašai plauna pageltusius rudeninius lapus. Gatvėje šmėžuoja skubantys žmonės, prisidengę margaspalviais skėčiais. Vieni linksmi, kiti susirūpinę. Jie visi skuba. Kur? Namo? Į darbą? Galbūt... Mes juk visi skubam. Skubam gyventi, užaugti, mylėti. Norim aplenkti laiką. Tačiau ar susirūpinam, ką mes norėtume pasiimti ir ką palikti, žengdami į naują tūkstantmetį? Pažvelgiau pro langą. Nustojo lyti. Apsiaviau batus, apsirengiau striukę ir išėjau pasivaikščioti po šlapias gatves. Aplinkui balos. Daug balų. Ir visose drumzlinas vanduo. Toks pat drumzlinas ir nešvarus, kaip kai kada tampa ir pats gyvenimas. Dabar žmonės tokie šalti. Tokie pilki ir susirūpinę jų veidai. O akys liūdnos liūdnos. Daugumos širdyse meilė, pasitikėjimas ir altruizmas sukaustyti grandinėmis ir užrakinti giliuose sielos požemiuose. Ir jų visų lūpomis šaiposi egoizmas, pavydas, o rankos gniaužia šaltą plieninį kumštį. Ne! Aš to nenoriu pasiimti su savimi! Man to nereikia. Mano širdyje nėra vietos kerštui ir neapykantai. Nenoriu savo sielos užversti šiomis šiukšlėmis. Juk jos mane pribaigtų. Jos užgožtų meilę gyvenimui, tikėjimą ir džiaugsmą, o be šito aš būčiau lyg nudžiūvusi šaka, kuri niekada negalės džiaugtis pavasariniu atgimimu. Aš negaliu gyventi be pavasario žalumos, obels baltų žiedų, be vasaros margaspalvių gėlių, be auksinio rudens ir šalto krištolo žiemos. Aš visa tai norėčiau pasiimti, žengdama į trečiąjį tūkstantmetį. Ir ne tik tai! Daugybės, begalybės yra tokių dalykų, kuriuos norėčiau pasiimti su savimi. Man reiktų milžiniško dydžio pintinės, kad tuos dalykus galėčiau sutalpinti. Nes man jų reikia daug daug. Nė vieno nenorėčiau palikti. Štai ko man reikia:
Noriu su savimi pasiimti begalybes auksinių žvaigždžių, kad galėčiau kiekvienam, kuris jausis be galo nelaimingas, parodyti krentančią žvaigždę, kuri jam dovanotų nors kruopelę to džiaugsmo, kurį prarado. Jei pasiimsiu žvaigždes, tai kiekvieną vakarą iki vėlumos klausysiu jų auksinių pasakų, kuriose išsipildo visi troškimai. Manau, jog kiekvieno žmogaus širdyje gyvena fėja, vardu Viltis, su savo mažyčiais vaikais: Meile ir Tikėjimu, kurie turi didžiulę galią žmonių pasaulyje.
Noriu su savimi pasiimti ir sapnus. Ne, ne košmarus, kuriuose it vaiduoklis siautėja blogis. Man reikia linksmų ir spalvotų sapnų, kur lyja aukso lietus, kur per cukrinius geležinkelio bėgius rieda šokoladiniai traukiniai ir kur mažyčiai žaliakepuriai nykštukai supasi ant mėnulio rago.
Man reikia pavasarinio lietaus. Tik jis krištolo prisilietimu atgaivina žolę. Man patinka klausytis jo mažyčių stiklinių kojyčių tipenimo, jo žaismingo barbenimo j langą. Tik lietus moka stikle parašyti pačias nuostabiausias krištolo eiles, kurios neprilygsta daugeliui eilėraščių. Noriu pasiimti ir paukščius, kad kasdien girdėčiau gražiausias melodijas, kurios veržte veržiasi iš gležnutės krūtinės. Ypač man patinka lakštingalos čiulbėjimas, nes jis ramina širdį, savo grakštumu užvaldo sielą. Tačiau pati žaismingiausia - gegutė. Ji man mena slėpynes, kurias su draugais žaisdavau, kai buvau mažytė. Tas toks paprastutis “ku - ku” “lipdyte prilipdo” šypseną veide. Tačiau šie visi vaizdiniai nublanksta išvydus karalienę gulbę. Prieš šį didingą paukštį pasijuntu tokia menka. Gulbė tokia ori ir išdidi. Jos baltas apdaras teikia puošnumo, didingumo ir elegancijos.
Be šių išvardytų nuostabių dalykų, norėčiau į tą didžiulę pintinę sudėti visas pasaulio gėles, kad galėčiau paskęsti nuostabiam, pasakiškam kvapų pasauly. Ir ne tik dėl to! Noriu, kad visas pasaulis žydėtų margaspalviais žiedais! Noriu, kad kiekvieno žmogaus veide kartu su gležna gėle pražystų meilė ir kad jos kvapas, apskriejęs pasaulį, paliktų po didžiulį pėdsaką kiekvieno žmogaus širdy. Mano pats didžiausias troškimas - kad visuose Žemės kampeliuose įsivyrautų meilė, kuri nemoka nekęsti. Juk meilė turi pragysti pačia melodingiausia paukščio giesme ir spinduliuoti karščiausia šiluma, kad kiekvieną sušalusį ir nelaimingą galėtų sušildyti.
O ką aš daryčiau be tylių ir šiltų vasaros vakarų? Juk tik tada gali išgirsti smuikuojant žiogus ir pamatyti rūke skęstančias pievas, miškus, ežerus. Tik tada siela atsigauna. Daros taip lengva ir gera. Noris nulėkti į rūku apsiklojusias pievas ir kurti, kurti. Eilės pačios liejasi. Ir vis apie tą patį dalyką. Apie meilę... Apie ją man šneka ir vandens lelijos, ir pievų dobiliukai.
Ach, tie nepakartojami vasaros vakarai! O rudens naktys... Krentančios žvaigždės, gelsvi klevo lapai ir krištolinis lietus. Tai taip nuostabu. Aišku, kartais liūdna. Gaila vasaros. . . Tenka slapčia nubraukti ir sūrią ašarą. Bet tik vienintelę. Juk kartais mums reikia ašarų. Todėl aš ir norėčiau jas su savimi pasiimti. Ne, nedaug. Užtektų ir poros ar trejeto.
O ką mes trečiame tūkstantmetyje darytume be prisiminimų? Gyventume, gyventume, o kai ateitų laikas visa palikti, nežinotume, ar per savo gyvenimą padarėme ką nors prasmingo, ar ne. Todėl aš ir noriu pasiimti prisiminimus. Aišku, kad ne visus. Liūdnų ir skausmingų man nereikia, ne! Noriu pasiimti dalelę savo vaikystės, kad galėčiau atsiminti mamos pasakas, sektas prieš miegą, pirmą pievos smilgą, ant kurios suvėriau žemuoges, pirmąjį savo rastą grybą ir pačią nuostabiausią knygutę, kurią pimąją iš visų knygų perskaičiau. Taip pat, kaip vaikystės įrodymą, kartu prie prisiminimų pintinėn pasodinčiau numylėtinį meškutį Tomį. Jis nebuvo mano pirmasis meškis gyvenime, bet tapo pirmuoju tikru draugu. Vaikystės draugu. Tačiau pats svarbiausias dalykas - tikėjimas. Tikėti - reiškia turėti viltį, nes be jos žmogus negalėtų gyventi. O Dievas ir yra mūsų didžioji viltis, sielos atgaiva. Tikėjimas suteikia stiprybės bet kurioje situacijoje. Kad ir kaip mums būtų sunku, mus ramina malda, kuri karštai veržiasi iš krūtinės ir išspaudžia tyriausią ašarą. Ir mes, parklupę nuo didžiulių išgyvenimų, keliamės ir žengiam tolyn. Todėl negaliu gyventi be tikėjimo, be Dievo, be vilties ir maldos. Aš apskritai be šių dalykų neegzistuočiau. Aš tiesiog privalau juos pasiimti su savimi, žengdama tų didžiųjų trečiojo tūkstantmečio vartų link.
Vėl prapliupo lietus. Vėl aplink mane sušmėžavo skėčiai. Nuostabus lietus. Man patinka, kai dangaus ašaros rieda mano skruostais, kai plauna akis ir žaismingai tapšnoja nosies galiuką. Jaučiuosi laiminga! Laimingiausia iš visų! Nes manęs neslegia kasdieniai rūpesčiai. Bet kodėl tų visų bėdų negali nusimesti ir kiti? Juk norėtųsi, kad visi taptų laimingi, nes tai žmones daro gražesnius. Taip, žinau ko nenorėčiau pasiimti su savimi. Pinigų. Tai pats bjauriausias dalykas gyvenime. Jie keičia žmones, užnuodija juos godumu, o juk šie menkučiai popierėliai su skaičiais yra beverčiai. Ir, mano nuomone, tai nedaro žmonių turtingais. Didžiausias turtas - mokėti džiaugtis gyvenimu nelinkstant į materializmą, o žmogus, kurio seifuose guli milijonų milijonai įvairiausios pasaulio valiutos, yra didžiausias vargšas žemėje. Juk jis be tų popierių nieko daugiau neturi. Na, tiksliau, turi. Turi prabangius namus, nuostabiausias mašinas ir šiaip visokių brangių niekučių. Bet ar čia vertybės? Ne! Ne! Ne! Tikėjimas, meilė, sielos tyrumas -štai kur didžiausios pasaulio vertybės! O juk už tuos kvailus pinigus to nenusipirksi. Todėl pinigų ir nenoriu su savimi.
Šaltoka. Vis dėlto ruduo - tai ne vasara. Pasukau namų link. Nusirengiau šlapius drabužius, įlindau į chalatą ir įsirangiau fotelyje su karštos arbatos puoduku rankoje. Ir masčiau, ilgai masčiau apie tuos nežemiškus dalykus, be kurių mes, deja, negalėtume gyventi. Pats paprasčiausias maistas mums duoda jėgų, energijos, kad galėtume gyventi. O aš norėčiau, kad mūsų gyvybę palaikytų tarpusavio supratimas, kad nereikėtų rūpintis, kas ryt bus ir ko nebus, kaip išvengti dar vieno barnio su tėvais ar su draugais. Nuo viso žemiškumo kartais norisi tiesiog pabėgti ir jam “priešais pat nosį” užtrenkti svajonių duris. Noriu skraidyti kaip paukštis danguje, noriu ryte pabusti baltame obels žiede, noriu su saulės zuikučiais šokinėti nuo vieno debesies ant kito, praustis sidabro rasa ir ant pageltusių klevo lapų rašyti laiškus vėjui. Kaip norėčiau šaukti, kad pasaulyje nėra blogio, kad visur skleidžiasi gėrio žiedai. Bet žodžiai stringa gerklėje, o vietoj riksmo teišsprūsta nusivylimo atodūsis.
Dauguma svajonių taip ir liks neišsipildžiusios. Bet kodėl? Kodėl mes tokie? Kodėl daužom savo svajones ir skandiname gėrį blogio jūroje? Nejaugi mums patinka kentėti? Nemanau. Kiekvienas iš mūsų nori tos laimės, to nežemiško džiaugsmo. Tik visi bijo. Tą norą kausto baimės grandinės. Kaip norėčiau jas visas sutraukyti ir vesti žmones į tokią vietą, kurioje vien tik gėris, viltis ir džiaugsmas. Pagirdyčiau visus saulės nuauksintu vandeniu, sušildyčiau prie meilės židinio. Ir visi būtų laimingi. Ar tai daug? Tikriausiai, kitaip visos mano svajonės butų išsipildžiusios.
Šias mano mintis, tekėjusias ramia vaga, sudrebino klausimas, ar trečiame tūkstantmetyje, nepaisant visų mano norų, svajonių ir troškimų, braidysiu po pilkas realybės balas? Nejau visada rūpinsimės tais nesibaigiančiais reikalais ir kvėpuosim tą “nešvarų” orą? Nejau tai neįmanoma, kad viską, kas gražiausia, pasiimčiau su savim, o visą purvą palikčiau prie trečio tūkstantmečio vartų? Kodėl?
Vos neverkiu iš skausmo, o lūpos tyliai šnabžda: “Nenoriu, Nenoriu!” Ir staiga stoju ir garsiai tariu:
- Jei to nenoriu, vadinasi, taip negyvensiu!
Pasiryžau kovoti už gėrį, už meilę, laimę ir tikėjimą. Nusipurčiau tą netikrumo ir bejėgiškumo jausmą ir sau prisiekiau, kad nešiu šią savo didžiulę troškimų, norų ir svajonių pilną pintinę trečiojo tūkstantmečio link, kad ir kaip tai atrodytų neįmanoma. Žengiu tvirtais žingsniais, po kojų pamindama blogį. Lai jis klykia, rėkia! Lai jis išnyksta! Ir man nebus jo gaila. Aš būsiu laiminga, kai šalia manęs žaliuos tyrų jausmų medis. Ir joks pykčio ar keršto kirminas negrauš jo žalių, sodrių lapų.
Iš po tamsių debesų išlindo saulė. Ji, tarsi nuspėjusi mano mintis, linksmai švietė, žaidė, lyg būtų labai nudžiugusi dėl šio mano sprendimo. Ir tie gelsvi medžiai tarsi atgijo, mojavo man pusplikėmis šakomis, nuo kurių vis dar krito aukso lapai. Jaučiau, kad gamta džiaugiasi kartu su manimi. Ir man buvo smagiau. Nebesijaučiau viena kovojanti prieš blogį. Žinojau, kad ne tik aš noriu būti laiminga. To nori visi: tiek žmonės, tiek augalai, tiek gyvūnai. Tačiau tik pastarieji nusprendė man padėti. Na, bet ir dėl to labai džiaugiuosi. Jaučiuosi be galo laiminga, galėdama akimis bėginėti nuo vieno gelsvo lapo prie kito, einant nuostabaus trečiojo tūkstantmečio link. Aš šoksiu kartu su krištolo lašais prie šios naujos epochos vartų, suksiuos su sidabro žvaigždėmis ir supsiuos ant mėnulio rago. Galėsiu nubusti nuostabiame švelniai rožiniame gėlės žiede, lenktyniauti su pavasario upeliais ir melstis Dievui saulėlydyje, kai plaukus glostys raudoni gęstančios saulės spinduliai.
Visas žvaigždes, rausvas gėles ir upelius man atstos meilė ir gėris, nes jie - tai žvaigždžių svajonė, jie - tai stebuklingiausios gėlės pasaulyje. Aš drąsiai galiu pasakyti, kad meilė ir tarpusavio supratimas man vieni iš svarbiausių dalykų, kurie įkūnija daugybę kitų idėjų, be kurių žmogaus siela negali gyventi. Juk aš - tai ne vien kūnas, aš esu ir dvasia. Pastaroji man yra daug svarbesnė už pirmąjį “aš”. Per menki dalykai, kurie sudaro materialinį žmogaus pasaulį. Nuostabu tai, kas protu nesuvokiama, ko jokiais matavimo vienetais negalima išmatuoti. Tai galima tik pajausti, o jausmai man svarbiausia. Taip pat manau, jog žmogus, sugebantis mylėti kitus, jaučiasi lyg paukštis, kylantis vis aukštyn ir aukštyn. Jausdamasis laisvas ir nepagaunamas, jis mojuoja sparnais, skrenda, vedamas tyriausio pasaulyje jausmo ir prieš nosį užtrenkdamas duris blogiui.