Ignas Naujokas
Įvairūs protiniai svarstymai mus atveda prie Dievo pažinimo, tačiau Dievo buvimo pažinimas, atremtas vien tik į protą, dažniausiai yra negyvenimiškas, per daug teoretinis. Nedarąs žymesnės įtakos žmogaus gyvenimui. Dėl to ne vienas, tokiu būdu pažįstąs Dievą, nedaug skiriasi nuo tų, kurie visai Jo buvimą atmeta. Dievo buvimo tiesa tik tada virsta gyvenimiška, kai Dievas mums tampa “širdies Dievu”, kai mes tą tiesą tikime visa savo esybe ir darome tinkamas išvadas savo gyvenime. Tokį tikėjimą ir įsitikinimą mums gali suteikti tik Dievo malonė. Tos malonės pagalba Dievas - Tiesa mums virsta Gyvenimu, Keliu, Realybe.
Kaip ką nors mylėdami vis labiau savo mylimąjį pažįstame ir įsiskverbiame į jo vidaus pasaulį, nes mylimasis vis labiau jį mylinčiam atsiveria, taip ir Dievo malonė padeda giliau Jį pažinti. Juk Dievo malonė yra pats dieviškas gyvenimas, perkeltas į žmogaus sielą. Tai yra abipusė Dievo ir žmogaus meilės išraiška, žmogaus vidaus nušvietimas dieviška šviesa.
Dievo malonės ir tikėjimo pagalba žmogus susitinka su Dievu ir Jį išgyvena savyje, o vien protaudamas, jis mato Dievą šalia savęs, stovintį tolumoje. Tik artimas susitikimas yra geriausia sąlyga ką nors pažinti. Tik Dievas, kurs, pasaulį tverdamas, savo žodžiu jį apšvietė, tegali žmogui save, dvasinės šviesos apšviestą, parodyti ir jį įtikinti. Tasai pasirodymas tai yra Dievo malonė, kuri ne protavimu laimima, bet yra duota iš aukšto, nes “nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu jam nebus mano Tėvo leista” (Jn 6,6). Psichologiškai nepagrįsti, natūraliu būdu nesuprantami netikinčiųjų įtikėjimai, staigūs atsivertimai apčiuopiamai įrodo, kad Dievo malonė tikrai veikia žmogaus gyvenimą ir gali pakeisti jo vidaus pasaulį.
Šios mintys bent leidžia pajusti, kad protas tikėjime nevaidina viso vaidmens ir Pascal’io posakis tikrai yra teisingas, kad “širdis turi tokių argumentų, kurių protas nepažįsta”. Kaip yra tikra, kad nuo tikėjimo žmones atitolina ne protas, bet kitos įvairios aplinkybės, taip yra teisinga, kad tikėjimą daugelis randa ne proto keliu, bet žmogų į tikėjimą atveda kitos įvairiausios aplinkybės.
Visais laikais katalikų teologai domėjosi proto vaidmeniu tikėjime, ir kažin ar buvo tokių, kurie būtų skyrę pirmaeilį vaidmenį protui. Viduramžiais buvo ginčai tarp teologų tomistų ir augustinijonų, kas yra pirmiau: pažinimas ar meilė. Tomistai tvirtino, kad pirmiau yra pažinimas, o po to meilė, nes negalima mylėti to, ko nepažįsti. O šv. Augustino sekėjai sakė, kad meilė yra geriausias kelias į pažinimą. Atrodo, kad ir vieni, ir kiti teisingai galvoja, ir abudu tvirtinimai gali būti suderinami. Tiesa, kad pradžioje turi būti nors ir menkiausias pažinimas, kad galėtų gimti pažintajam meilė, bet, atsiradus nors ir mažiausiai meilei, žmogus labiau susidomi mylimu objektu ir nori jį labiau pažinti. Didėjant meilei, didėja ir noras vis labiau mylimą objektą pažinti. Taigi galima sakyti, kad meilės pradžiai reikalingas šioks toks pažinimas, tačiau gilesnį pažinimą atneša meilė.
Atrodo tikra, kad meilė daugiau padeda pažinti Dievą negu grynas protavimas, ir teisingi yra vieno viduramžių mistiko žodžiai, kad “Dievas gali būti mylimas, bet ne galvojamas; meilė Jį gali pažinti, o galvojimas niekada”. Ir gyvenimo patyrimas rodo, kad Dievas egzistuoja tik tiems, kurie Jį myli. Taip pat patyrimas mums atskleidžia faktą, kad giliausio Dievo pažinimo atstovai - mistikai dažniausiai nebuvo proto genijai nei žymūs mokslininkai ar teologai. Kartais visai nemokytos sielos apreikšdavo apie Dievą labai nuostabių dalykų, nustebindamos žymiausius teologus. Net ir šv. Tomas Akvinietis, didžiausias Katalikų Bažnyčios teologas, visas tikėjimo tiesas savo raštuose protu pagrįsdamas, sakė, kad jis tas tiesas pažįstąs ne tiek savo protu, kiek jas atjaučiąs maldoje. Jis sakė, kad kryžius yra svarbiausia knyga, iš kurios jis semiąs savo mokslą.
Taigi Dievą labiau galima pažinti meldžiantis negu protaujant. Kitaip ir būti negali, jeigu mes suprantame, kas yra malda. Dievas mums labiausiai apsireiškia maldoje, nes malda yra tinkamiausias tvarinio stovis - Tvėrėjo akivaizdoje. Savo esme malda yra nuolankomas, pasisakymas, kad mes patys sau esame neužtenkami, kad mums reikalinga Aukštesnė Esybė. Tasai nuolankumas tai yra gyvenimiškoji tiesa, kuri šaukiasi Didžiosios Tiesos, nes kiekviena tiesa yra gimininga Tiesai. Maldoje žmogus tiesia rankas į Dievą, ir negalimas dalykas, kad į tokį geros valios pasireiškimą neatsilieptų Dievas, kad mums beldžiant, Jis neatidarytų durų. Juk Jis pats Kristaus lūpomis prižadėjo atidaryti tiems, kurie beldžiasi į duris. Todėl reikia prašyti, kad Dievas mus įleistų į šventyklos vidų, kad tos tikėjimo tiesos, kurios mums atrodo beprasmės, lyg langų vitražų išorinė pusė, įėjus į vidų, atskleistų savo prasmingumą.
Maldos pagalba mes prisišaukiame Dievo malonę, nes malda, priruošdama žmogų vertam sakramentų priėmimui, palaiko žmoguje dieviškąjį gyvenimą, nes sakramentai yra to gyvenimo šaltiniai. Malda būtinai turi pagilinti Dievo pažinimą, nes malda yra džiaugimasis Dievu, su Juo bendravimas, įsižiūrėjimas į Jo bruožus ir pasinėrimas Jame. Štai kodėl Raisa Maritain savo dienoraštyje pasisako, kad studijos, sujungtos su malda, atveria akis Dievui išvysti, ir kad “melstis ir suprasti yra tas pat”.
Tad visi tie, kurių tikėjimas yra tiek silpnas, kad gyvenime jo beveik visai nematyti, neturi nuleisti rankų ir paskęsti abejonėse. Šalia tikėjimo gilinimo planingu skaitymu bei pasikalbėjimu su kompetentingais asmenimis, jie ypač turi melstis, kad maldos dėka, tai yra bendravimu su Juo, Jį geriau pažintų ir pajustų. Reikšminga yra Šv. Rašte minimo tėvo malda: “Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui” (Mk 9,23). Tai galima butų išreikšti tokiais žodžiais: “Noriu tikėti, turiu gerą valią, bet mano tikėjimas toks silpnas, negilus, kad jo beveik nejaučiu savo gyvenime, todėl maldauju, kad papildytum, ko man trūksta, kad mane įtikintum, kaip įtikinai svyruojančius apaštalus Sekminių dieną, kaip įtikinai tūkstančius visų laikų atsivertėlių”.
Apie maldos vaidmenį tikėjime aiškiai liudija ir šių laikų rašytojas Graef: “Dievą pažinti labiau galima malda negu studijomis. Nėra kito būdo, kuriuo sutvėrimas taip galėtų ragauti tiesą ir ta tiesa būti apšviestas negu nuolankia ir pastovia malda”. Ir Rabindranath Tagorės raštuose ištisi puslapiai yra lyg maldos žodžiai, kuriais jis ilgisi Dievo. Tas didysis poetas puikiai nujautė, kad geriausias būdas giliau pažinti Dievą -tai yra tiesti į Jį savo rankas, prie Jo skristi savo dvasia. Jis maldauja, kad Dievas neišleistų jo iš savo akių. Jo žodžiai primena ir Teresės pasakymą, kad “visas blogis mumyse kyla iš to, kad neįsmeigiame akių į Dievą”.
Jau ir Dievui privalomos pagarbos jausmas sako, kad jei tik protu būtų galima Dievą pažinti, tada Jis tartum atsistotų į eilę tų visų objektų, kurie pažįstami protu. Tada tarp tų objektų ir Dievo nebūtų esminio skirtumo. Dievo pažinimui visas žmogus turi nusilenkti, o ne vien tik jo protas. Visa savo esybe jis turi kreiptis į Dievą, nes jis visas yra sutvertas Dievui garbinti. Tad visai teisinga yra Karl Adam pastaba, kad “begalinis ir šventasis Dievas nesileidžia išniekinamas”, tai yra žmogaus proto pažįsta-mas. Jis aiškiau apsireiškia tik tiems, kurie giliame nusižeminime meldžiasi, kurie Jo prašo. Kaip Jėzus Kristus neparodė Erodui jokio stebuklo, nes tas tik iš smalsumo stebuklo prašė, taip Dievas negali apsireikšti pilnam išdidumo protui, nes toks protas yra per daug savęs pilnas, kad galėtų pagarbiai priimti gilesnį Dievo pažinimą.
Kaip literatūros genijaus mintims suprasti reikia būti tam subrendusiam, taip ir gilesniam Dievo pažinimui reikia pasidaryti Dievui giminingu ir visa savo esybe bent bandyti prie Jo artėti, tada ir mūsų protui Jis taps artimesnis. Mes tampame Dievui giminingi, kai Jo paties gyvenimas nužengia į mus Dievo malonės pavidalu. Šiai malonei kelią paruošia malda. Melsdamasis žmogus susikoncentruoja prie Dievo, išjungia išorinės aplinkos pasaulį, kad matytų vien Dievą. Nenuostabu, kad taip susitelkusiam žmogui Dievas save atskleidžia ir apšviečia savo malone.
Kadangi, anot Foersterio, tikėti reiškia būti tikram ir aiškiai matyti esminius gyvenimo dalykus, tai tokio tikėjimo mums šiandien kaip tik reikia, kai žmonija nuo esminių dalykų nutolo, susitelkė prie neesminių menkos vertės dalykų ir įnešė didelį sąmyšį į minties ir faktų pasaulį. Tad visiems, kurie yra pasiilgę gilesnio Dievo pažinimo, kuriuos pasaulio lėkštumas ir susmulkėjimas kankina, reikia melstis, reikia net mėginti gilesnę maldos rūšį - mąstymą, nes kiekvienas gerai atliktas mąstymas yra susijungimas su Dievu. Reikia ir tylėjimo bei vienatvės valandų, kad galėtum Dievą išgirsti, nes, anot šv. Augustino, “amžinoji Išmintis be pertraukos kalba į protingąjį sutvėrimą”. Negalėdami būti susitelkę šeimoje, turime dažniau įžengti į bažnyčias ir ne pamaldų metu, nes šiais triukšmo laikais bažnyčia gal yra vienintelė tylos ir susitelkimo vieta.
Net ir tiems, kurie netiki, bet yra nepatenkinti esama padėtimi ir ilgisi kažko kilnesnio, reikia bent su sąlyga melstis, kaip sako Sertillange, prileidžiant, kad Dievas yra. Galima taip sakyti: “Jei Tu, Dieve, esi, tai aš meldžiuosi ir Tavęs prašau..Ir anglų rašytojas S. Maugham sako, kad “mūsų Bažnyčia yra patyrusi, kad tam, kurs elgiasi taip, tartum tikėtų, tikėjimas bus duotas; kad tam, kurs abejodamas, bet vis dėlto nuoširdžiai meldžiasi, abejojimai bus pašalinti; kai žmogus liturgijos grožiui pasiveda, nusileis ant jo ramybė”.
Kaip norint atgaivinti skenduolį, reikia jame sužadinti dirbtinį kvėpavimą, taip ir norint iš netikėjimo grabo prikelti, reikia netikinčiame sužadinti maldos praktiką, nes malda yra lyg dvasinis kvėpavimas. Visais galimais ir įmanomais būdais reikia prie Dievo artėti, Jo ilgesį savyje žadinti, nes Dievo pamiršimas visais amžiais buvo didžioji pasaulio nuodėmė. Žmogus pirmoje eilėje tam ir gyvena, kad Dievą pažintų, nes kas Dievą pažįsta ir Jam gyvena, to gyvenimas yra prasmingas. Teisingi yra vienos šventos mistikės žodžiai: “Kaip rimtas yra gyvenimas! Kiekviena minutė yra mums duota kad giliau į Dievą įleistume šaknis”.
■ Kovo 20 d. pop. Jonas Paulius II atvyko į Jordamą, iš kurio pradėjo savaitę trukusią kelionę po Šventąją Žemę. Jis keliavo Mozės ir Jėzaus pėdomis Jordanijoje, Izraelyje ir palestiniečių teritorijoje. Tai 91-oji popiežiaus kelionė už Italijos ribų. Vatikano teigimu, pagrindinis kelionės tikslas buvo siekimas pagerinti santykius tarp trijų abraomiškųjų religijų išpažinėjų: žydų, musulmonų ir krikščionių. Daugelio nuomone, tai buvo pati prasmingiausia popiežiaus kelionė per visą jo 21 m. popiežiavimo laikotarpį.