Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAS PADAROMA VAIKO LABUI — PADAROMA TAUTOS GEROVEI

Indrė Bartašiūnienė

     Tautos vaikai turi savo uždavinius. Užgimę jie savinasi tautos gyvatos turinį. Tautos gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti žmonijoj ir visame pasaulyje. Eina šišon kalba apie kultūrą, apie kalbą, kalbos turtus, apie tautos žmonių įpročius ir būdus, apie jų sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą tautos gyvenimo skritulyj.

Vydūnas

* * * * * * *

     Šeima - didžiausia tautos vertybė. Tauta gyvuos, jei bus gyva šeima, unikali savo tautiškumu ir kultūrinėmis vertybėmis. Tėvai jau savaime perduoda savo vaikams jų ryšį su tauta: padeda perprast senų senovės paveldėtą tautos pasaulėvaizdį, tautos būdą, galvosenos ypatumus. Šeimos pasaulis - tai pirmasis vaiko stebuklingas pasaulis, kuriame jis prasideda, gimsta ir išauga. Čia išmokstamas pirmasis žodis, išauga drąsus žingsnis, atsiveria pasaulio pažinimo išmintis.

Illinois gubernatoriaus George H. Ryan asistentė Pat Michalski įteikia Redaktoriui gubernatoriaus sveikinimą.     Tado Kulbio nuotr.

     Deja, šiandieną Lietuvos šeima, įžengianti į naują tūkstantmetį, atsidūrė tautos išnykimo pavojuje. Liūdina mažas valstybės dėmesys šeimos gerovei, gąsdina kasmet mažėjantis gimstamumas. Nemaža ir nedarnių, išsituokusių šeimų. Suprantama, dėl to labiausiai kenčia vaikai. Popiežius Jonas Paulius rašo: “Bendruomenė, kurioje yra apleidžiami vaikai, kurioje jie patenka į beviltišką padėtį, negali turėti taikos ir ramybės”. Tik atgaivindami šeimos dvasinę ir dorovinę kultūrą išmokysime savo vaikus mylėti ir gerbti juos supantį trapų pasaulį; išmoksime pamatyti ir pajausti, įvertinti artimiausių žmonių meilę ir dėmesį.

     Šeima atsakinga už gyvybės užsimezgimą ir gimimą. Žmogaus gyvybės šventumą ir neįkainojamą vertę pripažįsta visų tautų religijos. Jo teisė gyventi nuo prasidėjimo iki natūralios mirties įrašyta Hipokrato priesaikoje. Gimties svarbumą, jos slėpinį gražiai apibūdino Vydūnas: “Gimtyje žmonės numano viso esimo šaknis. Gimtis jiems žada kažikokį gyvybės pakilimą, neaprėpiamą palaimą. Gimtis yra visai žmonijai visų nuostabumų nuostabiausia”. Gaila, sunkiai gyvybės žiedas braunasi kelią į tautos širdį ir protą. Gyvybės kultūrą smaugia pražūtingas mirties kultūros labirintas. Pagarba gyvybei lengvai iškeičiama į pasiturintį ir patogų gyvenimą. Visuomenėje stipriai įsišaknijęs madingas, vartotojiškas požiūris į visas kultūrines vertybes. Bet ar silpna materialinė gerovė iš tikrųjų yra kliuvinys išsaugoti ir išauginti gyvybę? Mūsų tėvų vaikystės patirtis liudija atvirkščiai. Stebimės neatsistebime savo prosenelių šeimos gausumu. Kaip tas pulkas vaikelių išaugo sveiki, laimingi, vargingos buities slegiami? Atsakymas paprastas: senoji karta mokėjo aukotis, mokėjo duoti ir branginti švenčiausią Kūrėjo dovaną - žmogaus gyvybę.

     Mane visada jaudina moterų kalbos apie jų nepagimdytus vaikus, tarytum abortas būtų buvęs nereikšmingas atvejis ar neverta dėmesio procedūra. Vienos liūdi, gailisi, kitos teisinasi, taip bėgdamos nuo savęs, nuo nebylaus kūdikio šauksmo. Sunku teisti ar teisinti, tačiau viena aišku - verkia jų negimusių vaikų žaislai.

     Kaip toliau gyventi tokioms moterims?

     Ne pasmerkimu ar kaltinimais skinsimės kelią, į kiekvienos sąžinę. Pagalbos ranką joms ties šeimos centrai, šeimos psichologai ir dvasininkai. Gyvybės kultūros skleidėjų sąjūdis primena tautai, kad žmogus turi teisę į gyvenimą, kad šeima privalo saugoti, ginti ir puoselėti Dievo dovaną - žmogaus gyvybę.

     Man motina visada buvo ir bus neišsenkantis, nepakartojamas meilės ir gyvasties šaltinis. Jos meilėje glūdi gyvenimo jėga, veržlumas, atsparumas negandoms.

     Didžiausia pačios gamtos duota paslaptis moteriai - išnešioti, pagimdyti ir išmaitinti savo kūdikį.

     Atsimenu, kokia buvau laiminga, kai laukiausi pirmojo kūdikio. Tik tuomet pajutau, kad suradau ilgai ieškotą paparčio žiedą, išgirdau angelo palaiminimą. Iš lietuviškų pasakų nužengė geroji Laumė iš mano mažo pasaulio padarė jį didelį, šiltą ir vaikiškai tyrą. Manyje alsavo užslėptas tikslas padaryti tą žiedą gražesnį ir tauresnį. Supratau, kuo turiningesnė moteris, tuo turtingesnis bus ir kūdikis. O likimas lėmė pamatyti daug ką gražaus: dangoraižių didybę, parkų, fontanų, muziejų įvairovę, pietietiškos gamtos turiningumą. Na, ir žinoma, liko atmintyje gerų, šviesių žmonių veidai.

     Pačiai moteriškai prigimčiai diktuojant, jautriai reaguodavau į aplinką. Kartais reikėdavo daug didvyriškų pastangų slopinti piktas nuotaikas ar tramdyti emocijas.

     Turėjau savo gyvenimo tikslą, savo vaiko viziją. Susikūriau paslapčių skrynelę, į kurią rūpestingai dėliojau kiekvienos dienos dovanas: lopinėlį dangaus, išdykėlį saulės zuikutį, Čikagos Šilelio voveraičių šneką ir daug kartų numinto takelio pėdą. Žinojau, jau motinos įsčiose įsilieja į plakančią jautrią širdutę gamtos giesmė, parašyta gražiausių gėlių natomis. Buvau įsitikinusi, kad bendravimas prasideda jau nuo gyvybės užsimezgimo jos pirmojo gležnaus virptelėjimo. Nuostabus, dieviškas jausmas - pažinti ir išgyventi vienovę su tuo, kas yra “ne aš”, ir kas yra “su manimi”.

     Duot - tai menas laukti, nelaukiant atsako, nes laimingas tas, kuris suteikia kitam meilę, nieko už tai nereikalaudamas. Kiekvienai motinai ateina tas laikas, ta diena, kai tu duodi pasauliui, o pasaulis duoda tau didžiausią kūrinijos stebuklą. Iš mano sapnų, iš nupintų svajonių, po alinančios vasaros karščio, ilgo auksinio rudens, šaltos-baltos žiemos, šviesų pavasario rytą namų židinyje suspindėjo mažas angeliukas. Tada pavasario gaivų žalumą papildė dar viena švelni, miela būtybė. Stebėdama jos miegančius skruostelius, įsivaizdavau, kad didžiausia vertybė, kurią duosiu aš savo vaikui - meilė gyvenimui, teisė būti originaliam ir savarankiškam. Mintimis dar daug ko norėjosi palinkėti: vilties, tikėjimo tiesą, o svarbiausia - atrasti save šio nelengvo gyvenimo išbandymuose, nepasimesti išorinio vidinio pasaulio sūkuriuose.

     Šeimos pareiga yra savo vaikus išauklėti ir išlavinti dorais piliečiais. Vaikų auginimas pavirto abstrakčiu ir sudėtingu mokslu, atsirado įvairių auklėjimo metodų. Šių dienų mama gali pasirinkti, kas jos vaikui geriausia, priimtiniausia. Tai gali būti Valdorfo, Montesori, R. Štainerio ar Froebelio auklėjimo teorijos. Visų jų tikslas - išauginti harmoningą asmenybę. Jos teigia, kad vaiko siela išsivystys harmoningai tik damoje su mąstymu, jausmais ir valia Ir ne tik su tuo. Darni šeima garantuoja vaikui saugumo jausmą, psichologinį komfortą. Įdomu ir tai, kad JAV tyrimų duomenimis, per pastarąjį šimtmetį gerokai pasikeitė tėvų požiūris į auklėjimą, pastebėta, kad “1920-aisiais tėvai labiausiai iš vaikų reikalaudavo paklusnumo ir pagarbos namams bei Bažnyčiai; 1980-aisiais pirmenybė teikiama vaikų savarankiškumui, sugebėjimui imtis iniciatyvos ir atsakomybės, toleruoti priešingas pažiūras. Tuo tarpu patriotizmas tapo visai nepopuliari auklėjimo vertybė”. Šiandieną daugiau akcentuojamas vaiko autonomiškumas, kuris skatina susvetimėjimą net nuo artimiausių žmonių, t.y. tėvo ir motinos. Kad taip nebūtų, bendraudama su vaikais, visada pasikliaunu vidiniu širdies balsu, remiuosi motiniška intuicija. Į auklėjimą žiūriu, kaip į tėvų ir vaikų bendravimo meną. Tėvai, pasako-dami vaikams apie savo vaikystės ir jaunystės išgyvenimus, suartina su savo gimtųjų namų aplinka, tradicijomis. Tai leidžia geriau pažinti senelių gyvenimo kultūrinį dvasingumą, padeda giliau pajausti jų prisirišimą prie savo krašto. Mintimis ir aš nubėgu į savo vaikystę, močiutės vienkiemį, kuriame iki šiol ritmingai linguoja vėjo supamos obelys, šlama miškas, plaka seno namo širdis. Tai ta vieta, kuri davė man romantikės sparnus, idealistės sielą, kuri įkvepia naujam gyvenimui, kilniems tikslams. Čia pažinau Dievo mokslą ir jo meilę.

     O kokias gi auklėjimo savybes norėčiau aš išugdyti savo vaikuose?

     Manau, kad viena iš vertybių - pagarba. Gerbdama savo tautinę kultūrą, jos istoriją, savo vaikams parinkau lietuviškus vardus. Kokie jie gražūs, sudvasinti ir patriotiniais žygdarbiais kilnūs! Tai vaidilutės, kunigaikščiai ir deivės.

     Pagarba lietuviškoms tradicijoms išreiškiama tėvų pavyzdžiu, kuris vaikus išmoko geriau įvertinti kultūrinę aplinką, Mūsų šeimą visada sutelkia bendros atostogos prie jūros, įvairūs pomėgiai ir pasivaikščiojimai. Šeimyniniai gimtadieniai ir religinės šventės yra labiausiai brangintinos ir įsimintinos dienos. Ypač didelė laimė vaikams - svečiuotis pas senelius. Mažieji mėgsta paslaptingą tų namų šilumą ir jaukumą, senelių dėmesį. Pastebėjau, kad bendravimas su seneliais ugdo pagarbą pagyvenusiam žmogui.

     Rūpindamasi savo namų švara ir jaukumu, noriu, kad ir vaikai pasijaustų savo žaislų kampelio pilnateisiai šeimininkai. Kruopščiai dėliodami į lentynas knygeles, susirikiuodami žaisliukus ir iki galo atlikdami visus tvarkymo darbus, jie tiesiog pasijaučia laimingi, verti pagarbos. Visada gerbi sūnaus ir dukters išreikštą mintį apie matytą spektaklį, patirtą įspūdį, jiems perskaitytą knygą. Su motiniška kantrybe išklausau jų skirtingas nuomones, susipynusias tik jiems būdinga unikalia vaizduote. Tada suprantu, kad nei didelė meilė, nei pareiga nepateisinamas įsikišimas į jų, augančių žmogelių, visų, esmę ir sielą. Mano pagarbus požiūris į juos, kaip į asmenybes, leidžia jiems pajausti savo vertę.

     Asmenybės laisvė. Tai savo unikalaus “aš” suvokimas. Svarbiausia suaugusiam - padėti “atrasti” savo dvasinį pasaulį, savo privalumus. Tėvai yra savo vaikų dvasios pedagogai - kūrėjai. St.Šalkauskis rašė: “Pedagogas, nesiorientuojąs laisvai ir sąmoningai kultūros problemoje, bus visados linkęs nesąmoningai ir pastoviai plaukti srove ir nepajėgs sunaudoti aukštesniems ugdymo tikslams visų tų galimybių, kurių yra laisvoje žmogaus asmenybėje”. Vaiko laisvė baigiasi ten, kur susiduria su kito laisve. Jis turi savo kelią į savo gyvenimą, ir net tėvai neturėtų pažeisti vaiko teritorinio saugumo. Mes tik galime sudaryti palankias sąlygas reikštis kūrybingumui, padėti tapti savarankiškomis, atsakingomis už savo poelgius asmenybėmis. Iš tiesų, vaikams nėra reikalingas nuolatinis dėmesys, jiems reikalinga darni, kultūringa šeima.

     Kūrybiškumas. Jausdami rūpestingą šeimos atmosferą, mažieji patys kuria save. Vydūnas pastebėjo: “Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas. Menas yra didysis žmogiškumo pranašas daiktų pasaulyje”. Kūrybišką mąstymą ypač skatina žaidimai. Su nuostaba ir pagarba žvelgiu į žaidžiantį vaiką: su kokiu noru jis tyrinėja, išbando ir atranda... Pastebėjau, kad mano atžalos nemėgsta parduotuvės žaislų, nes jie neleidžia pasireikšti fantazijai. Tuo tarpu su kokiu susidomėjimu prisirenkame kankorėžių, kaštonų, akmenukų. Kartą net ir šakų, pagalių teko prisinešti. Išradingo vaiko rankose visa tai pavirsdavo parku, mažomis figūrėlėmis ar žvėreliais.

     Dažnai tapome, karpome, piešiame kreidelėmis. Stebina: nuo keistos keverzonės piešiniai tapo nuostabūs, o svarbiausia - išsiugdė didžiulė trauka piešti vis iš naujo ir vis geriau. Sukurdami kažką nauja, vaikai išgyvena pasitikėjimo savimi jausmą.

     Kūrybiškumo priešas - televizorius. Per il-gas jo žiūrėjimas nepastebimai slopina iniciatyvą ir smalsumą. Liūdniausia, kad ir mūsų karta, paveikta telemanijos, gesina troškimus ieškoti ir kovoti, tiesiog gyventi išradingiau.

     Kūrybiškai laisvalaikį galima leisti dainuojant liaudies dainas. Kai aplanko įkvėpimo akimirka, pradedu dainuoti. Vis dažniau dainuojame trise, taip išgyvendami nuostabią vidinio pakilimo būseną.

    Just. Marcinkevičius taikliai apibūdino dainos vertę: “Koks varganas dvasinis pasaulis žmogaus, kuris vaikystėje negirdėjo motinos lopšinės, nedainavo liaudies dainų. Su liaudies daina, skambėjusia vaikystėje, siejasi visos žmogaus dvasinės vertybės, reikšmingos jam pačiam ir kitiems. Tikiu, kad vaikai, pažinę dainą, išaugs jautresni, nuoširdesni ir geresni. Kūrybiškumas - tai sielos šventė, kurią sukuria pati vaiko vaizduotė, patirtis ir, žinoma, tėvų meilė.

     Bendravimas. Bendraudami tėvai duoda vaikui gimtąją kalbą. Per ją pažįstamas pasaulis, išreiškiami išgyvenimai. “Vaiko kalba -stebuklų stebuklas. Ji glūdi jo viduje, artimųjų ir jų elgesio, aplinkos daiktų ir reiškinių pašaukta ateina, kad padėtų reguliuoti savo elgesį, išreikšti išgyvenimus”. Lietuviškas žodis atspindi mūsų tautos vidinį gyvenimą, jis susijęs su mūsų mąstymu ir vaizduote. Žodis moko klausytis dainos, ugdo susikaupimą žaidžiant, tobulina išmintį skaitant: “Žodžiai kaip medžiai, gražiai šakojas, į vaiko širdį šakneles leidžia” (L.Gutauskas). Ne tik bendravimas tobulina vaiko kalbą, bet ir išraiškingas, gražus skaitymas. Kalba bus tuo spalvingesnė, turtingesnė ir gyvesnė kuo daugiau skaitysi liaudies pasakų, eilėraščių, apsakymų, patarlių. Ir mūsų šeimoje tapo tradicija vakarais, prieš miegą pasekti pasakas, paskaityti knygeles. Įdomu išklausyti vaikų užuojautą nuskriaustiesiems, pasididžiavimą geraisiais, kovojančiais už savo laimę personažais. Džiaugiuosi jų šviesiomis viltimis, vaikiškomis svajonėmis ir visada išsipildančiais troškimais. Paglostydama vaikiškas galvutes, mintimis ir aš pasidalinu savo džiaugsmu ar nerimu. Neretai tenka išklausyti daug naivių klausimų, tik į vieną, seną kaip pasaulis klausimą visada sudėtinga atsakyti ir man: - “kaip žinoti, ką mylėti”? Ogi, matyti širdimi. Ir tik tada mažuosius princus užliūliuoja karališki sapnai saldžiam miegui.

     Vaikams laikas, išgyventas kartu su tėvais, visada lieka kaip prasmingo dvasinio bendravimo atminimas. Deja, šiuolaikiniai tėvai praleidžia mažiau laiko su vaikais, daugiau skiria dėmesio darbui ir karjerai. Tikiu, kad laiko visada galima rasti pasivaikščiojimuose ar prie bendro vakarienės stalo. Man įsimintinos brangiausios pasivaikščiojimų prie jūros akimirkos. Pokalbiai su vaikais būna mieli ir šilti. Jiems sunku aprėpti gerumo ir grožio dėsnius, jų pačių atsiradimą ir buvimą čia. Todėl nieko keista, kad mažieji aiškinasi, užduoda begalę painių klausimų. Kartą vaikščiodami pavasari-

Kazimieras Rožanskas pagirdydavo “ištroškusius”.

Tado Kulbio nuotr.

nėmis Palangos gatvelėmis grožėjomės darniai išrikiuotais kaštonų medžiais. Staiga pamatėme nulūžusį medį, dar jauną, su virpančiais, gležnais lapeliais. Šalia jo juodavo didelė, gili duobė, lyg būtų žemės žaizda. Gulėjo vienišas medis, visų pamirštas, paliktas ir nereikalingas. Tikriausiai, jį išveš, o vietoj jo, kažkada sodins kitą. Tik netikėjau, kad vaikai taip susijaudins. Negalėjau rasti atsakymo, kodėl miršta medžiai? Tik žinojau, kad gyvenimas turi mirties ir gyvybės amžinąją paslaptį. Gyvenimas duoda daug šviesos, jei moki ją surasti, pasiekti ir įprasminti.

     Bendravimas - tai pati brangiausia šeimos vertybė, su kuria perduodama tautos išmintis į ateities vaikų rankas saugoti ir puoselėti. Kad darbščios būtų jų rankos, kad jų šeimos kūne lietuviškas kraujas pulsuotų.

     Meilė Dievui. Dieviškumo jausmas atsiranda su kiekvieno kūdikio atėjimu į sutvėrėjo žemę. Šventasis Raštas žmogaus gyvenimą vaizduoja kaip dovaną, kaip nesibaigiančią kelionę pas Viešpatį. Ji prasideda dar lopšyje motinai dovanojant meilę, šventumo paslaptį. Motina išmoko pirmosios maldos, pirmųjų dorybių. Pažinti Viešpaties Sūnų Jėzų, motiną Mariją ir Šv. Dvasią mums padeda knyga “Biblija vaikams”. Dievulis sukūrė pasaulį su žvaigždėmis, su angelais ir visokiais gyviais. Davė žmogui džiaugtis dideliu ir mažu, silpnu ir stipriu. Davė ir kančią amžinajam gyvenimui. Vaikai su dideliu susidomėjimu klausosi apie Dievo tikėjimo tiesas, jo stebuklus ir gerus darbus. Mažom širdelėm tai nematomas, mistiškas pasaulis, kur skrajoja angelai su sparnais ir saugo juos nuo nelaimių. Krikštas suteikė vaikams pirmąjį sakramentą ir atvėrė duris į Dievo namus. Čia, vaiko akimis, altorius, kunigas, religiniai paveikslai įkvepia dvasią, sukelia gailestį nukryžiuotam Kristui. Visada palieka šventą gerumo jausmą. Atiduodami Dievui garbę, pasijaučiame pašaukti eiti į gyvenimą, pasijaučiame mylintys ir mylimi. Religingumas padeda savo tautos vaikams išreikšti aukščiausią žmoniškumą.

     Tautos tradicijose glūdi gyvenimo patirtis, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas. Darbštumas, gerumas, kūrybingumas ir vaišingumas - nacionaliniai bruožai, kuriuos išsaugojo mūsų proseneliai ir perdavė savo vaikams. Vaikuose matome ne tik tai, bet ir savo perduotas mintis, dvasinę kultūrą, net viltis ir siekius, kuriuos galbūt ateityje išpildys mūsų vaikai. “Tradicija yra ilgo laiko būvyje išsiryškinusi tautos išmintis bei patirtis, įvilkta į tam tikras formas, tapusi pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartas gyvu žodžiu bei praktiniu veiksmu”, - rašo S. Yla Šeima yra tradicijų saugotoja, ji vienintelė pajėgi perduoti vaikams savo krašto kultūrines vertybes. Kultūringa šeima - tai tautos sielos šviesa, kaip tautos gyvavimo sąlyga ateinantiems jos vaikams.