Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Jeigu santuokoje atsiranda dvasinė meilė - ji amžina

Greta Bagdonaitė

     Yra žmonių, kurie savo buvimu visur skleidžia malonų jaukumą. Yra žmonių, kurie savo auka kelia žmonijos dorą, mokslą, kultūrą.

     Yra žmonių, kurie, baigę gyvenimą, paliko didvyrių ar šventųjų atminimą ar vardą. Už jų visų, dažnai paslėpta paprastume ir nežinioje yra šeima, o tie žmonės - tik vienas jos galybės spindulėlių.

          Vysk. Vincentas Brizgys

     Gyvenime žmogus turi galimybę rinktis. Jis laisvai sukuria šeimą, bet kartą ją sudaręs, išardyti negali, nes ji jau nebepriklauso patiems vedusiems. Šeima, kaip nuolatinė vyro ir moters gyvenimo bendrystė, nėra vien jų valios padarinys, bet tai ir Dievo kūrinys: “ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”(Mt 19,6).

Racine Bakery virtuvės personalas.     Tado Kulbio nuotr.

     Šeima turi savus privalumus, kurie atsiliepia žmogaus dvasiai ir dorai. “Šeima, - rašė Vydūnas, - kiekviename jos naryje sužadina šeimyniškąjį pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes”. Dabartinėse šeimose mažesnę reikšmę turi ūkinė veikla, nes nei bendras biudžetas, nei butas nelaikomi svarbiausiais jos požymiais, šeimoje labiau dominuoja sutuoktinių dvasinis artumas, rūpinimasis vaikais ir šeimos vertybėmis. Taigi iš to išeina, kad šeimą galėtume suvokti kaip istoriškai konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grupę, kurios narystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė (J. Bikulčius).

     Norint kalbėti apie dvasinę meilę santuokoje, reikia visų pirma išsiaiškinti santuokos motyvus. Kodėl kuriamos šeimos? Kiekvienas rimtas ir išmintingas žmogus prieš kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo įvykį susikaupia savyje, gerai apmąsto ir pasiruošia. Šeimos kūrimas yra rimtas įvykis žmogaus gyvenime.

     Pasak J. Bikulčiaus, šeimą kuria du žmonės, kurių kiekvienas turi savąjį Aš, išreiškiantį jo individualybę, nepakartojamą asmenybę. Juk čia susitinka dvi pusės.

     Pirma pusė - gili intuicija, sugebanti viską greit suprasti ir susiorientuoti, jausmų turtingumas ir švelnumas, pasiryžimas padėti kiekvienam, kuris yra reikalingas globos ir užuojautos, pasiaukojimas ir idealizmas, entuziazmas, neišleidžiant iš akių realybės. Turbūt nereikia priminti, kad kalbama apie moterį. Antra pusė -šaltas intelektualizmas ir realizmas, savivalda, drąsa, stipri kūrybinė iniciatyva ir aktyvunas. Čia kalbama apie vyrą. Šios skirtingos savybės padaro tai, kad susitikę du žmonės ir susituokusieji suvokia esą vienas kitam sukurti, tam, kad galėtų vienas kitą papildyti, patobulinti, padaryti laimingą. Galėjimas padovanoti visą savo asmenybę kitam brangiam asmeniui ir gauti ją atgal, patvirtintą ir patobulintą tomis savybėmis, kurių trūksta pačiam, padaro šeimos ryšį tokį glaudų, pastovų, nesuardomą. Pirmiesiems tėvams buvo pasakyti žodžiai, kad žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Be to, šeima sujungia skirtingus “Aš” į vieną “Mes”. Šis kokybiškas pakitimas, perėjimas nuo “aš” prie “mes” kartu išsaugant save, savo prigimtinę individualybę, yra laimingo šeimos gyvenimo prielaida. O kad santuoka būtų amžina, ji turi būti kuriama ne iš materialinių paskatų, o iš žmogaus noro dorai ir dvasingai gyventi, save įprasminant vaikuose, iš noro kurti ir saugoti šeimą, padėti vienas kitam, gerbti save ir sutuoktinį, būti ištikimu jam ar jai, todėl kyla klausimas: ar dvasinė meilė turi atsirasti santuokoje, ar ji (santuoka) turi būti kuriama iš dvasinės meilės?

     Pirmas rūpestis sudarant santuoką - partnerio pasirinkimas. Jauni žmonės dažnai susižavi išore, mažai dėmesio skiria draugo gyvenimo būdui, charakteriui, pasaulėžiūrai. Nuo seno Lietuvos kaime buvo žvalgytuvės, norėta pažvelgti ne tik į ūkį, bet ištirti busimojo asmens šeimą: tėvus, brolius, seseris, šeimos dorą, nes savo požiūrį į gyvenimą atsinešame iš tos šeimos, kurioje užaugom. Tai nebuvo keistenybės, o gyvenimo logika, jog iš doros ir religingos šeimos gali išaugti doras žmogus.

     Senoliai sakydavo, kad prieš vedant prie altoriaus, reikia gerai pažinti to asmens būdą, papročius, elgesį kasdieniniame gyvenime, savo gimtojoje šeimoje. Susitikę su svetimais žmonėmis, o ypač norėdami patikti, beveik kiekvienas tampame kitokiu, negu esame kasdienybėje.

     Dabar besituokiantieji sako, kad svarbiausi jų šeimos motyvai yra meilė, dvasinis bendrumas, bendri interesai. Lietuvos mokslininkų nuomone, pasirenkant sutuoktinį atsižvelgiama į amžių, išsilavinimą, profesiją. Pastebėta, kad žmonės kelia didelius reikalavimus sutuoktiniui, vertindami savo asmenybę, kuri jau pati savaime yra vertybė. Taip pat pastebėta, kad jauni žmonės, kurdami šeimą, jau turi savyje idealaus vyro ir žmonos stereotipą. Tokius vaizdinius apie šeimyninį gyvenimą sukuria tėvų šeimos gyvenimo būdas, aplinka, draugų požymiai, literatūra, gyvenimo patirtis. J. Bikulčius išskyrė santuokos sudarymo motyvus, darančius svarbią įtaką šeimos stabilumui.

     Pirmas motyvas: Noras mylėti ir būti mylimu.

     Antras motyvas: Noras įprasminti save vaikuose.

     Trečias motyvas: Noras turėti savo ūkį ir tvarkytis jame.

     Kiti santuokos kūrimo motyvai: vienatvės baimė, noras pakeisti pavardę (merginoms), draugai ir pažįstami patenkinti savo santuoka, jaučia pranašumą nevedusiojo atžvilgiu, taip pat nuomonė, kad nevedę vaikinai ir netekėjusios merginos mažiau vertinami visuomenės -moralinis santuokos prestižas, ir dar vienas -noras kuo greičiau įteisinti seksualinius santykius.

     Daugelio nuomone, šeima - aukštesnė suaugusiojo žmogaus gyvenimo pakopa, kurioje žmogus tampa pilnavertis, gali realizuoti savo poreikius. Sukūrę šeimas, mokosi vertinti save, partnerį, suvokia visus jų laukiančius sunkumus ir noriai pasitinka vargus ir nepriteklius.

     Daugiau nei 98 procentai visų meilės santykių, šiuo metu patiriamų žemėje, “kilo” ir yra skatinami vien kūno chemijos. Tai buvo ir yra “biologinė meilė” (terminas R. Michael). Žinoma, nieko blogo tai nėra. Bet kokios formos meilė kilnina mūsų kūmą ir dvasią. Tačiau liūdna, kad mažiau nei du procentai visų žmogiškų meilės santykių šioje planetoje turi prasmingą “dvasinį pagrindą”.

     Juk kiekviena tikroji santuoka yra žmogaus dvasios ir kūno sąjunga. Ši sąjunga iššaukia savyje poreikį ir gebėjimą mylėti. Gyvenime neįmanoma išvengti meilės, o jeigu tai neišvengiama, vadinasi, verta mylėti, nes meilė yra jausmas, o ne “protų užtemimas”, po kurio ateina skaudi realybė, ir nuobodulys numarina viską, kas buvo likę po abipusio susižavėjimo -tai tik savo vienišumo įrodymas. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats savyje. Dvasinė meilė - jos pajautimas priklauso nuo meilės sau. Kaip tai vyksta? Reikėtų pakartoti tas pačias tiesas. Abu partneriai turėtų žinoti, kas ir kokie jie yra ir kad jie jaučiasi 100 procentų saugūs dalijantis vienas su kitu ir suvokiant vienas kito pažeidžiamumą. Kol nebus gerai žinomas didysis intymumas su savimi, laisvai išreikšti dvasinį gyvenimą neįmanoma. Tai galima apibūdinti ir kitaip. Pasak A. Šeškaus, jeigu gyvename, kaip krikščionys, ir Dievą mylime labiau nei žmogų, mes atsiveriame šaltiniui, kuris yra anapus materialaus pasaulio, t.y. Dievui. Reikia suvokti ir būtinai tikėti, kad jėgos gaunamos iš šio šaltinio, yra materialios. Ši jėga kuria ir valdo viską. Mes pirmiausiai turime gauti jėgų iš aukščiausio šaltinio ir tik tuomet tą energiją galime perduoti mylimajam. Kitos schemos nėra. Pirmiausia reikia atsiverti Dievui, pripildyti save dieviškos dvasios. Tuo pačiu reikia labai mylėti save, kad dieviška dvasia patektų į puikųjį indą. Ir tik tuomet eiti pas mylimą žmogų. Tada mylimasis pasiilgs mūsų, būsime jam reikalingi. Kita vertus, kai vienas su kitu susiduria dvasiniai mylimieji, neįmanoma aprašyti abiejų patiriamą ir suteikiamą aistringą meilę ir sėkmę. Gryna palaima yra geriausia etiketė, kurią galima priklijuoti tarpusavio jausmams ir tikram intymumui, kuriais fiziniame lygyje dalijasi dvasiniai mylimieji. Priežastis, kodėl mes išreiškiame savo meilę biologiškai, yra atsiskyrimo ir distancijos išlaikymas tarp tų, kuriuos mylime. “Tiltas per prarają tarp mūsų mylimųjų ir mūsų pačių gali būti pastatytas tik tuomet, kai sužinosime apie save ir tai pripažinsime. Tuomet viena asmenybė gali be pastangų bendrauti su kita” (R. Michael).

     Visi mūsų santykiai iš esmės yra energetiniai mainai. Santykiai tarp dviejų žmonių turėtų būti tokie: vyras gauna energijos iš Dievo ir atiduoda ją moteriai. Moteris gauna energiją iš Dievo ir atiduoda ją vyrui. Tuomet abu yra sveiki ir gražūs, turi jėgų gyventi ir dirbti, mokytis. Tačiau mes nesame idealūs, gyvename žemėje ir mokomės būti tobulesni. Mūsų netobulumo sąlyga - klysti. Kristus sakė: budėkite!

     Būkite budrūs, kad nenuklystumėt per toli. Mes nuolat klaidžiojam, prarandam ryšį su šaltiniu, ir tada mums trūksta energijos. Bet kai vienas klaidžioja, jį gali palaikyti kitas ir atvirkščiai. Todėl mes ieškome kito žmogaus, kuriame šeimas, bendraujame su draugais. Bet jeigu mes žmogų mylime labiau už Dievą, žmogų iškeliame aukščiau, pažeidžiame Pasaulio Sutvėrėjo dėsnį. Mes netenkame gyvybinės jėgos, nes mylimas žmogus negali jos duoti. Žmogus, praradęs ryšį su Dievu, pradeda karštligiškai ieškoti už ko nusitverti. Jam reikia energijos, ir jis pasinaudoja savo partnerio energija.

Kaip pastebėjo E. Rerich, gyvenime matome, kad santuokos sudaromos neapgalvotai, ir tai sukelia nesutarimus.

     “Iš šimto šeimų ne daugiau kaip penkios gali pasigirti harmoninga aplinka. Daug energijos dingsta nuo trinties namuose. Tobuliau gyventi namuose padeda tikslingumas. Kiekvienas žmogus, turintis psichinės energijos atsargą, privalo būti rūpestingai saugomas, bet žmonija apie tai net nepagalvoja. Santuokai reikalinga medicininė pažyma. Bus laikas, kai santuokai reikės ir psichinės energijos pažymos, ir taip išsispręs disharmonijos problema” (iš E. Rerich laiškų 1932-1955 m.).

     Dvasios gyvenimas nurodo gyvenimo aplinkybes. Nelaimė šeimoms, jeigu jų kasdienybėje nėra dvasios. Geriausiais matais galima puošti gyvenimą ir kelti dvasią. Bet kasdienybė pavirsta į laukinio žvėries guolį. Praradę tiltą į aukštesnį pasaulį, žmonės kenkia ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams. Fizinė substancija turi būti pakelta į aukštojo mentalo substancijos šviesą, kur atsisakymas nuo bet kokio prieraišumo žemiesiems būviams, aistroms leis pasirodyti subtilesnėms, tobulesnėms dvasinėms formoms (iš E. Rerich laiškų). Mes privalom išmokti valdyti savo kūnus, o ne būti jiems pavaldūs.

     Jau buvo kalbėta apie tai, kad žmogus užmiršo apie meilės jėgą, dažnai panaudojamą ne tam, kam reikia. Jeigu žmogus pradėtų nuo meilės, didžios ir galingos jėgos, jo siela ir dvasia prabustų, ir jis užmegztų realų ryšį su fiziniu, dvasiniu ir Dieviškuoju pasauliu. Tik meilės padedamas, žmogus gali suvokti tarp šių pasaulių egzistuojančius santykius, taip pat vieningojo gyvenimo prasmę.

     Pasak dvasinio mokytojo bulgaro R Denovo, pamilę mes ieškome Dievo. Mes privalom mylėti Dievą, kad Jį pažintume ir priimtume. Nes priėmę Jį, mes pažinsime jo Išmintį. Šv. Rašte pasakyta: “Mylėk Viešpatį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį”. Tai vienintelis dėsnis, galiojantis visuose trijuose pasauliuose: jei myli Dievą - tu Dieviškajame pasaulyje. Jei myli save, savo sielą - tu dvasiniame pasaulyje. O mylėdamas artimą - tu fiziniame pasaulyje. Kai žmogus pradės remtis šiais dėsniais, neatsiras pasaulyje jėgos, kuri jam pasipriešintų, neatsiras minties, kuri jam nepaklustų ir nepatarnautų jo idealui. Norint, kad kažkas pamiltų, reikia sakyti, kad nori būti mylimas Dievo. O siekdamas išreikšti savo meilę tau žemėje, Dievas turi pasirinkti kokį nors žmogų laidininku ir tau per jį apsireikšti. Taip ir atsiranda mintys apie sielos porą, draugą, vienintelę didžiąją meilę, kurios verta laukti.

     Iš to išeina, kad meilė dvasine prasme - tai protinga raiška dviejų iškilių sielų, pasiekusių patį protų, širdžių ir siekių lygmenį, vienodai taurių ir dvasiškai patobulėjusių sielų (reikia pastebėti, kad čia atsiribojama nuo žmogaus -fizinės būtybės, nes žmogus yra ne kūnas, o siela. Tai gali įrodyti indų filosofija ir religija). Tik tokios sielos gali suprasti viena kitą. Šalia žmogaus, mylinčio jus Dieviškąja meile, bet kokia kankinanti širdgėla, bet koks jūsų išgyvenamas nusivylimas beregint pradingsta. Jūs pajuntate palengvėjimą ir prašviesėjimą. Taigi “būtina dvasinė santuoka (su dvasingu žmogumi), priešingu atveju lytinė energija užtvers kelią. Lytinis alkis atims daug minčių ir išvystys geidulingumą” (N. Uranovas). Nes jeigu dvasingumo siekiantis žmogus susituokia su žmogumi, kuris to nesiekia, tai jis arba visai užgęsta, arba jo siekiai nepaprastai nusilpsta. Ir atvirkščiai.

     Tikroji meilė stipresnė už mirtį. Mylintys nemiršta (tai aprašė ir literatūros klasikai: V. Šekspyro ““Romeo ir Džuljetos”, V. Tenesio “Orfėjas nusileidžia į pragarą” istorija. Nors tai tik grožinės literatūros kūriniai, bet gyvenime yra buvę panašių atvejų). Jeigu motina be galo myli savo vaikus, mirtis negali jų atimti. Meilė sukuria pačias patvariausias sąjungas pasaulyje. Kai dvi sielos meilės jėga užmezga tokį tvirtą ryšį, jos sudaro dvigubai stipresnę ir šviesesnę sielą su dviem sąmonėmis. Šios dvi sielos, susitikusios kitas, sujungtas tokiu pat būdu, susisieja su jomis ir sukuria dar galingesnę sielą. Keturios sielos jungiasi su dar keturiomis naujomis ir sudaro jau tiesiog nepaprastos galios kolektyvinę sielą. Taip tęsiasi Dieviškasis meilės procesas, kuris vienintelis kuria pastovias, neišardomas sielų sąjungas. Šiame visete kiekviena siela gyvena kitose, o šios gyvena joje. Taip įsikūnija vienis daugyje ir daugis vienyje ( R Denovas).

     Vienintelė jėga, galinti perkeisti visą žmogaus esybę yra meilė. O kad tai įstengtų, ji turi persmelkti jį iki pat sielos gelmių. Kai tatai atsitinka, sausiausi ir šiurkščiausi žmonės pasikeičia, kada juose užsiplieskia meilė, prabunda švelnumas, džiaugsmas. Kieno nors mylimas žmogus išoriškai netampa geresnis ar gražesnis, bet mylimų akių žvilgsniui jis atrodo vienintelis, su niekuo nepalyginamas ir nepakeičiamas. Meilės galia slypi tame, kad jos dėka mes tarsi pasikeičiame prie žmogaus paslėpto ir neišreikšto vidinio grožio. Meilė turi pripildyti žmogaus dvasią, nes žmogaus dvasiai meilė yra būtina. Kiekvieno žmogaus asmens paslaptis -jo dvasios noras, nuolatinė reikmė išeiti iš savo asmens ribų. Kaip tik meilės reikmė nusako nenorą užsidaryti savyje, bėgti nuo vienišumo. Žmogaus dvasia ieško meilės, kad mylimame asmenyje rastų atramos tašką ir savo prasmę. Meilės reikia, ji yra, tik reikia išmokti savo sielą suderinti su ta dovana, kurią duoda gyvenimas. J. Bikulčiaus žodžiais tariant, turime siekti, kad kasdien pašventintume savo šeimos židinį abipuse meile ir tuo nuskaidrintume šeimyninę atmosferą.

     Todėl į klausimą “Jei dvasinė meilė atsiranda santuokoje - ji amžina” galima atsakyti, kad santuoka bus amžina tik tada, kai du žmonės, pažinę save ir busimąjį gyvenimo draugą, priėmę partnerio netobulumą, atleidę klaidas, saugodami vienas kitą ir šeimos židinį, tobulindami teigiamas savybes neignoruodami blogų, taip nusiteikę santuokoje ieškos savo pilnatvės, vaikuose matys save, gerbs partnerį ir tuo būdu liks ištikimi vienas kitam. O argi tai nėra ilgalaikės santuokos prielaidos? Bet atsakymas į šį klausimą priklausys nuo kiekvieno individualiai, įpiršti savo nuomonę būtų netikslinga visų skaitančiųjų atžvilgiu.