Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Į Tiesą per ją supančias netiesas

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Antanas Marčiulaitis

     Kažkas tarė: šis pasaulis serga...
     - Melas!
     Netikėjau. - Ne! Ne! Ne! - šaukiau.
     O kasnakt jis blaškėsi išbalęs
     ir kasdien vaitojo vis klaikiau.

Bernardas Brazdžionis

     Nemažą mūsų pasaulio dalį apėmusi melo epidemija. Ji ypač įsigalėjo ten, kur susidarė palanki dirva išsikeroti sovietinio tipo socializmui. Apsikaišęs skambiais šūkiais ir vylingais ketinimais, tarsi povas įvairiaspalvėmis plunksnomis, savo nešvarią prigimtį prisidengęs melu, apgaule ir klasta, sovietinis socializmas brovėsi į varginguosius visuomenės sluoksnius, kad per juos galėtų sėkmingai užkariauti pasaulį. Deja, siekiant tariamos socialinės lygybės (teisingiau - utopijos!), buvo sąmoningai prasilenkta su didžiąja Tiesa, iš kurios išplaukia visos kitos tiesos. O ta didžioji Tiesa yra Dievas. Kur nepaisoma dieviškosios Tiesos, pagrįstos visuotine meile ir gailestingumu, atlaidumu ir nuoširdumu, pagarba ir pagalba, ten neįmanoma jokia lygybė. Atvirkščiai, atsiranda anarchija, obskurantizmas, žemę užvaldo griaunančioji šėtono galybė, besivadovaujanti vien pykčiu ir melu.

Šventės dalyviai pripildė didžiąją JC salę.     Zigmo Degučio nuotr

     Kur nėra tiesos ir teisingumo, ten negali būti ramybės nei taikos. Tai akivaizdžiai įrodė antrasis pasaulinis karas. Visi keliai, vedę į šį karą, ir pati jo eiga buvo grindžiami vien klasta ir melu. Tiems, kurie kurstė ir uždegė šį karą, tiktų griežtas, bet teisingas Jėzaus priekaištas: “Jūsų tėvas - velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, - jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs netikite manimi” (Jn 8, 44-45). Šis Evangelijos įspėjimas verčia mus visus rimtai susimąstyti, kuriuo keliu eiti, kad atrastume amžinąjį Gėrį. Tiesos kelias dažniausiai būna siauras ir akmenuotas, melo -platus ir lygus. Rinkimės, tik, Dieve saugok, neapsirikime !

     Melas, ypač dažnai kartojamas, pakerta pasitikėjimą tuo, kas juo manipuliuoja. Bet jis gali palikti ir negatyvius pėdsakus: aptemdyti sąmonę, iškreipti mąstymą ir tikrovės suvokimą. Melu ir apgaule plačiai naudojosi didieji šio šimtmečio maniakai Stalinas ir Hitleris, siekdami pasaulinio viešpatavimo kaip varžovai. Nors ir atrodytų keista, bet jiedu apsuko galvas daugybei žmonių. A. Solženicynas veikale Pirmajame rate rašo: Žmonės taip apkvailinti, kad atsistotum dabar vidury gatvės, imtum šaukti ‘šalin tironą! tegyvuoja laisvė!’ - netgi nesuprastų, apie kokį tironą ir apie kokią laisvę kalbama”.

     Komunistai ypač gudriai ir subtiliai sugebėjo iškraipyti tiesą. Dauguma žmonių patikėjo jų melagingomis gražbylystėmis apie šviesų komunizmo rytojų, apie tai, kaip netolimoje ateityje visi dirbantieji bus lygūs, gyvens pasiturinčiai. Nenuostabu, kad kai kas badmiriaudamas laukė ir vylėsi sulauksią geresnių laikų, kada, atlikus paskirtą darbo užduotį, beliks atsistoti į eilę, plačiai išsižioti, o automatas įkrės į gerklę kiekvienam iš eilės po vienodą kiekį košės (lygybės principu!), Beliks tik nuryti. O nakčiai bus galima nustatytu laiku sugulti į didžiulę bendrą lovą. Nei papildomų rūpesčių, nei gaišaties. Siaurų pažiūrų žmoneliai tikėjo Lenino, Stalino ir kitų socializmo šalies vadeivų pažadais, neparmąstydami, kad nevykusiais metodais kuriamo “žemiškojo rojaus” niekada nesulauks. Gal ir nevertėtų dėl to kaltinti lengvabūdiškumu ir lėkštu patiklumu žmonių su aptemdyta sąmone, nes, J.V.Goethe žodžiais tariant, tokiems lengviau atskleisti ir priimti paklydimą, negu surasti tiesą: paklydimas yra paviršiuje, tiesa - gilumoje.

     Gigantiški apsimelavusio socializmo bastionai pamažu griūva, pačių jo statytojų sukurptomis idėjomis tie bastionai naikinami.

     Tačiau absurdiškas melas ir apgaulė per dešimtmečius skiepyti į visuomenės sąmonę, vis dar keroja. Argi mažai pavyzdžių, rodančių žmogaus pastangas įsakyti tikrovei būti ne tokia, kokia ji yra iš tikrųjų? Ypač liguistiems fantastams, ilgai nuodijusiems savo ir kitų sąmonę melu ar pusiau tiesa, grynos tiesos sakymas atrodo vis dar sunkiai įveikiamas barjeras. Tokiems žmonėms sunkiau suvokti, jog tiesos sakymas yra dvasios tyrumo, pasitikėjimo, darnaus bendravimo laidas.

     Sovietmečiu beveik visi visiems ir visąlaik meluodavo: pavaldiniai viršininkams, viršininkai pavaldiniams. Ir niekas tuo nesistebėdavo, netgi tokį negatyvų reiškinį toleruodavo. Imkime vieną pavyzdį iš ilgametės nusimelavimų virtinės. Štai kolūkis gavo užduotį iš rajono žemės ūkio valdybos, o ji savo ruožtu - iš partijos rajoninio komiteto, tasai - iš ministrų tarybos tiek ir tiek gauti centnerių grūdų iš hektaro, tiek ir tiek parduoti valstybei; tiek ir tiek gauti ir realizuoti mėsos, tiek ir tiek sulaukti iš anksto užplanuotų paršelių iš paršavedės ir t.t. Be to, ir pats kolūkis privalėjo įsipareigoti planus ne tik įvykdyti, bet ir viršyti. Na ir pradėdavo suktis melo karuselė! Tai vasaros karščiai, tai lietus susmukdė derlingumą, epidemijos pakenkė mėsos realizacijai, tad verkiant reikia mažinti planus, apkarpyti įsipareigojimus. Kolūkių pirmininkai, buhalteriai, agronomai, zootechnikai ir kiti specialistai, kurių žemės ūkyje buvo devynios galybės, sugebėdavo užslėpti pasėlių plotų dalį, ataskaitose sumažinti derlingumą, priversdavo” karves pieno mažiau duoti, paršelius, veršelius numatyti laiku kojas nukratyti”. Tad, suprantama, tekdavo nurašyti į nuostolius atitinkamus kiekius grūdų, mėsos, pieno... O iš nurašytos produkcijos kaip grybai po lietaus dygdavo vadovaujančių pilaitės, puotos ginė puotas, nesiliovė ištaigingos kelionės po užsienius, lepinimasis geriausiuose pasaulio kurortuose... Iš šalies žvelgiant, atrodė, jog buvo vykdoma griežta materialinių vertybių apskaita ir kontrolė, verste užversta popierizmu. Bet jo “didenybė” melas atrasdavo spragų ir pro jas prasiskverbęs vykdė savo funkcijas. Kaip toje patarlėje: ir vilkas sotus, ir avis sveika.

     Nurašydavo kolūkių buhalterijose, nurašydavo ir žemės ūkio valdybose, partijos rajonų komitetuose. Įkandin jų lengva ranka nurašinėjo respublikos ministrų taryba. Atitinkamai nurašinėti buvo priversta ir Maskva. Ir visos grandys viską mikliai karpė melo žirklėmis, o pačios didžiausios žirklės buvo Maskvos tūzų rankose. Maskva dosniai siūbtelėdavo masinės informacijos priemonėmis melą: šalyje planai ne tik įvykdyti, bet ir viršyti. Visiems buvo aišku, kad tikroji padėtis dangstoma melu, kad vienas kitam nedrįsta ar nenori sakyti teisybės, todėl ir kaltų nebuvo kaip ieškoti. Ir nors netepti ekonomikos ratai be perstojo girgždėjo, bet vis dėlto pamažu riedėjo (anot Lenino: žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal).

     Panaši padėtis buvo ir kitose visuomeninės veiklos srityse: pramonėje, prekyboje, teisėsaugoje, kultūros ir švietimo baruose... Šiandien mes galėtume iš tų išpampusių melų gausybės tik pasišaipyti, jeigu jų tvaikas ligšiol nebūtų įsigėręs į kai kurių mūsų valdžios žmonių ir eilinių piliečių sąmonę, jei tiesa, kaip pasakė Teodoras Dreizeris, taptų gyvenimo alsavimu.

     Sovietizmo klampynėje tarp abejingumo, egoizmo, pavydo, neapykantos, kerštavimo, nesąžiningumo ir kitų moralės pažaidų vieną pirmaujančių pozicijų užėmė netiesos arba tik pusiau tiesos sakymas. Melas išsilaikė ir tarpo, nes neatsirasdavo drąsuolių jam pasipriešinti. Melas buvo įgavęs visuotinį pobūdį; juo kaip skydu naudojosi politikai, valdininkai, žiniasklaidos darbuotojai, net ir istorikai. Vieni melavo, norėdami kur nors pergudrauti ir išnaudoti, kiti - pasiteisinti ir apsiginti, dar kiti - iš baimės, kad gali būti nesuprasti ar siekdami išvengti bausmės. Melas tapo visaliaudiniu ir netgi vyriausybiniu įpročiu. Jis skverbėsi visur, neaplenkė nė vienos visuomeninės veiklos srities, nė vienos institucijos, neišskiriant teisėsaugos. Kas jau kas, o teisininkai privalėjo patys pirmieji apginti tiesą ir pasmerkti bet kokį jos iškraipymą. Deja, sovietijoj ir jie buvo inspiruoti skleisti melą. Baudžiamuosius kodeksus pritaikydavo nekaltiems žmonėms apkaltinti. Tardymo “industrija” taip paveikdavo kalinius, kad jie, neatlaikę pragariškų kankinimų, būdavo priverčiami prisipažinti kaltais, nors teisiniu ir moraliniu požiūriu jie ir nebūdavo prasikaltę. Tardytojams reikėdavo falsifikuoto prisipažinimo, nes už sėkmingą tardymą gaudavo piniginius priedus ar tarnybinius paaukštinimus.

     Bėda, kai tupi sakalai narvuose,
     o maitvanagiai laisvėj plėšikauja.

          W.Shakespeare

     Valdančiosios ir represinės SSRS struktūros taip nuteikė visuomenę, jog ji patikėjo nuolat skleidžiama melaginga versija, kad kapitalizmo sąlygomis liaudis skurstanti, badaujanti, turtingųjų žiauriai išnaudojama ir engiama. O apie tai, kad Sovietų Sąjungoje prieškario metais milijonai žmonių išmirė badu, kad visuomenę slegia baisus komunistinių engėjų tyčiojimasis ir jų sukurta socialinė neteisybė, kad žodžiai skiriasi nuo darbų, neprasitardavo nė puse žodžio. Visgi pakalbėti buvo apie ką, dejuoti buvo dėl ko. Štai, pavyzdžiui, Ukraina buvo laikoma SSRS grūdų aruodu, o keli milijonai žmonių joje išmirė badu. Tai ne hiperbolinis įvaizdis, bet žiauri istorinė tiesa. Stalinui labiau rūpėjo grandioziniai siekiai užkariauti Europą, negu šalies žmonių likimai. Stalinas ir jo klika įžūliai melavo, kad SSRS priversta ruoštis karinei gynybai, todėl skelbiama visuotinė mobilizacija, kaupiamos maisto atsargos kariuomenei, gaminama nesuskaičiuojama gausybė karo technikos. Betgi buvo atvirkščiai: Stalinas ruošėsi užpulti Vokietiją, pirma ją sukiršinęs su Prancūzija ir Anglija, kad visos trys didžiosios Europos valstybės, tarpusavyje besipešdamos, nusilptų. Tada jis užkariausiąs ne tik Vokietiją, bet ir visa Europą ir parengsiąs ją pasaulinei revoliucijai (!), kad galėtų su viltimi mesti agresoriaus žvilgsnį ir į kitus kontinentus. Šie jo siekiai buvo paremti melu, klasta, apgaule. Deja, Hitleris užbėgo jam už akių ir suardė jo ketinimus.

Komunistai, visą laiką gindami nevykusią santvarką ir siekdami užsitikrinti sau patogią socialinę padėtį, kito kelio ir nežinojo, tiktai melą.

     Jie įžūliai iškreipdavo tiesą, kad išsaugotų apie save teigiamą opiniją visuomenėje ir neprarastų prestižo. Patys aukščiausi sovietinės imperijos vadeivos Leninas, Stalinas ir kiti visąlaik melavo, mulkino liaudį, o nemaža jos dalis jais aklai tikėjo.

     Melas dažnai susijęs su klasta, sukčiavimais, apgavystėmis. Liaudyje įsigalėjusi nuomonė: kas meluoja, tas ir vagia, o kas vagia -tai ir meluoja. Šiandienos Lietuvoje ne taip jau retai įvyksta negražių dalykų, susijusių su valstybės turto svaistymais, vagystėmis, apgavystėmis, sukčiavimais. Jei Seimo narys nesidrovėjo sukčiauti itin stambiu mastu (tai paliudija nenuginčijami faktai, užfiksuoti tardymo medžiagoje) ir dar įžūliai ginasi, lyg nesuprasdamas savo kaltės, imi galvoti: kurgi mes nueisime su tokiais žmonėmis, atstovaujančiais įstatymus leidžiančiajai valdžiai?

     Kartais darosi koktu beklausant per radiją daugumos seimūnų iš LDDP socialdemokratų ir ir kitų kairuoliškos pakraipos partijėlių liejamos netiesos konservatorių ir ypač jų vadovo V.Landsbergio adresu. Jie sugeba iškraipyti faktus, net pritaikydami Konstitucijos ir įvairių kodeksų straipsnius. Toks besaikis, piktybiškas ir viešai skelbiamas absurdas sukiršina ir supriešia visuomenę, beria į ją nepasitikėjimo ir šmeižto sėklą, kad tik labiau pakenktų valdančiajai koalicijai ir laimėtų kairiesiems kuo daugiau dividendų busimuosiuose rinkimuose. Kairieji melą ir šmeižtus atsinešė iš sovietmečio, kada jiems partijos nurodymu reikėjo nuolatos lieti melo pamazgas ant kapitalistinių šalių. Šitaip buvo maskuojami akivaizdūs raišo socializmo ekonominiai ir moraliniai slubčiojimai.

     Pamelavus vieną kartą, galima ilgam laikui prarasti kitų pasitikėjimą. O kas praranda pasitikėjimą - viską praranda, daugiau jau nebeturi ko prarasti. Tikėjimas žmogumi ir pasitikėjimas juo yra viena didžiausių dvasinių vertybių. Tik tiesus ir atviras žmogus, sąžiningai ir atsakingai saugodamas tiesą, įgyja kitų pasitikėjimą ir pagarbą.

     Sąžiningumas ir teisingumas yra tarsi broliai dvyniai. Teisingumas neįmanomas be sąžiningumo, o pastarasis - be teisingumo, kaip ir medis be šaknų. Prisimenu, prieškariniais ir priešokupaciniais laikais tėvai vaikus už melavimą ir svetimo, nors ir menko daikto pasisavinimą bausdavo. Ir dar pabrėždavo: kartą pameluosi - daugiau niekas tavimi netikės. Bus kaip tam Mikei melagėliui, šaukusiam, kad tariamas vilkas avį neša; o kai kartą vilkas tikrai pačiupo avį, į piemens šauksmą niekas nereagavo. O jei parsineši į namus svetimą daiktą - visam gyvenimui vagies etiketę prisilipdysi. Žmonės tada griežtai laikėsi dešimties Dievo įsakymų ir buvo nepakantūs jų pažeidimams. Tada visiems buvo aišku, ir neginčijama: kaip amaras ėda žolę, o rūdys - geležį, taip melas griaužia sielą. (A.Čechovo mintis)

     Viena pagrindinių melavimo priežasčių yra baimė. Bet kokį nusižengimą ar nusikaltimą prieš žmogiškosios gyvensenos normas turi atpirkti prisipažinimas klydus, savo nedoro poelgio pasmerkimas ir atgaila. Tačiau į žmogaus prigimtį įsibrovusi šėtoniška savybė nusikaltimą nuslėpti, išsisukti ar net savo klaidą suversti kitam, nežabota baimė susilaukti pasmerkimo ir atsakomybės pastumia silpnavalį į melą.

     Jei nėra kaip atidengti tiesos, tada vietoj atviro melavimo gali būti nutylėjimų, kuriais išsaugotume kartais net labai karčią tiesą, jos neatskleisdami. Argi būtų logiška pasakyti ligoniui tiesą, kad jo liga nepagydoma ir kad nėra jokios vilties pasveikti? Arba atvirkščiai: nereikėtų beviltiško ligonio įtikinėti, jog jis tikrai pasveiks. Tokiu atveju galėtume ligonį guosti, raminti, subtiliai paruošti skaudžios ir neišvengiamos lemties pasitikimui. Arba vėl: plėšikas kėsinasi nusavinti mano vertingą daiktą, o aš jam pameluoju, jog to daikto neturiu. Tokio melo pavyzdžių pasitaikydavo pokario rezistencijos metais. Enkavedistai su stribais, būdavo, užgriūva į valstiečio sodybą, kurios slėptuvėje tūno partizanai, ir reikalauja pasakyti, ar kartais nėra pasislėpusių “banditų”. Valstietis dievagojasi jog jokių partizanų čia išvis nėra buvę. Tai argi toks melas lygiai taip pat smerktinas? Juk šitaip apsaugoma žmogaus gyvybė, šitaip išreiškiamas gailestingumas. Visai kas kita, jei, pavyzdžiui, kaimynas paprašys manęs ką nors paskolinti, o aš išsiginsiu neturįs, nors jis puikiai žino, kad tai netiesa. Šitoks melas jau turi egoistiškumo ir veidmainiškumo požymį.

     Būtina kiekvienu atveju nubrėžti griežtą takoskyrą tarp tiesos ir netiesos arba pusiau tiesos. Tai padeda kiekvieno žmogaus sąžinė, jei ji neatbukinta. Sąžinė niekada neturi daryti bet kokių nuolaidų.

     Lietuviai nuo seno buvo pasižymėję teisingumu, todėl melą jie smerkė ir kaip moralinį iškrypimą, ir kaip vieną iš sunkiųjų nuodėmių. Todėl ir smulkiojoje tautosakoje randame nemažai patarlių, pašiepiančių melą: Su melu nueisi, tik atgal negrįši. Melas duris atidaro, bet akis uždaro. Melagiui ir tiesą sakant, niekas netiki.

     Jei norime matyti Lietuvą morališkai tvirtą, klestinčią, privalome sujungti fizines ir dvasines jėgas kovai prieš melą ir kitas negeroves, visų pirma pradedant kovą su savosiomis ydomis. Tiesos atradimas įsišaknijusių netiesų raizgyne ir jos iškėlimas ant garbės pjedestalo turi tapti mūsų visų bendrų pastangų rezultatu ir pergalės triumfu.

     Jėzus taip prabilo į žydus, kurie įtikėjo Jį: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Ar mes neturėtume pasukti gailestingumo, meilės, brolybės ir tiesos keliu, kad šie Išganytojo žodžiai tiktų ir mums?

     Tikėkime, kad ateis laikas, kai Tiesos dvasia kiekvieno žmogaus širdies ir proto galiomis pašalins melą ir kitokį antimoralinį purvą ir nuskaidrins mūsų tėvynės veidą.