Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LAIŠKŲ LIETUVIAMS 50 metų jubiliejui

Nijolės Jankutės-Užubalienės kalba, pasakyta, pradedant jubiliejinę šventę

     Jūsų Ekscelencija vyskupe Bartuli ir visi mielieji Laiškų lietuviamsbendradarbiai, rėmėjai, skaitytojai:

     Dažnai ne vienas kalbėtojas, minėjimų ar pobūvių vedėjas, savo kalbą pradeda žodžiais “man yra didelė garbė”. Šis sakinys tapo trafaretu, ir ne visada jo nuoširdumu galima tikėti. Tačiau šį vakarą pavartosiu tuos žodžius, nes jie vis dėlto geriausiai tinka pradėti šią ypatingą šventę. Be to, aš taip ir jaučiu.

Iš kairės: Redaktorius, Šiaulių vysk. Eug. Bartulis, JAV LB Kulturos tarybos pirmininkė Marija Remienė, Putnamo seselių atstovė ses. Laimutė.     Z. Degučio nuotr.

     Tad man yra didelė garbė dalyvauti Laiškų lietuviams50 metų jubiliejuje, ne tik kaip vakaro vedėjai, bet ir kaip šio žurnalo skaitytojai bei bendradarbei. Ši garbė ne man vienai. Ji tikrai didelė ir užtarnauta jums - ištikimiesiems skaitytojams, mecenatams, rėmėjams ir šio vakaro bei kitų 49 praeitin nugrimzdusių vakarų dalyviams.

     Emigracinei lietuvių bangai atplaukus į JAV ir tėvams jėzuitams įsikūrus Čikagoje, buvo nutarta steigti ir leisti kokį nors populiarų laikraštį ar žurnalą, skirtą visiems po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams. Iki šiol tą ryšį palaikė Jonas Bružikas SJ savo leidžiamais Misijonieriaus laiškais. Tai, lyg sekant tuo pavyzdžiu, ir šis nutartas leisti žurnalas buvo pavadintas Laiškais lietuviams. Pradžioje jis buvo labai mažas ir kuklus, bet visų labai mėgstamas ir vertinamas, tapdamas populiariausiu išeivijos žurnalu. Čia, žinoma, reikia kalbėti apie jo redaktorių kun. Juozą Vaišnį, kuris davė šiam žurnalui veidą ir toną - ryškų ir nepaliaujantį skambėti net pusšimtį metų!

     Kun. Vaišnys “Laiškus” rašė taip, kaip rašomi laiškai artimiesiems ir draugams: nuoširdžiai, aiškiai, patariančiai, įdomiai. Į žurnalą jis įvedė aktualių temų skyrius: Jaunimas, Šeima, Kalba, Tėvynėje, Atgarsiai, Šypsuliai, TRUMPAI IŠ VISUR. Apie kiekvieną jų būtų galima nemažai pasakyti, bet populiariausi buvo jaunimo ir šeimos skyriai. Jie sutelkė daug bendradarbių, įdomiai gvildenančių šias temas, dažnai iš asmeniškos patirties. Šie skyriai - tai artimų draugų pasikeitimas intymiais laiškais, kuriuose iškeltos problemos sprendžiamos krikščionišku ir lietuvišku požiūriu.

     Kun. Vaišnys nuo jaunystės priklausė skautų organizacijai. Studijuodamas Italijoje, taip pat daug darbavosi su to krašto skautais, o dabar visą 50 metų — su lietuviais. Veiklos su jaunimu patirtis jam padėjo giliau įžvelgti į jauno žmogaus poreikius bei siekius, todėl ir Laiškai lietuviams buvo ir tebėra jaunas žurnalas, ypač dabar, kai pradėjo atsirasti jaunų bendradarbių ir konkursų dalyvių iš Lietuvos.

     Negalima pamiršti ir antrojo redaktoriaus kun. Kęstučio Trimako, kuris sėkmingai ir kūrybingai rašė mums laiškus 1964-1969. Dabar jis garsėja Lietuvoje savo gausiomis religinėmis, psichologinėmis knygomis.

     Apie Kalbos skyrių norėčiau dar šį tą pasakyti, nes žinau, kad daugeliui mūsų yra labai svarbus mūsų lietuviškas žodis, ypač spausdintas, nes jis atmintin įsirėžia deimantu, jei tikras, o rėžia kaip šukė, jei iškreiptas ir suluošintas.

     Mums, ilgus dešimtmečius gyvenantiems svetimuose kraštuose, kun. Vaišnio kalbos patarimai, suprantamais pavyzdžiais aiškinamos kalbos taisyklės, yra ne tik reikalingi, bet būtini. Dabar, atsivėrus durims vėl į laisvą Lietuvą, kalbos skyrius dar reikalingesnis. Tos atviros durys atvėrė mums nemalonių kalbinių staigmenų - gausybę tarptautinių žodžių ir grubių barbarizmų Lietuvos periodikoje, t.y. paprasto skaitytojo kasdien skaitomuose laikraščiuose, bet ne moksliniuose leidiniuose, kur tarptautinė, specifinė terminologija būtina. Matant, kaip svetimžodžiai tartum gremėzdiški kupranugariai su lietuviškų galūnių uodegomis išstumia kuo geriausiai reikšmę atitinkančius lietuviškus žodžius, kyla rimtas rūpestis.

     Nesinori į tai beviltiškai žvelgti, ypač skaitant “Laiškų” puslapius. Čia budri redaktoriaus ranka dar vis išvaiko kalbos kupranugarius, kurie jau pradeda atkūprinti ir į čionykštę mūsų spaudą. Reikia tikėtis, kad ir Lietuvos kalbininkų rūpestis šia problema bus vaisingas, kad jų perspėjimų paklausys Lietuvos laikraščių redaktoriai.

     Vienas šiam žurnalui būdingas bruožas -tai kasmetiniai straipsnių konkursai, pradėti prieš 41-erius metus. Jie nešė ir tebeneša daugialypę naudą ir žurnalo skaitytojams, ir žurnalui, duodami progą panagrinėti įvairias krikščioniškas, lietuviškas ir bendražmogiškas temas, kasmet pritraukdamai įvairaus amžiaus dalyvių ir praturtindami žurnalą daugeliu straipsnių. Be to, premijų įteikimo vakarai visada suteikia gražią progą maloniai pabendrauti skaitytojams, bendradarbiams ir mecenatams. O be mecenatų nebūtų įmanoma atlikti šių svarbių žurnalo užmojų. Juos visus, buvusius ir esamus, ypač pasižymėjusius nuolatine parama, kaip Stefaniją Rudokienę, dr. Birutę Kasakaitienę, prel. Juozą Prunskį, sveikiname ir dėkojame.

     Didelė padėka ir bendradarbiams, ypač gausiais ir brandžiais straipsniais žurnalą praturtinusiems, deja, jau Amžinybėn išėjusiems kunigams: Jonui Kidykui, Bruno Markaičiui, Jonui Borevičiui, Alfonsui Grausliui, taip pat dar su mumis tebesantiems: Vytautui Kasniūnui, Algimantui Keziui, kun. Algiui Paliokui, Gediminui Vakariui, redakcinio kolektyvo nariams ir narėms.

     Laiškų lietuviamsišvaizdos gali pavydėti ne vienas žurnalas. Tai daugelio mūsų menininkų ir fotografų nuoširdžios talkos vaisius. Pagrindinė vinjetė su balandžiu buvo sukurta per anksti Amžinybėn išėjusio didelių gabumų dailininko Algirdo Kurausko. Ji augte suaugo su žurnalo tematika ir su mūsų akimis bei širdimis.

     Per 50 metų matėme maždaug 600 žurnalo viršelių, kurių kiekvienas galėtų būti įrėmintas, kaip paveikslas parodai. Tai seselės Mercedes, Ados Sutkuvienės, Rasos Sutkutės, Gražinos Didelytės, Joanos Plikionytės, minint tik keletą dailininkių, darbai. O kiek puikių Algimanto Kezio, Algirdo Grigaičio, Stasio Žilevičiaus ir daugelio kitų fotografų-menininkų nuotraukų! Tai vis mūsų turtas, sukauptas “Laiškų” žodyje ir vaizde.

     Labai didelė padėka Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų kongregacijai Putname, ilgus metus puikiai spausdinusiai “Laiškus”. Ačiū ir geros sėkmės dabaritnei techninei redakcijai -Jonui Kupriui ir dr. Jonui Bogutai. Niekuomet neužmiršime ir brolio Petro Kleinoto bei Amžinybėn iškeliavusios Aleksandros Likanderienės, dirbusių administracijoje daugelį metų ir daug prisidėjusių prie žurnalo išaugimo net iki šešių tūkstančių skaitytojų.

     Baigdama šią “Laiškų” balandžio suplasnotą 50 metų kelio apžvalgą, nenorėčiau trafaretiškai ir naiviai linkėti dar 50 metų redaktoriui ir žurnalui. Vietoj to, noriu, palenkus galvą, padėkoti už milžinišką ištvermę svetimame krašte išlaikant gryną lietuvišką žodį net pusę amžiaus! Dėkoju už įdomumą, prasmingumą ir grožį žurnalo puslapiuose. Taip pat ir už tai, kad rūtos šakelė — mūsų kultūros simbolis — yra apjuosta tobula forma — skrituliu, žadančiu išlikimą!