Paruošė Laima Krivickienė
ISTORIJA, KURIĄ GALIMA LIESTI RANKOMIS
Kauno jėzuitų gimnazija turi ypatingas sąlygas: ji paveldėjo nuostabų senovinių pastatų kompleksą su vienuolynu, gimnazija ir vadinamaisiais Perkūno namais - archaiškiausiu pastatu iš visų išlikusių gyvenamųjų namų Kaune. Šis, kadaise buvęs turtingo pirklio namas, gotikos architektūros paminklas, pastatytas Kauno klestėjimo laikais, XV amžiuje. Perkūno namas 1991-aisiais metais buvo grąžintas jėzuitams, o tiksliau, Kauno jėzuitų gimnazijai. Jos vyresnybė nutarė šiame pastate įsteigti modernų kultūros centrą su muziejumi, kur bus nuolatos keičamos ekspozicijos, vyks koncertai, literatūrinės popietės.
Už Vokietijos jėzuitų misijos lėšas pastatas buvo suremontuotas, jame ėmė veikti moderni biblioteka. Ruošiantis A. Mickevičiaus 200 metų jubiliejui (čia garsusis poetas gyveno ir mokytojavo 1819-1823 metais ir mokykla vadinama jo vardu) buvo išplėsta muziejaus ekspozicija. Patys vertingiausi eksponatai - keturios knygos iš asmeninės A. Mickevičiaus bibliotekos, jo studijų draugo iš Vilniaus F. Malevskio laiškai, portretai, kuriuos padovanojo Vilniaus dailės muziejus - viskas buvo perkelta į Perkūno name įrengtą muziejaus patalpą, kur moksleiviai gali savarankiškai susipažinti su A. Mickevičiaus kūryba. Lankosi čia ne tik jėzuitų gimnazijos mokiniai, trečiadieniais čia paprastai būna ypač gyva, nes tą dieną priimami svečiai, norintys pabūti ne tik muziejaus patalpose, bet taip susidomėję senaisiais paminkliniais pastatais, pajusti istorinių pastatų skleidžiamą grožį ir dvasią.
Renkant eksponatus, formuojant ekspoziciją daug prisidėjo Varšuvos A. Mickevičiaus literatūrinis muziejus, padovanojęs stendus, iliustruojančius poeto klasiko gyvenimo kelio momentus. Muziejaus ekspoziciją vis dar papildo kauniečiai, karts nuo karto atnešantys tai kokį vertingą išsaugotą leidinį, nuotrauką ar ką įdomaus ir netikėto. Ne tik Perkūno namas, bet ir gimnazija, vienuolynas - visas pastatų kompleksas traktuojamas, kaip muziejus, kaip kultūros vertybė, kaip Lietuvos kultūros paveldas, saugomas šeimininkų ir valstybės. Čia viskas taip sutvarkyta, jog eksponatus gali matyti šalia pamokų ar laisvalaikio metu, netrukdant įprastos mokyklos ar vienuolyno veiklos. Pernai Jėzuitų gimnazija atšventė 350 metų jubiliejų. Kaip žinoma, jėzuitai švietimui visada teikė ir dabar teikia prioritetą. Gimnazijos kapeliono kun. Vytauto Sadausko rūpesčiu renkami dokumentai, kaupiama istorinė medžiaga, susijusi su mokyklos ir vienuolyno istorija. “Mes labiausiai esame linkę stiprinti edukacinę šio mokyklinio muziejaus funkciją - tvirtina Perkūno namo administratorė Elvyra Mikalauskienė, - kad muziejus būtų atviras moksleiviams".
Kultūra, religija, istorija ir dabartis šioje vietoje susilieja, pavirsdama ne tik gyva pamoka, bet sukuria puikias sąlygas, istorinėje erdvėje, gotikinių salių sienų nišų, arkų romantiškoje nuotaikoje parodyti ir šių dienų menininkų kūrybą. Šią dvasingą vietą pamėgo ne tik dailininkai, šis namas pasižymintis puikia akustika sukviečia ir muzikos mylėtojus. Jei pradžioje gotikinių salių erdvėse skambėjo klasikinė muzika, įvyko krikščioniškosios muzikos pirmasis festivalis, dabar vyksta etnomuzikos koncertai, nepamirštamas, daugiausia klausytojų sutraukęs krikščioniškos grupės Šulinys koncertas, kai pastate netilpo visi į koncertą atvykę. Sunku būtų išvardyti visus čia vykstančius renginius, bet žinant, kad mokyklos direktorius kun. G. Vitkus “visada siekia aukščiausio estetinio, kultūrinio lygio” ir visi čia dirbantys seka jo pavyzdžiu, tikime kad gerų žinių iš Kauno jėzuitų gimnazijos išgirsime dar ne vieną kartą.
(XXI amžius Nr. 31)
SAULĖS VERBOS
Kai laukiame prisikėlimo varpų gaudesio, skubame nuvalyti apnašas nuo mus supančių daiktų ir nuo sielos - kad prieš didžiąsias šventes sustoję prieš altorių būtume geresni, giedresni, atlaidesni. Taip buvo per amžius, taip yra ir dabar. Dzūkijoje dar ir šiandien gyvi senieji papročiai ir tradicijos verstis senoviniais ir ne tokiais senais amatais: pynimu, audimu, verpimu, gyventi senąja protėvių dvasia. Todėl nenuostabu, kad dzūkai žino, kaip geriausiai ruoštis vienai didžiausių pavasarinių švenčių - Verbų sekmadieniui. Verbnyčia -taip Dzūkijoje vadinama ši diena. Tądien į bažnyčią einama su verba rankose, kuri pašventinta, parnešta iš bažnyčios, yra išsaugoma iki kito Verbų sekmadienio. Verbukė - vieni rankose turi kadagio ar lazdyno šakelę, kiti iš sausų gėlių, lapų, šiaudelių, sudėliotą menišką kompoziciją. Ir dažniausiai net nesusimąstome, koks ilgas verbukės kelias nuo pasodintos žemėn sėklelės iki meniško, akį džiuginančio kūrinio.
Tie namai, kuriuose kuriamas grožis, pilni saulės. Tuose namuose gyvena Saulė ir Jonas Lazavičiai. Saulė visame Dzūkijos rajone žinoma kaip darbštuolė tautodailininkė, pagarsėjusi savo verbomis, juostomis, kitais meniškais rankdarbiais, Jonas dabar jau pensininkas, talkina žmonai, kuriančiai grožį. S. Lazarevičienės verbomis puošiami namai ne tik Lietuvoje, Dzūkijoje, bet apkeliavusios daug vietų pasaulyje: Europoje, Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, pasiekė net tolimąją Australiją, Lietuvos svečių rankose. Kompozicijas kuria iš vakaro, ramiai išsidėliodama visus džiovintus žolynėlius ir gėleles, sutaikydama, suderindama, pasidžiaugdama. Visus džiovinukus tenka atsargiai sudrėkinti ir kad nespėtų išdžiūti, į verbą rišti turi greitai. Sukūrusi ir apgalvojusi visas kompozicijas, sudrėkinusi sausuoliukus, jau kviečiasi ir vyrą į talką, reikia skubiai darbuotis. Jų sodyboje verbos rišamos visus metus. Vasarą jų darželis pilnas šlamučių ir saulučių, o iš laukų Jonas pripjauna javų -avižų, kviečių, motiejukų. Tautodailininkė “audžia” įvairaus dydžio volelines verbas. Kaip pati sako, pačias didžiausias, virš metro, suriša per keletą valandų. Gimusi Dzūkijoje, Burokaraiščio kaime, apsuptame pušynų, nuostabios gamtos, moteris nuo pat vaikystės mėgo augalus, gėles, visą gamtą. Todėl nuo mažumės lipdė paveiksliukus, darė mažas sausas puokšteles, siuvinėjo paveikslus. Dabar, kai jau pensininkė, nenuobodžiauja, vos suspėja. Tenka parodose, seminaruose dalyvauti, pamokyti kitus, kaip tas gražuoles verbas kurti, rišti, kaip juostas austi. Apdovanota 1999 metais “Sidabrine bite” už margaspalvių juostų, verbų, dekoratyvinų puokščių, paveikslų iš gėlių savitumą, tautinių tradicijų puoselėjimą.
(XXI amžius Nr.31)
UNIKALŪS LIETUVOS PROISTORĖS ATRADIMAI
Atradimų, susižavėjimo džiaugsmas laukia visų, besidominčių senąja lietuvių puošyba. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atnaujinta Lietuvos archeologijos ekspozicija, įrengta Senojo arsenalo salėse. Tai didžiausia archeologijai skirta ekspozicija visame Baltijos regione. Vilniaus žemutinės pilies arsenalas yra Vilniaus pilių teritorijoje. Muziejuje bus galima įsigyti unikalių papuošalų - kokybiškai dailininkų atliktas kopijas. Pvz., I-IVa. skalvių, sėlių ar kuršių sagių apyrankių. Stakliškių lobį paruošė saldainių fabrikas Rūta. Išleistas išsamus archeologijos ekspozicijos vadovas “Lietuvos proistorė”, kuris padės išsamiau susipažinti su paroda, skatins ne kartą ateiti prie unikalių eksponatų.
PAVELDAS - KŪRYBOS IR DARBŲ ĮKVĖPĖJAS
Balandžio 18-oji - tarptautinė paminklų apsaugos diena. Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentas šiai datai skyrė iškilmingus renginius, kurių metu paminėtas Kultūros paveldo restauravimo 50-metis. Ypač daug dėmesio susilaukė profesinės dienos minėjimas Architektūros muziejuje, sutraukęs daug paveldo srityje dirbančių specialistų ne tik iš Vilniaus. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė D. Varnaitė apžvelgė kultūros vertybių apsaugos strategiją ir darbus, išreiškė didelę viltį kad valstybė galės skirti daugiau lėšų saugant ir tvarkant unikalius labai dėmesio ir restauracinių injekcijų reikalaujančius Lietuvos kultūros, architektūros paminklus. “Geriausiai besitvarkančios visuomeninės ir komercines paskirties įstaigos, įsikūrusios Vilniaus senamiestyje" konkurso rezultatus paskelbė Vilniaus dailės akademijos docentas, dr. Jonas Glemia. Apdovanojimai skirti Švedijos ambasadai - už estetišką pastato ir aplinkos sutvarkymą, Ericsson Lietuva, Radisson SAS, Astorijos viešbučiui, viešbučiui Grybo namai, kavinei Gabi. Įteiktas apdovanojimas UNESCO surengto tarptautinio plakatų konkurso “Saugot kultūros paveldą” vienam iš prizininkų - dailės akademijos ketvirto kurso dizaino specialybės studentui Donatui Kliunkai. Jo plakatas - baltame fone nespalvota Zapyškio bažnyčia, o ant jos uždėtas ryškus raudonas antspaudas, dedamas ant visų tarptautinių siuntinių, nurodantis - kad viduje dūžtantis daiktas, kurį atsargiai nešti. Taip išreikšta idėja, jog kultūros paveldą reikia ypatingai saugoti ir atsargiai, nepažeidžiant, perduoti iš kartos į kartą. (Atgimimas Nr. 15)
VARTAI Į EUROPĄ
Per parą pro Panevėžio teritorines muitinės Saločių postą vidutiniškai pravažiuoja 1230 automašinų; lengvųjų - 629, krovininių - 527, 70-75 autobusai. Didžiausias muitinės darbo laikas yra atostogų metas, kai į visas puses pasipila keliaujantys. Panevėžio muitinės Saločių postas įsikūręs Latvijoje. Patalpomis ir elektra lietuviai muitininkai naudojasi nemokamai. Toks yra abiejų šalių susitarimas. Pagal šį susitarimą, lietuviai tokį bendrą abiem muitinėms postą turi įrengti Smiltynėje, Zarasų rajone. Poste dirba 55 žmonės. Pamaina trunka 12 valandų. Dirba dvi paras ir dvi naktis, po to tris paras ilsisi. Pamainoje dirba po 13-14 muitinės darbuotojų. Muitininkai nesinešioja ginklų, netgi neturi dujinių balionėlių. Jų saugumą garantuoja pasieniečiai. Darbuotojai į muitinę atrenkami konkurso keliu. Kandidatai privalo turėti aukštąjį išsilavinimą, mokėti keletą kalbų ir naudotis kompiuteriu. Poste negali dirbti pavaldūs giminės. Kiek postas per parą praleidžia transporto, dažniausiai priklauso, kaip dirba šalies, į kurią įvažiuojama, muitinė. Saločių postas - pirmas jungtinis postas, ir čia darbas vyksta greitai ir tvarkingai. Jei važiuojama į Latviją, tai tikrina Latvijos pasienietis ir muitininkas, jeigu važiuojama į Lietuvą, viską sutvarko lietuvių brigada.
Pro postą įvežamos prekės iš Suomijos, Jungtinių Arabų Emiratų, Kinijos, Kazachstano, Lotynų Amerikos ii kitų šalių, išvežama žymiai mažiau. (XXI amžius Nr. 27)
ANTRASIS POKARIO KETVERTUKAS
Atvelykis, dažnai vadinamas mažosiomis arba vaikų Velykėlėmis, šiemet Albino ir Valerijos Latukų namuose buvo dviguba šventė. Jų ketvertukas balandžio 30 dieną šventė savo gimtadienį. Laurynui, Dianai, Dominykai ir Mindaugui (tokia eilės tvarka jie gimė) sukako dveji meteliai. Tai antrasis ketvertukas, gimęs Lietuvoje pokario metais. Pirmasis - Čeponių iš Gaidelių kaimo, Šilutės rajone, pereitų metų rugsėjo 14-ąją atšventė trisdešimtmetį, deja, tik Rasa ir Robertas, nes Artūro ir Rolando jau seniai nebėra.
Mėlynakiai Latukų vaikai siuva ir siuva po kambarį, tad atrodo, kad jų ne keturi, o kur kas daugiau. Dabar jie moka kalbėti ir kiekvienas turi ką pasakyti, o kad būtų tikrai išgirsti, stengiasi kalbėti kuo garsiau. Tėvams nė motais, prie tokio “paukščių turgaus” jie seniai įpratę. Laurynas labai judrus ir jį viskas domina. Jis gimė pirmasis, gal todėl toks greitas ir vikrus. Jo akys - pačios žydriausios, o broliuko ir sesučių - šiek tiek tamsesnės. Visi mažuliai šviesiaplaukiai. Dianos ir Mindaugo plaukai garbanoti, jiedu turi panašią galvos formą, o Dominyka panaši į Mindaugą. Tiesą sakant visi keturi yra panašūs vienas į kitą, bet ne vienodai, kaip vienos ankšties žirniai. Tą skirtumą mama įžiūrėjo vos jiems gimus, ji atskirdavo ir savo vaikų balsus. Pats mažiausias gimė Mindaugas. Dabar, po dvejų metų - jis pats stipriausias. Stambiausias Dominykas. Reikia jėgų juos visus sukiloti, net nugara paskausta, - sako vaikų mama.
Per dieną šeimyna su įvairiomis košėmis suvalgo du litrus pieno, per pietus kerta mėsą, pavakariais - obuolius, bananus, įvairias tyreles, varškės kiekvienam reikia po pusantro indelio. Laimė, kad yra gerų pagalbininkų - ir giminių, ir visai svetimų. Prižiūrėti mažylius padeda Valerijos tėvai, dažna viešnia namuose ir Valerijos dvynė sesuo. Ketvertuką remia "Šeimyna", miesto savivaldybė, sumažinusi per pusę buto nuomą. Liatukai gyvena Vilniuje - Pilaitėje - prestižiniame sostinės mikrorajone. Miesto savivaldybė jiems išnuomojo vieno ir trijų kambarių butus, baldus padovanojo bankas Hermis, Panevėžio Lūgnė - šviestuvus.
Gimtadienio proga ketvertuką aplankė Pilaitės parapijos klebonas Kęstutis Ralys, kuris apdovanojo ir mamą, ir vaikus.
(Valstiečių laikraštis Nr. 35)
JAUNŲJŲ ŠAULIŲ PRIESAIKA
Kovo 11-ąją prie paminklo okupuotos, bet nepalūžusios Lietuvos prezidentui, 1949 m. vasario 16-osios istorinio Nepriklausomybę patvirtinančio Akto signatarui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui išsirikiavo Vilniaus apskrities "Karaliaus Mindaugo” rinktinės šauliai. Greta jaunyste žydinčių veidų, pasiruošusių ištarti iškilmingo pasižadėjimo Lietuvai žodžius, sustojo vyresnieji šauliukų draugai. įsimintinų 1991 m. sausio-rugpjūčio įvykių dalyviai ir liudininkai - parlamento gynėjai, garbės šauliai. Plazdant rinktinės vėliavai ir senojo Vilniaus stogais nuskriejus valstybės himno aidams, iš jaunų krūtinių liejasi iškilmingas jaunojo šaulio pasižadėjimas: “Aš jūsų akivaizdoje iškilmingai pasižadu sąžiningai vykdyti šaulių sąjungos nario pareigas, stropiai ruoštis ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Pasižadu rūpintis valstybės gerove ir dirbti jos labui. Visur ir visada, kaip pridera doram, drausmingam ir narsiam šauliui. Tepadeda man Dievas".
71 vaikinas ir merginos iš Ukmergės, Elektrėnų, Vilniaus. Riešės, Rudaminos mokyklų, daugiau kaip tris mėnesius “ragavo” šaulių košės, mokėsi pagrindinių rikiuotės elementų, studijavo LSS statutą, savo akies taiklumą išbandė šaudyklose.
Rimties ir susikaupimo akimirka. Prie paminklo generolui J. Žemaičiui-Vytautui padedamas vainikas. Iškilminga rikiuote pagerbiami visi už Lietuvos laisvę žuvę partizanai. Prie Seimo rūmų pakeliamos vėliavos. Jaunuosius šaulius pasveikino profesorius, Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Žymių Lietuvos inteligentų išsakytos šaulių idėjos, per 80 metų nepraradusios savo esmės ir prasmės, žengia per Lietuvą. “Kiekvienas sąžiningai ir tvarkingai atliktas mažas darbelis žiba kaip deimantas tautos darbų visatoje ir palieka istorijoje... mokykimės būti tvarkingi ir teisingi savo žodžiuose, savo pažaduose, pedantiški doros atžvilgiu. Švieskis ir šviesk”. Belieka tikėtis, kad šie žodžiai ras vietą jaunųjų šaulių širdyse ir skatins juos nuoširdžiai dirbti tėvynės labui. (XXI amžius Nr. 21)
MOLINUKO TEATRAS 2000
Artėja tradicinė, kas antrus metus vykstanti mėgėjų lėlių teatrų šventė “Molinuko teatras”. Prieš porą metų keturiose regioninėse šventėse dalyvavo 26 lėlių teatrai, ne mažiau jų sulaukti tikisi organizatoriai ir šiais 2000-aisiais metais.
Šventėse dalyvauja įvairiausi kolektyvai - iš kaimų kultūros namų, seklyčių, mokyklų, rajonų centrų ir miestų. Vaidina mažieji ir suaugę artistai. Šiais metais šventės vyks Plungėje ir Panevėžyje, Varėnoje ir Šakiuose. “Molinukas” ir jo simbolis -nuostabus dvikojis arkliukas kviečia į sales ir į sceną mažuosius ir didžiuosius, visus kurie dar mėgsta teatrą ir myli lėles, nori dalyvauti jaunystės šventėje. (Valstiečių laikraštis Nr. 26)
