Pokalbis su Kauno metropolitu arkivyskupu Sigitu Tamkevičium
Važinėjant po Turkiją šv. Pauliaus ir kitų apaštalų keliais, galima tik stebėtis: kodėl šv. Jono ranka Patmo saloje, pačioje Mažosios Azijos pašonėje, parašyti anuometiniai apokaliptiniai laiškai septynioms bendrijoms? Kodėl čia? Kodėl šiandien kiekviename naujesniame ar senesniame M. Azijos mieste stovi po vieną ar bent po kelias naujut naujutėles mečetes su puošniais bokštais? O jei nori užtikti kur nors Istambulo gatvių raizgalynėje Romos Katalikų bažnyčią, tai dažniausiai ant neišvaizdaus pastato nė aiškaus kryžiaus ženklo nepamatysi. Dvylikos milijonų mieste tėra vos ant pirštų suskaitomi penkias bažnyčias aptarnaujantys kunigai. Kas paskatino šiuos klausimus? Gal tie septyni prieš du tūkstančius metų parašyti mįslingieji laiškai? Gal tokia dabartinė Turkijos katalikų Bažnyčios padėtis? O gal labiausiai todėl, kad
Nepaisant kokią svetimą žemę Manoji koja paliečia,
Vis vien tave, Tėvyne, regiu sapne Ir minty tavo godą godoju,
Vis regėdamas tavo žaizdotas rankas...
Priverčia mane, bemaž kasdien beskaitant per interneto lietuvišką laikraštį, ne vienąsyk apie Tave, Lietuva, giliai giliai vis mąstyt. Gaila, kad priverstas vien skaityt Lietuvos rytą. Niekaip neberandu internetinių XXI amžiaus, Dienovidžio, dabar jau nebematau ir Lietuvos aidopuslapių. O juk čia pilna nelinksmų įvykių, liūdnų požymių. Ko tik nebėra toje mūsų tėviškėlėje? Tad ir sėdau prie kompiuterio suregzti septynioms Lietuvos Bažnyčioms po septynis klausimus. Ir kaip nustebau, bet kartu ir išsigandau, pirmąjį gavęs iš arkiv. S. Tamkevičiaus.
Padėjau ant stalo ir iškart nebeskaičiau. Sakau, išbars mane, išjuoks, kad kišuosi į Lietuvos Bažnyčios reikalus. Tik po kiek laiko įsidrąsinau. Ir kaip apsidžiaugiau, kaip maloniai nustebau, kad pats pirmasis iš visų vyskupų, dabar dar taip užsiėmęs birželio mėn. 2-4 d. būsiančiu Eucharistiniu Kongresu (Dieve, duok, kad jis paliktų gilius pėdsakus, pajudintų mūsų kraštą, išprašytų dangaus pagalbos ir malonių, sutelktų jėgas ir apšviestų mūsų brolių sesių protus!) ir šimtais kitų rūpesčių, atsakė į klausimus. Kaip šitas laiškas mane padrąsino, kaip pradžiugino ir padarė tokią gerą pradžią kitoms 6 Lietuvos vyskupijoms, kurioms irgi pasiunčiau po 7 klausimus. Todėl, nekantriai laukdamas iš jų visų atsakymų, siunčiu gautą pirmąjį laikraštin, kad su jais susipažintų skaitytojai, kuriuos kasdien labadien prisimenu prie altoriaus ir visus nuoširdžiausiai sveikinu apdairiais ir išmintingais mielo arkiv. Sigito Tamkevičiaus atsakymais:
1. Ar, Jūsų, Ekscelencija, supratimu, nūdienis mūsų politinis, ekonominis, kultūrinis ir ypač mūsų tautos dorinis, dvasinis gyvenimas yra normalus, ar jis reikalingas didžių permainų ir tikro velykinio Prisikėlimo:
Praėjęs dešimtmetis visose Lietuvos gyvenimo srityse buvo labai sunkus. “Normalaus” gyvenimo galėjo tikėtis tik labai dideli utopistai arba užuomaršos. Neįvertinti arba neleistinai užmiršti, kokius dvasinius nuostolius padarė okupacija, yra didelė klaida, trukdanti suvokti Lietuvos dabartį. Ne mažesnė klaida - neįvertinti ne tik pozityvią, bet ir negatyvią materialistinę-hedonistinę Vakarų kultūros įtaką. Manau, kad pats didžiausias paklydimas po Lietuvos atgimimo - tai per mažas dėmesys dvasiniam-doriniam tautos prikėlimui. Bažnyčia, okupacijos metais persekiota ir marinta, be rimtos valstybės paramos ir savo darbe nuolatos sutikdama dirbtines kliūtis, nėra pajėgi atlikti milžinišką visuomenės dvasinio prikėlimo darbą. Nemanau, kad reikalingas kažkoks naujas prisikėlimo impulsas tiesiog reikalingas kasdienis Lietuvą ir Bažnyčią mylinčių žmonių pasišventimas, kurio, deja, dažnai pasigendu net dvasiškių ir kitų Bažnyčios darbininkų tarpe.
2. Kokius įvykius, pastangas ir datas per šį dešimtmetį nuo Nepriklausomybės atgavimo laikote savo vyskupijoje ir Lietuvoje reikšmingiausiais ?
Pirmas reikšmingiausias įvykis - priėmimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri garantuoja tikėjimo laisvę ir teisę tėvams ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Antrasis labai reikšmingas įvykis buvo Šv. Tėvo apsilankymas 1993 metais Lietuvoje. Nuo tada daugelis mūsų tautiečių įvertino Katalikų Bažnyčios misiją pasaulyje ir mūsų Tėvynėje. Trečias labai svarbus įvykis, tik ką pasirašytos sutartys tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos, kurios leis Bažnyčiai išlaikyti reikiamą autonomiją ir drauge bendradarbiauti su valstybe Lietuvos žmonių gerovei. Reikšmingus įvykius užbaigčiau Jubiliejinių metų patiriamomis malonėmis. Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad joks renginys, joks nors ir pats didžiausias įvykis negali nulemti dvasinio tautos prisikėlimo, todėl man pats reikšmingiausias praėjusio dešimtmečio “įvykis” -tai dažnai sunkiai pastebimas daugybės žmonių pasiaukojantis darbas religinio švietimo, karitatyvinėje, sielovados ir kt. srityje. Jeigu šito darbo nebūtų buvę, be galo apgailėtinas šiandien būtų Lietuvos veidas.
3. Kas, Jūsų nuomone, skaudžiausia ir skubiausiai taisytina dabar yra mūsų visuomeniniame ir bažnytiniame, ypač sielovados gyvenime?
Šiandien visose gyvenimo srityse labiausiai kenkia nesusikalbėjimas, praktinis materializmas ir idealizmo stoka. Bažnytiniam darbui labai kenkia nekonstruktyvi kritika. Pyktis ir kaltinimai iš pasaulietinės sferos lengvai peržengia ir bažnytinio gyvenimo erdves. Sielovadoje ypač trūksta pasišventusių kunigų ir katechetų - Bažnyčia labai kenčia dėl “kulto darbuotojų” sindromo. Dabartinėje pragmatiškoje ir hedonistinėje visuomenėje šį tą pozityvaus padaryti gali tik šimtaprocentiniai idealistai.
4. Ar pakankamos ir veiksmingos yra Lietuvos Bažnyčios iki šiol taikytos ir panaudotos priemonės susidariusiai padėčiai pataisyti?
Esu įsitikinęs, kad Bažnyčia Lietuvoje ėjo teisinga kryptimi, nes rūpinos naujų kunigų formavimu, pasauliečių įtraukimu į Bažnyčios darbą, naujų, labai reikalingų bažnytinių institucijų kūrimu ir t.t. Tačiau visose srityse darbų padaryta per mažai, t.y. tiek, kiek buvo jėgų.
5. Ar nemanote, kad tikrajam visam Jūsų arkivyskupijos ir visos Lietuvos dvasiniam atgimimui reikėtų imtis tokių žygių, tokių užmojų, kad vieningai ir sutartinai būtų šauktasi Dangaus pagalbos?
Šioje vietoje esu šiek tiek kitokios nuomonės. Tikrai reikalingas maldos ir aukos žygis per Lietuvą, tačiau jis jau vyksta, nes daugybė tikinčiųjų meldžiasi, daro atgailą ir dirba, kad Lietuva prisikeltų. Man nepatinka tik atgailos demonstravimas.
6. Ar nereikėtų visą Jūsų arkivyskupiją ir kartu tautą galbūt per būsimąįį kongresą ar po jo plačiausiu mastu pakviesti tam tikrą, ypatingą aukos, pasninko ar kitokią panašią tautos mastu atgailą, kurios ypač būdavo dažnos ST laikais?
Pasiūlymų daryti viešas atgailas būdavo nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikų -susižavėję kai kuriais Senojo Testamento aprašymais, kai kas siūlė ir vyskupams su kunigais apsirengti atgailos drabužiais ir rengti viešas atgailos pamaldas, pavyzdžiui, kur nors ant Tauro kalno. Kad vienkartinis išjudinimas nėra labai veiksmingas, liudija Baltijos kelio akcija. Reikalingi žmonės idealistai - dvasiškiai ir pasauliečiai, kurie atkakliai kasdien savo aplinkoje liudytų Kristų.
7. Kokie Jūsų arkivyskupijos numatomi didžiausi darbai, projektai išorinės, ypač vidinės Bažnyčios planai ir projektai iki 2010 metų?
Sielovadinėje plotmėje planuojame intensyvinti darbą su jaunimu ir šeimomis. Taip pat labai noriu, kad Lietuvoje pradėtų veikti katalikiška radijo stotis, nes žmonės labai stokoja dvasinio maisto, o kukli katalikiška literatūra nepasiekia visų alkstančiųjų.
Gausios Dievo palaimos - linki ir meldžia Arkivyskupas S. Tamkevičius
Redakcijos ir asmeniškai savo vardu nuoširdžiai dėkojame Jums, D. Gerb. Ekscelencija, už romius, gilios minties ir tiesmukus atsakymus. Tiek širdimi, tiek ir visu protu pritariu Jūsų mintims. Telydi Dangus Jūsų, arkivyskupijos ir visos Lietuvos žingsnius, darbus, mintis ir žygius. Viešpaties malonė visada telydi Jus, o tokia plati Švč. Mergelės Marijos skraistė tesaugo nuo pernelyg žiauraus vėjo.
Su Ekscelencija kalbėjosi kun. K.J. Ambrasas SJ
