Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TILTAI IR SIENOS

Bruno Markaitis SJ

     Šiais laikais, kai automobilis ir lėktuvas labai sumažino nuotolius, žmogus turėtų jaustis ne vienišas, bet, priešingai, artimai ir glaudžiai surištas su plačiuoju pasauliu. Kalbų ir kultūrų barjerai pasiliks ir toliau. Jų negalima panaikinti valandos būvyje. Bet naujausios susisiekimo priemonės ir mechanizuoti bendravimo metodai įgalina žmogų priartėti prie žmonių, priklausančių skirtingoms rasėms ir kultūroms. Iš kitos pusės, visos čia suminėtos priemonės įvairiose formose, o ypač spausdinto žodžio formoje žmogų riša su sava bendruomene. Jei prie visa to pridedame kultūrinį bei meninį veikimą ir bendradarbiavimą, visuomeninę veiklą, bendrą interesų išryškėjusį apčiuopiamumą ir net religinę laisvę gimtosios kalbos rėmuose, mes turėtume sakyti logiškai ir teisingai, kad žmogui likti vienišu neturėtų būti nei progos, nei tikslo. O vis dėlto mūsų dienų žmogus yra vienišas. Vienišas net tuo metu, kai jis svetimame krašte ir svetimoje aplinkoje sugebėjo sukurti tėvynę pagal gimtosios tėvynės charakterį ir modelį. Kurgi gilioji vienatvės ir vienišumo priežastis? Priežastis bus ne viena, bet turbūt pačią pagrindinę bus vykusiai nusakęs Joseph Fort Newton šiais žodžiais: “Žmonės yra vieniši, nes jie, užuot statę tiltus, stato sienas”.

     Vadinasi, žmonės, užuot ieškoję dalykų, kurie juos jungtų, pagrindinį dėmesį atkreipia į dalykus, kurie juos skiria. Tiek savoje, tiek svetimoje aplinkoje jie kritikuoja ir smerkia, užmiršdami, kad kur šviesa, ten ir šešėlis. Jų kūrybinė energija sudega be naudos, nieko nesušildžiusi, nieko neatgaivinusi, nes pastangos buvo nukreiptos į neigiamuosius aplinkos elementus, ir kai pagaliau buvo prisiartinta prie teigiamųjų elementų, ir protas buvo jau pervargęs, ir valia nusilpusi, ir širdis apkartusi. Per maža buvo asmenų, kurie norėjo tiltą statyti. Dauguma siūlė, piršo, diskutavo, reikalavo statyti sieną. Sieną, kuri skirtų, dalintų bendruomenę, partiją, net ideologiją.

     Evangelijoje mes randame keletą žmogaus tipų, kurie tąpo vieniši tik dėl to, kad sieną, o ne tiltą statė. Štai Judas. Praktiškas idealistas. Gabus finansininkas. Bendruomenės pinigai buvo jo rankose. Užuot galvojęs, kaip juos panaudoti bendrai naudai ir bendram gėriui, jis pradeda svarstyti savo naudą, bando juos pakreipti savo ateities medžiaginiam saugumui. Kai Betanijos Marija brangiais kvepalais patepa Viešpaties plaukus, jis veidmainiškai pasipiktinęs sušunka: “Argi nebūtų buvę galima tuos brangius kvepalus parduoti už tris šimtus denarų ir išdalinti juos beturčiams?“ Puiki mintis. Deja, tai buvo tik priedanga. Evangelistas Jonas prideda:“Ne beturčiai Judui rūpėjo. Jis buvo vagis”. Viešpaties apaštalas tapo vagimi, nes, apleidęs bendrą gėrį, pradėjo rūpintis sava nauda, nebežiūrėdamas priemonių. Užuot statęs tiltą, jis pradėjo statyti sieną. Ir kai didžioji pagunda atėjo, kai fariziejų vadai ir agentai pradėjo ieškoti silpnuolio apaštalų tarpe, jų akys nukrypo į Judą. Už pinigą jis daug ką padarys. Ir padarė. Jis išdavė savo Dievą už tris dešimtis sidabrinių.

     Štai Petras. Sentimentalus idealistas, nesiskaitąs su žodžiais ir pažadais. “Jei visi tavimi pasipiktins, aš ne, - gyrėsi jis, - “jei net į kalėjimą man reiks eiti, mirti už tave - aš tavęs neišsiginsiu.” Jis visur norėjo būti pirmas, geresnis, drąsesnis, ištikimesnis. Jis manė, kad žodžių pakanka, jei širdis karšta ir Viešpats arti. Jis, tokiu būdu, pradėjo statyti sieną, kuri jį skyrė nuo kitų apaštalų. Ir kai didžioji pagunda atėjo, jis jautėsi užtenkamai stiprus eiti į priešų vidurį vienas. Bet užteko tarnaitės, kad Petras, keikdamas ir piktžodžiaudamas, išsižadėtų savo idealo, išsigintų savo Dievo. Gaidys pragydo, ir Petras verkė karčiomis ašaromis. Verkė per vėlai.

     Štai Tomas. Racionalus idealistas. Galvojančio žmogaus tipas, einąs prie pagrindinių gyvenimo klausimų ir išvadų ramiai, kantriai ir logiškai, bet nuolat remdamasis savo nuomone, savo akimis, savo išvadomis. Jis protavo teisingai, nes matė stebuklus, girdėjo Viešpaties žodžius. Bet jis vertino savo protaujamčią galią, savo nuomonę ir savo logiką. Deja, kai stebuklų nebebuvo, o Viešpats gulėjo grabe, Tomas pasimetė. Nors atėjo prisikėlimo rytas, ir džiaugsmingą naujieną paskelbė ne tik moterys, bet ir Petras su Jonu, Tomas apsisprendė kapituliuoti. Užuot statęs tiltą, jis pastatė sieną, pasitraukdamas iš Jeruzalės ir grįždamas namo.

     Tai tik trys žmonių tipai, kurie pergyveno giliausią gyvenimo tragediją izoliuotame vienišume, statydami ne tiltą, bet sieną.

     Kai mes šiandien pasižiūrime į save, į kitus ir į aplinką, mes matome vienišumą masėje. Sakykime, mūsų spauda. Mes turime daug laikraščių, atstovaujančių įvairias pakraipas ir ideologijas. Ir kaip dažnai mes matome plunksnos žmones, statančius ne tiltus, bet sienas, dalinančius bendruomenę, skaldančius masę.

     O kur vyksta pasidalinimas, susiskaldymas, ten sėjama sėkla pralaimėjimui, kurį seka užsispyrimas ir atitrūkimas nuo visumos nevaisingoje vienatvėje.

     Šis skaidymasis ir pasidalinimas prasideda šeimoje, kai nebėra organinės jungties, rišančios vyrą su žmona, tėvus su vaikais. Nesutarimo bacila persimeta į organizaciją ir skaldymusi pastato sieną tarp idealo ir gyvenimo. Ją matome gyvą partijose, kur tos pačios ar panašios ideologijos asmenys neberanda bendros kalbos ir kuria naujus vienetus, statydami ne tiltus, jungiančius nuomonių ir krypčių įvairumus, bet sienas, kurios atsistoja tarp žmogaus ir žmogaus ir nutraukia vienybės ir bendradarbiavimo ryšį.

     Skaldymąsi ir pasidalinimą mes matome net religinėje plotmėje, kai katalikai pastato sieną tarp savęs ir parapijos, ieškodami ne jungiančių, bet skiriančių veiksnių. Tos sienos statymo procesas eina toliau ir giliau, ir netrukus mes pastebime, kad siena pradeda skirti religinę praktiką nuo gyvenimo, individą nuo bendruomenės, žmogų nuo Dievo.

     Gyvenimas mums sako, kad net patys didžiausieji skilimai vyko ir vyksta ne dėl esminių dalykų, bet dėl antraverčių. O kur skilimas, ten vienatvė, ten vienišas žmogus pasileidžia į ateities nežinią, nebesirūpindamas bendru tikslu, nebodamus bendro gėrio. Daug turime sienų statytojų, o kur tiltų statytojai? Visuose mumyse yra daug geros valios. Kodėl ji neveikli? Ar ne pats laikas pradėti dažniau galvoti apie tai, kas mus jungia, ir žymiai rečiau apie tai, kas mus skiria? O mus jungia dideli ir esminiai gyvenimo dalykai. Skiria - smulkmenos. Taigi daugiau tiltų, o mažiau sienų, nes tiltai jungia, o sienos skiria.

     Kas gi žmones jungia? Pirmoje eilėje, žmogiškoji prigimtis. Nesvarbu, kokia žmogaus spalva, rasė, kraujas, kokia kalba, tikėjimas, koks turtas ir socialinė padėtis - kiekvienas žmogus turi tą pačią prigimtį, kuri visus žmones jungia stipriau ir arčiau negu bet kas kita šioje žemėje. Kai keičiasi valstybių sienos, gimsta ir miršta kultūros, kyla ir griūva imperijos - žmogaus prigimtis lieka esmingai ta pati. Net kai tautos, kalbos nyksta, vienišos stovi faraonų piramidės, ir į dangų stiebiasi inkų ir actekų apleisti paminklai - žmogaus prigimtis esmingai nesikeičia. Ji ne tik nesikeičia, bet net šiandien mums neklaidingai skelbia, kad Dievas ją sutvėrė į savo paveikslą ir panašumą. Ir šioje žmogaus prigimtyje, kuri lieka vis ta pati, nyksta skirtumai, kuriuos sukuria laikas, pasaulėžiūros ir aplinkybės, kai mes prisimename, kad visi turime tą pačią prigimtį.

     Skiriasi žmonių charakteriai, religijos, bet kaip kiekviena religija, galų gale, atsiremia į vieną ir tą patį Dievą, taip ir kiekvienas žmogus, koks bebūtų jo charakteris ir kokia pasaulėžiūra, atsiremia į visiems žmonėms bendrą prigimtį. Kaip Dieve, taip ir prigimtyje, mes esame viena. Tos pačios dorybės ir tos pačios nuodėmės. Esmingai tas pats gyvenimas ir esmingai - tas pats gyvenimo tikslas. Gimimu į šį pasaulį visi ateiname, mirtimi - į amžinybę visi iškeliaujame. Gerumu save išganome, blogumu save prakeikiame. Dorybe ir malone tampame šventaisiais, o nuodėme ir blogu papročiu virstame nusidėjėliais.

     Štai kas mus jungia: žmogaus prigimtis. O kas yra svarbiausia ir stipriausia jėga žmogaus prigimtyje? Kas, jei ne dvasia. Ji yra galingiausia ir intymiausia žmonių jungtis. Dvasia jungia. Jungia rases, kalbas, pasaulėžiūras, religijas. Jungia be fizinės jėgos, ginklo, be kalėjimo sienų, be baimės teroro ir bausmės grasinimo. Dvasia jungia žmones, nes ji sugeba panaikinti priešingybes ir duoti žmonėms didelį ir bendrą tikslą.

     Dvasia pirmoje eilėje reiškiasi tiesa ir meile. Ir žmogus, kuris yra sutvertas tiesos ir meilės Dievo, sutvertas tiesai ir meilei, pasiduoda tiesai ir meilei įgimtu palinkimu. Dvasia reiškiasi tiesa - minties, arba santvarkos, arba pasaulėžiūros pavidalu. Tiesa mintyje, sugebančioje apjungti ne tik atskirų tautų narius, bet ir skirtingų rasių. Šita prasme šv. Paulius didžiavosi, kad “mūsų tarpe nebėra graiko, romėno, žydo”. Mat mintis gali panaikinti socialinę sieną tarp princo ir elgetos, leisdama jiems bendrauti ne karališkojo dvaro aplinkoje, bet žmogaus prigimties plotmėje, kur tuščiavidurė ir atgyventa tradicija nebetenka jokios prasmės, kur žmogaus tikrasis svoris matuojamas ne auksu ir hektarų skaičiumi, bet dvasios turtingumu. Mat mintis padeda žmonėms nusikratyti išblaškančiomis smulkmenomis ir susitelkti į esminius dalykus, kurie ir gyvenimui, ir žmonėms duoda nesavanaudišką tikslą.

     Tiesa santvarkoje, sulyginančioje žmones bendruomenės ar tautos rėmuose, duodančioje jiems lygias teises, uždedančioje lygias pareigas visuose tuose dalykuose, kurie yra esmingojo žmogaus laimingumo žemėje pagrindai. Santvarkoje, kuri bando įgyvendinti socialinį teisingumą visame bendruomenės ar tautos plote. Tokiu būdu, žmonės pasijunta lygūs gyvenimo apčiuopiamoje tikrovėje, nes nebėra priverstinų veiksnių, kurie žmones prievarta sugrupuoja į esmingai skirtingas kategorijas, kai vieniems duodamas pareigų, o kitiems privilegijų maksimumas.

     Tiesa pasaulėžiūroje, padedančioje žmogui suprasti kultūrų, civilizacijų ir religijų skirtumus, gilinantis į tiesos esmingąją ir nepadalinamąją vienybę ir šalinantis nuo smulkmenų, kurios tik išores daro skirtingas, bet nepaliečia dalykų širdies.

     Vadinasi, dvasia jungia žmones. Dvasia, kuri reiškiasi tiesa mintyje, santvarkoje ir pasaulėžiūroje. Dvasia, kuri reiškiasi meile, galingiausiu ir patraukliausiu žmonių jungikliu.

     Meilė jungia individus, du žmones iš skirtingų pasaulių, suvesdama jų gyvenimus, kaip dvi upes į jūrą, suliedama jų norus, troškimus ir jų svajones į vieną norą, troškimą, svajonę, ir jie pradeda gyventi nebe sau, bet vienas kitam. Meilė sujungia grupes, sujungia šimtus ir kartais tūkstančius. Tarpusavio meilė, arba daugelio meilė tam pačiam asmeniui, arba tam pačiam tikslui, arba tam pačiam idealui. Tai nėra vien patraukimas, simpatija ar draugiškumas. Ne, tai meilė, kuri guldo galvą už savo draugus. Tai jėga, kuri skirtingus charakterius pajungia bendram ir nuolat augančiam darbui. Tai jėga, kuri bendruomenes, tautas pavergia vienam žygdarbiui, vienai unijai, kol, deja, žmogiškasis elementas nepaima viršaus, kol žmogaus siaurumas ir ribotumas neužkrečia visumos.

     Žmogaus dvasia, kuri reiškiasi tiesa ir meile, jungia žmones. Kūrybingoji žmogaus dvasia -kultūros visose plotmėse - jungia ne tik tautas, ne tik kalbas - ji tiltas tarp kontinentų. Mat joje sutirpsta perdėtas tautiškumas, ir siaurumas igauna plotį. Ji - bežode kalba į milijonus kreipiasi, ir visi supranta jos mintį. Tai tikrai teisinga garso ir vaizdo mene. Tai pasitvirtina herojiškose kovose už laisvę, lygybę ir tiesą.

     Kilnieji dvasios pasireiškimai žmones jungia, o visa tai, kas atsiduoda savanaudiškumu, kas išreiškia nesuvaldytą aistrą, neribotą ir egocentrinį palinkimą - visa tai skiria žmones, skiria, kaip sienos.

     Todėl nusižeminimas, sakykime, žmones jungia, o puikybė žmones skiria, skaldo. Tikru nusižeminimu dvelkiąs žmogus mus traukia, puikuolis mus atstumia. Mat nusižeminimas yra kilnusis dvasios pasireiškimas.

     Kantrybė žmones jungia, o jos stoka žmones skiria. Mat kantrybė liudija subrendimą, išmintį, objektyvumą, o kantrybės stoka sako, kad, žmogus turbūt per gerai apie save galvoja, per daug iš kitų reikalauja ir per maža iš savęs. Kantrybė yra kilnusis dvasios pasireiškimas.

     Atsilyginimas geru už bloga žmones jungia, kerštas žmones skiria. Romumas ir santaika yra tiltai, o pyktis ir puoselėjama neapykanta yra sienos. Žmogaus supratimas yra tiltas, o fanatiškas ir pedantiškas siaurumas yra siena, kurios pats žmogus negali perlipti.

     Vadinasi, kilnieji dvasios pasireiškimai tiesoje ir meilėje, grožyje ir gėryje yra tiltai. Jie jungia ne tik žmones, bet ir žemynus; ne tik religijas, bet ir rases. Žmogaus dvasia, kurioje Dievas gyvena, yra pontifex maximus - didžiausioji tiltų statytoja, kuriai - įgimtu palinkimu ir teise -priklauso tiesos ir meilės, gėrio ir grožio primatas. Žmogaus uždavinys yra reikštis ir kurti dvasią, kurioje Dievas gyvena.