Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Ar atvirumas padeda, ar kenkia

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jurgita Sadeckaitė

     Ruduo... Sparčiai vakarėja. Kaip ir vakar, kaip ir prieš keletą metų skubu namo, tiksliau į laikinus namus, į savo studentiškai kuklų, mažytį, bet neapsakomai jaukų kambarėlį. Mintyse vis dar gyvenu ką tik prabėgusios dienos akimirkomis: vėl nebyliai subaru save už neatliktus darbus, šypteliu prisiminusi taiklų dėstytojo atsakymą į įžūlaus studento repliką, nenoromis iš giliai širdyje paslėptos kertelės ištraukiu pokalbio su drauge prisiminimą. Jis dvelkia šaltuku ir nė iš tolo neprilygsta atviram, nuoširdžiam bendravimui. Toliau bėgu savo minčių labirintais ir klausiu savęs: gal aš pati nemoku atsiverti žmogui, gal ieškau kituose nuoširdumo, o tuo tarpu jo vengiu pati? Tačiau kaip gali būti atviras žmogui, kai žvelgdamas jam į akis nesutinki šilto žvilgsnio, o dažnai tik klaidžiojantį, dar blogiau - smalsiai tiriantį, neramų, kartais godų ar net pavydų akių blykstelėjimą. Tada net nepajunti, kaip užsidarai savyje ir tokį savo poelgį bandai pateisinti, sakydama, jog atvirumas kenkia tau pačiam, kenkia siekti savo tikslo ar net gyventi.

Mozė vaikams priminė 10 Dievo įsakymų

     Kodėl taip atsitinka? Tarsi atsakydamos į mano tylų, vos vos pašnibždomis ir nejučia ištartą klausimą sutraška kažkur aukštai virš galvos senų milžiniškų medžių šakos. Pakeliu akis į viršų ir sulaikiusi kvėpavimą stebiu, kaip šimtamečių medžių viršūnėse savo giesmę traukia vėjas. Staiga išgirstu duslų trakšt trakšt trakšt... ir stiprų bumpt po pat savo kojomis. Pasilenkiu, ir nors jau gerokai tamsu, bet vis dar įžiūriu nulaužtą nedidukę kaštono medžio šaką su keletu sausų lapų ir su trimis vienas kito stipriai besilaikančiais įdurti kamuoliukais. Laikau juos rankose ir jau nieko nebegalvodama skubu tolyn. Netrukus praveriu savo kambarėlio duris ir atsidustu: pagaliau aš namie.

     Vakaras namuose. Gera, jauku, šilta kūnui ir sielai. Bet šįvakar mano ranka vis tiesias ir tiesias į tris žalsvai rusvus kaštonus - senojo medžio vaikus, kantriai, stropiai augintus ir padovanotus gatvės praeiviui. Nejučiomis pradedu tyrinėti juos iš visų pusių. Pirmasis kaštonas - pats didžiausias, apsivilkęs vis dar žaliais kailinukais su stipriais, žaliais dygliukais. Antrasis - perpus mažesnis ir jau paliestas rudens rankos - jo kadais buvęs žalias rūbas dabar nusėtas tamsiai rudomis dėmelėmis. Trečiasis - pats mažiausias ir rudas it kavos pupelė. Nusišypsau. Toks mažas, o pirmas iš brolių nori padovanoti rudeniui savo išaugintą vaisių. Betyrinėdama šiuos kamuoliukus, ant savo delno pajuntu, jog pati gamta nori man kažką labai svarbaus pasakyti, todėl imu atidžiai klausytis jos balso, o ji kalba, moko mane, aiškina, aiškina kantriai, nepailstančiai, ir pamažu imu suprasti tai, ko klausiau, skubėdama namo, rudenio nuspalvintų medžių.

     Mes, žmonės, kaip ir tie kaštonai, esame be galo panašūs ir be galo skirtingi. Mes panašūs savo troškimu turėti artimų, mielų širdžiai žmonių, panašūs savo noru nuoširdžiai pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais, džiaugsmais. Visi mes norime atvirumo, siekiame kitame žmoguje surasti atgaivą savo dažnai neramiai, besiblaškančiai ir nerandančiai tikrojo kelio sielai. Norime, norime, norime... Labai jau daug ko mes norime, bet dažnai pačiam sunku žengti pirmąjį žingsnį nuoširdaus atvirumo link. Kodėl?

     Todėl, kad mes esame labai skirtingi. Dažnai, kaip ir tas pats didžiausias ir vis dar žalias kaštonas, apsišarvuojame, apsiginkluojame, užsidarome savo kiaute, neleisdami žmogui priartėti prie savo širdies. Kaip ir kaštonas, kuris net ir atėjus rudeniui nenori atiduoti savo užauginto vaisiaus, nors tai padaryti ruošėsi begalę laiko. Kodėl dažnai vengiame atsiverti kitam žmogui, kodėl iš karto nutariame, jog atvirumas kenkia mums patiems, kad galime likti nesuprasti, įskaudinti, pažeminti? Nenorime, nes nesame atviri visų pirma sau. Ko vertas mūsų sprendimas nuo kitų atsitverti ledo siena, siekiant save apsaugoti nuo įsivaizduojamų priešų, niekadėjų, iš kur kyla toks supratimas, kad atvirumas - tai duobė sau pačiam, savo svajonėms. “Tai nieko neverta, tai netiesa, netiesa... ”, -kužda man balsas, gamtos balsas, ataidintis iš trijų spygliuotų kamuoliukų ant mano delno. “Pažvelk, - sako jis vėl, - į žaliąjį didįjį kaštoną ir pajusk, kad jis kaip ir kiekvienas žmogus, savyje slepia tai, kas yra brangiausia. Ne visi jūs, žmonės, lengvai ir nerūpestingai dalijate savo sielos daleles kitiems. Vieni esate uždari, susikaupę savyje, gyvenate sava susikurtame pasaulyje, į kurį retai įsileidžiate svetimą ir esate laimingi, visapusiškai laimingi, nes tokia jūsų prigimtis. Tokios prigimties žmogus dažnai yra laimingas savo paties susikurtoje, bet jam neskaudžioje vienatvėje. Vargu, ar tai net galima pavadinti vienatve, tikriausiai ne. Tai gyvenimo būdas, sąlygotas žmogaus prigimties, auklėjimo, jo paties pasirinkto savęs aktualizavimo kelio. Toks žmogus išdrįstų pasakyti, jog atvirumas žmogui daugiau kenkia nei padeda.

     Ir niekas negalėtų ištarti, kad jis neteisus, nes kiekvienas iš mūsų turime savąją gyvenimo filosofiją, kiekvienas žvelgiame į pasaulį savo, o ne kito akimis, tačiau... Kad žmogus būtų laimingas savo susikurtame pasaulyje net ir neįsileisdamas į jį nieko kito, jis privalo išlikti atviras sau”. Įsiklausau į man porinantį lyg ir prieštaringus dalykus balsą. Kaipgi taip gali būti? Žmogus nenori arba jam paprasčiausiai nereikia atvirai bendrauti su kitais, bet jis turi būti atviras sau?! Netrukus sulaukiu atsakymo į savo klausimą. “Žmogus visų pirma privalo būti atviras, nuoširdus pats su savimi, su savuoju “Aš”. Jeigu jis sugebės negudrauti, neslėpti savo jausmų, nepaslėpti giliai giliai savyje kaltės, užuojautos, pareigos jausmo, o kiekvieną dieną tarsis įvairiais klausimais su savo sąžine, t. y. su tikruoju savimi pučiu, sugebės prisipažinti klydęs, nors tai dažnai būna ypač sunku, toks žmogus bus patrauklus sau ir kartu laimingas. Būdamas patrauklus ir laimingas, toks atrodys ir bus visiems jį supantiems žmonėms. Taigi, atvirumas sau pačiam yra būtinas, naudingas, padedantis gyventi, o kartu ir labai prasmingas dalykas. Žmogus, kuris sugeba neveidmainiauti pats sau, sugebės žengti žingsnį ir atvirumo savo artimui link. Sugebės savo pirminį sprendimą “Stop. Jokio atvirumo, jis gali man tik pakenkti, pakeisti į nuostatą ‘Pamėginsiu būti nuoširdus, belsiuosi į kito žmogaus širdį, nešinas gerais norais bei ketinimais’”.

     Staiga mane mokantis gyvenimo išminties balsas nutrūksta. Mano žvilgsnis nejučia nukrypsta į antrąjį kaštoną, kur kas mažesnį už pirmąjį, su ryškiai rudomis dėmelėmis. Imu suprasti, jog pati gamta moko mane, kalba man, o kad viską geriau suvokčiau, liepia tyrinėti savo radinį. “Šis kaštonas, - tęsia viską išmanantis gamtos balsas, - kaip ir žmogus, kuris kantriai brandina savyje gėrį, saugoja savo sielą nuo pašaliniu žvilgsnių, kuris jau išmoko būti atviras sau ir pajuto, visa savo esybe pajuto, jog mokėjimas būti nuoširdžiu su pačiu savimi yra neatsiejamas nuo atvirumo kitam žmogui. Kaštonas išdykėlio rudens nubučiuotas rudomis spalvomis netrukus padovanos savo išaugintą vaisių. Tai pats didžiausias atvirumas, kurį gali pamatyti žmogaus akis. Atvirumas yra būdingas visiems mano tvariniams, žmogus - mano dalis, todėl ir jis privalo paklusti mano įstatymui. Aš pati atsiveriu žmogui ir nebijau būti įskaudinta, o žmogus tuo pačiu privalo mokėti ir galėti atsiverti savo artimui”.

     Gamtos balsas kužda man paslaptingai, raminamai ir taip tyliai, jog užmerkiu akis ir klausau jo, klausau... “Žmogau, tu linkęs abejoti ir svarstyti. Tu ir vėl man sakai, kad poreikis būti atviram būdingas tiems žmonėms, kurie labai trokšta bendrauti, yra nuolat apsupti būrio draugų, pažįstamų, ir negali nei minutės pabūti vieni, kurie pasitiki kitais ir per savo begalinį atvirumą dažnai pasijunta neturintys nieko, kas būtų tiktai jų vienų. Jie išdalina save po trupinėlį kitiems, o patys gyvena kitų gyvenimus. Tu nežinai kodėl taip atsitinka? Juk jūs, žmonės, vėl primenu tau, be galo esate skirtingi. Kas vienam iš jūsų atrodo neturi prasmės, kitam tai yra viso gyvenimo tikslas. Žmogus gimęs nebūti vienas, jis nuolat supamas žmonių, o visiška vienatvė jam yra pernelyg skaudi ir sunki. Tu bijai, kad įsileidęs kitą į savo širdį, būsi išduotas? Vadinasi, dar neišmokai atpažinti tų žmonių, kurie gali tapti tavo sielos draugais. Bijoti nereikia, reikia tik kantriai mokytis iš manęs. Pažvelk į kaštonus, jie auga ant šakelės viens šalia kito: kaštonas prie kaštono, o ne kaštonas ir ąžuolo gilė šalia. Dar nesupranti? Nejaugi? Juk ir žmogus savo artimų žmonių turi ieškoti, bandydamas surasti juose tai, kas yra artima jam pačiam. Panašus savo pomėgiais, charakteriais, likimais, o gal ir išore, žmonės traukia vienas kitą, tarp jų užsimezga draugystė. Nebijok atsiverti savo patiems artimiausiems žmonėms: tėvams, broliams, seserims. Jūs labiausiai esate artimi ir savo išore, ir vidumi. Nuoširdus bendravimas su jais įkvėps pasitikėjimo savimi, suteiks stiprybės, sulaikys nuo paklydimų, padės tikėti gyvenimu ir žmogumi. Tavo artimieji - tai tavo atrama gyvenime, todėl atsidėkok jiems už rūpestį tavo likimu savo nuoširdžiu, atviru pokalbiu. Toks atvirumas gydo sielos sopulius, teikia tvirtumo.

     Išmokai atsiverti savo artimiesiems? Žmogau, tu vertas pagyrimo. Tu jau išmokai dovanoti gėrį, džiaugsmą savo artimui, o ne tik iš jo kažką nuolat imti. Dabar pažiūrėk į trečiąjį, į mažąjį kaštoną, - sukužda paslaptingas balsas, -pažvelgiu į jį ir matau, jog kaštono kevalas visiškai rudas ir gerokai iškilęs. Kažkur iš gilumos boluoja sodrios rudos spalvos kaštono vaisius. Žmogau, - tęsia pažįstamas balsas toliau, -tavęs laukia pati sunkiausia užduotis: sugebėti ir nebijoti atsiverti draugui, pažįstamam žmogui. Kaštonas atsivėrė ir padovanojo savo vaisių nežinodamas, į kokias rankas jis paklius. Tu turi tikėti kitu žmogumi, privalai juo tikėti. Išmokęs susirasti ir atpažinti žmones, kurie tau kažkuo artimi, belskis į jų širdis, nešdamasis nuoširdų atvirumą. Jei sutinki šaltą žvilgsnį, bandyk jį sušildyti savo akių šiluma, ji turi ištirpinti svetimumo, priešiškumo ledą. Turi būti kantrus ir lankstus kaip vėjo blaškoma gluosnio šaka, kad nenukentėtum užklupus pirmajai vėtrai. Patikėk, verta pabandyti, nes gal kitas, tavo sutiktas žmogus laukia iš tavo pusės žengto pirmojo žingsnio. Gal ir jis, kaip ir tu, bando atsiverti, bet abejoja, blaškosi, daug kuo netiki, ir tu jį savo netinkamu elgesiu gali pastūmėti į visišką netikėjimą žmonėmis. Būk atviras kitiems ir pamažu suvoksi, kad ne viskas šiame pasaulyje taip bloga ir beviltiška. Būdamas atviras kitiems, galėsi laukti nuoširdumo ir iš jų. Atvirumas tau padės surasti savo vietą po saule, padės tikėti, kad esi reikalingas”.

     Staiga pasidarė tylu. Lėtai atmerkiu akis ir nustebusi pašoku. Nedrąsus rudeninės ryto saulės spindulėlis paliečia mano skuostus, paskui akis, kaktą, čia vėl išdykėliškai pakutena lūpas. apsidairau ir vėl suklustu. Nebegirdžiu to malonaus, bet tvirto balso. Topteli mintis, kad viskas tebuvo tik sapnas, bet čia pat pamatau, jog tebelaikau tris apskritus kaštonus, tik dabar saulės spinduliuose maudosi jau visų trijų kaštonų vaisiai. Rudasis kaštonų auksas, kantriai brandintas, saugotas nuo žmogaus rankos, kad nenuskintų per anksti, kad nenumestų šalin, nesutryptų. Tylomis grožiuosiu ir dar kartą įsitikinu, jog nesapnavau, o tik klausiausi visagalės gamtos pamokos. Pajuntu, jog supratau, kas man buvo pasakyta, ir nuo šiol pradėsiu gyventi kitaip. Pradėsiu daugiau pasitikėti žmonėmis, nes tai yra visa ko pradžių pradžia.

     “Jeigu tiktai norėsi, viskas bus gerai, - vėl pasigirsta gerai pažįstamas balsas, - viskas priklauso, žmogau, tik nuo tavęs paties, todėl tu privalai būti atviras pats sau ir kitiems, privalai pasitikėti savo artimais žmonėmis ir tik tada reikalauti atvirumo iš kitų. Atvirumas, nuoširdumas - gėris, o gėris negali nešti blogio, todėl tu neteisus, sakydamas, jog atviras bendravimas gali tau pakenkti. Pakenkti gali tau ne atvirumas, bet neapdairiai pasirinkti draugai, nemokėjimas gyventi be kaukės, kurią tu dažnai užsidedi, nes jautiesi silpnas arba nori kuo mažesne kaina pasiekti savo tikslą. Ar būdamas atviras, gali būti nesuprastas, įžeistas? Taip, tau gali taip atsitikti, bet tai bus tik tavo tvirtumo išmėginimas. Neužmiršk, jog kiekvienas žmogus privalo savo sieloje turėti kertelę, į kurią galėtų įsileisti tik pačius artimiausius žmones. Joje saugojamos didžiausios brangenybės: brangūs prisiminimai, svajonės, siekiai. Jų neverta ir nereikia atskleisti mažai pažįstamam žmogui. Tai jau nebe atvirumas, o atlapaširdiškumas, dėl kurio gali būti nesuprastas, todėl būk nuoširdus, atviras, bet neišduok pats savęs, tada nereikės beprasmiškai kentėti ir sakyti, jog žmonės svetimi, šalti, negeri. Būk kantrus, supratingas, nuovokus ir atviras - tavo gyvenime atsiras daug gerų, mielų, žmonių. Būk nuoširdus, būsi mylimas ir laukiamas. Būsi atviras ir nuoširdus, sugebėsi saugoti kitų tikėjimą tavimi, surasi sielos ramybę ir būsi laimingas. Tik nebijok atvirumo ir net nepabandęs jo išmokti, nekartok daugybę kartų girdėtos frazės “Atvirumas žmogui kenkia”. Atvirumas žmogui nekenkia, sau pakenkti gali tik pats žmogus”.