Laima Krivickienė
2000-ųjų metų jubiliejus - Eucharistiniai metai - vedantys į trečiąjį tūkstantmetį, skatina naujai pažvelgti į Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, kad kiekvienas asmeniškai ir visa bendruomenė patirtų iš jo srūvančią atnaujinančią malonę, padedančią Šventosios Dvasios įkvėptiems žengti naujo gyvenimo keliu gyvybės šaltinio link. Tikime, kad “neregimasis priėmė regimą mūsų prigimtį, kad išaukštintų žmonių giminę ir padarytų juos nemirtingus. Gimęs prieš amžius, nužengė į laiko tėkmę, kad priartintų pasauliui Tėvo sumanymą ir grąžintų į Jo glėbį paklydusią žmoniją”.
Idant būtų pabrėžtas gyvas, išganantis Kristaus buvimas Bažnyčioje ir pasaulyje, Jonas Paulius II nusprendė Didžiojo jubiliejaus proga surengti Tarptautinį Eucharistinį kongresą Romoje. Šie šventieji metai yra skirti suvokti Eucharistijos slėpinį - visos laike keliaujančios Bažnyčios gyvenimo šerdį.
Lietuvos II Eucharistinis Kongresas
Šventieji metai ir Eucharistijos slėpinys nėra du atskiri įvykiai, nes kiekvienas iš jų visapusiškai atsiskleidžia tik švenčiamas kartu. Eucharistija -tai Kristus, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius, atminimas ir gyvas sudabartinimas. II Eucharistinis kongresas - ryškus Lietuvos katalikų Bažnyčios atsinaujinimo ženklas. Birželio l-4d. Kaune vyko vienas svarbiausių Jubiliejinių metų renginių Lietuvoje - Eucharistinis kongresas, antrasis Lietuvos istorijoje. Pirmasis, į kurį iš tolimiausių Lietuvos kampelių ir iš viso pasaulio suvažiavo daugiau nei 100.000 dalyvių, įvyko 1934 m. birželio 28-liepos 1 d. Kaune. Tada virš Bazilikos bokšto buvo iškeltas didžiulis, naktį šviečiantis kryžius. Tada atgimusiai ir savo valstybę atstačiusiai lietuvių tautai, kaip ir dabar, visomis išgalėmis reikėjo saugoti ir gyvąja tikrove pagrįsti amžių kovose ir mėginimuose įsigytą garbingąjį “Šventosios Lietuvos” ir “Marijos Žemės” vardą. Tada buvo iškelta mintis, kad lietuvių tauta turėtų pasiaukoti Jėzaus Dieviškajai širdžiai, ir turėtų būti pastatyta tautos įžadų bažnyčia, o suklupusi lietuvių tauta prieš išstatytą viešoje adoracijoje Švenčiausiąjį Sakramentą pasiaukojo Dieviškajai Jėzaus širdžiai”.
' Šiais dutūkstantaisiais jubiliejiniais metais \ Kaune vykstantį Lietuvos II Eucharistinį kongresą suplūdo keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčia didžiąsias šventes pasitikdavo Vigilija -naktiniu budėjimu ir malda. Ši tradicija labai simboliškai buvo pakartota pirmąją Lietuvos II Eucharistinio kongreso dieną, kuomet gausi ir margaspalvė įvairiausio amžiaus tikinčiųjų iš visos Lietuvos procesija nusidriekė nuo Vilniaus gatvės per visą Laisvės alėją iki pat Įgulos bažnyčios.
Būtent čia, svarbios Lietuvos katalikų bažnyčios keturių dienų šventės metu, vyko Švč. Sakramento adoracija. Visą naktį šioje bažnyčioje degė šviesos ir galėjai pamatyti žmonių grupeles, užeinančias ir išenančiais. Reginys nuo kasdienybės pavargusiai akiai išties buvo neįprastas. Viename aikštės gale ant suolelio sėdėjo pagyvenusios iš Žemaitijos atkeliavusios moterelės, kramsnodamos savo naktipiečius, pulkelis vienuolių, jaunimėlis, dviračiais specialiai atvažiavęs Vigilijon.
Eucharistinio kongreso dieną Sporto halėje buvo gausu ne tik vienuolių ir kunigų, bet ir katechetų, jaunimo religinių organizacijų atstovų. Popiežiaus atstovas kardinolas Vinkas Puljičius pasveikino susirinkusius, tėvas Marko Ivan Rupnik SJ iš Italijos vedė konferenciją ir jo kalba čia esantiens padarė didžiulį įspūdį. Kongreso organizacinis mechanizmas veikė labai tiksliai: autobusai kongreso dalyvius vėliau puikiai išvežiojo į Arkikatedrą, Šv. Antano, Vytauto, Jėzuitų, Šv. Gertrūdos ir kitas bažnyčias, kuriose konferencija buvo tęsiama. Vakare visi kongreso dalyviai suplūdo į Prisikėlimo šventovę, o vėliau vakare šventė persikėlė į Sporto halę.
Ar kada matėte dainuojančius ir šokančius vienuolius, vienuoles, kunigus, jaunimą ir pagyvenusius žmones kartu? Net ir senutė Sporto halė to neregėjo, kai vakaronėje ratelius suko, žaidimus žaidė ir dainavo Lietuvos II Eucharistinio kongreso dalyviai. Savaitgalį šis ypatingas Lietuvos katalikų Bažnyčios įvykis pakeitė ir miesto veidą. Šeštadienį į Kauną suplaukė apie dešimt tūkstančių vaikų ir tiek pat jaunimo iš visos Lietuvos, o sekmadienį Santakoje meldėsi ir giedojo apie penkiasdešimt tūkstančių tikinčiųjų.
Santakoje, kur buvo aukojamos šv. Mišios, ėjusius būrius vaikų jau Valančiaus gatvėje pasitiko balandžių šlamesys - virš gatvės ištiestuose tinkluose plazdėjo tūkstančių vaikų rankomis pagaminti popieriniai balandžiai. O ir patys vaikai, pasklidę pievoje, atrodė lyg mėlyngalviai paukščiukai. Organizatoriai pasirūpino jiems išdalinti kepures nuo saulės. Ir Eucharistinis šventimas, specialiai adaptuotas vaikams, ir žaidimai, ir bendri pietūs su kareiviška koše, biblinės inscenizacijos, šokiai ir žaidimai bylojo apie kruopštų pasiruošimą šiai šventei. Visos
Šventė prasidėjo eisena Vilniaus gatve
kongreso dienos - akivaizdus pačios Bažnyčios atsinaujinimo rodymas, ženklai, kad gebama moderniai pažvelgti j tradiciją, kad šventės gali būti ir šiolaikiškos, ir skoningos.
Jaunimo diena vyko Prisikėlimo bažnyčioje, kur į susirinkusiuosius kreipėsi vienas jauniausių Katalikų bažnyčios kardinolų kroatas Vinkas Puljičius. Tądien su jaunimu bendravo ir daugiau žinomų Katalikų bažnyčios autoritetų, tarp kurių buvo ir savo pamokslais pagarsėjęs kunigas iš Prancūzijos - Danielis Ange.
Kai jaunimo procesija, užtvindžiusi Rotušės aikštę, Vilniaus gatvę ir Laisvės alėją, stabtelėjo prie Įgulos bažnyčios, į juos kreipėsi Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. O Sporto halėje jaunimui skirtoms mišioms vadovavo ir homiliją skaitė Vilniaus arkivyskupas Audrys Bačkis. Jaunimo diena baigėsi krikščioniškos muzikos koncertu ir vyskupo Rimanto Norvilos palinkėjimais.
Šv. Mišios Santakoje, kaip ir tikėjosi organizatoriai, tapo pačiu svarbiausiu keturias dienas trukusių iškilmių momentu. Gausi procesija suplukdė į Santaką minią žmonių, Eucahristijos šventimui vadovavo Šventojo Tėvo atstovas kardinolas V. Puljičius. Istorinės svarbos aktą pasirašė Popiežiaus legatas kardinolas Vinkus Puljičius, apaštalinis nuncijus Baltijos šalims, arkivyskupas Ervinas Jozefas Enderis, abu Lietuvos arkivyskupai metropolitai Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius, Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Eucharistinė duona - tai silpnųjų jėga, ligonių stiprybė, žaizdas gydantis balzamas, pasaulį paliekančiųjų paguoda. Tai tikinčiųjų, ypatingomis sąlygomis ir aplinkybėmis skelbiančių, Evangeliją ir liudijančių, kad Jėzus Kristus yra “kelias, tiesa ir gyvenimas”, tvirtybė. “Gyvenimo Duoną” valgome, idant taptų regima tai, dėl ko verta gyventi. Kun. Antanas Saulaitis SJ apie Eucharistiją kalbėjo, kaip apie krikščioniškojo gyvenimo versmę ir viršūnę, kaip apie didžiąją susitaikymo šventę. Eucharistija yra dovana visiems. Jos svarbiausi momentai - dalijimasis ir tarnavimas kitiems. Priimdami šv. Komuniją, priimame Dievo ištikimybę mums ir pasitikėjimą mumis, kad šia duona, gyvybe ir malone dalytumėmės su kitais. Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos žemės į dangų dar nekilo tokia šlovinimo giesmė, kuria buvo šis Eucharistinis kongresas.
(Pagal Bažnyčios žinias ir Kauno dieną)