Paruošė Laima Krivickienė
JUOZO URBŠIO VARDO TIŠKŪNŲ MOKYKLA
Kėdainių rajono Tiškūnų pagrindinei mokyklai Juozo Urbšio vardas buvo suteiktas 1997 m. gegužės 9 d. Tai šiame rajone, Šetenių kaime, J. Urbšio gimtinė. Tai žmogus, asmenybė, Kėdainių krašto garbės pilietis, diplomatas, ministras, politikas, rašytojas, vertėjas, tremtinys. Gerai žinoma jo politinė veikla, ne mažiau svarbi ir literatūrinė. Vasario 29 d. Juozui Urbšiui būtų suėję 104-eri. Tą diena grupė mokytojų ir moksleivių drauge su J. Urbšio giminėmis kėdainiečiais Algimantu Urbšiu ir Zita Vozgirdiene nuvyko į Šetenių kaimą, kur tėvoniją žymi koplystuplis, padėjo gėlių, buvo surengtas gimimo metinių paminėjimas. Tiškūnai -žemdirbių kraštas: kuklūs ūkininkai, irstanti žemės ūkio bendrovė ir mokykla, kurioje mokosi 144 moksleiviai. Mokykloje dirba rimti, reiklūs, kūrybiški, kvalifikuoti, mėgstantys naujoves, gerbiantys tradicijas, mokytojai. Mokosi pakankamai gabūs, iniciatyvūs moksleiviai. Mokyklos direktorė, pati mėgstanti ir kurianti poeziją, sako: “Stengiuosi inicijuoti tai, kas patikrinta mūsų širdyse ir veiksmuose, kas nauja, kas reikalinga moksleiviams, kas kir-bėte kirba mano principuose, kaip kredo: Žmogus ir darbas, kurie paverčia Lietuvą švente”. Pasak mokyklos direktorės A, Jociuvienės - J. Urbšio pagrindinės mokyklos gyvenimas, kaip J. Urbšio asmenybės istorinė atmintis, ne baltas popieriaus lapas, bet gausiai prirašytas metraštis, kurį vis papildo naujomis eilutėmis, pastraipomis, puslapiais gerų idėjų, darbų lydimi mokyklos bendruomenės nariai. “Jei žinai, kur eini ir kur nori nueiti - tau tiltas nuo kranto iki kranto, - nepaliekantis vietos abejonei, neleidžiantis pasiklysti, tiltas nuo čia iki ten. Jei tavęs nebaugina nežinia, jei svajonės stiprenės už baimes - tai tiltas be pabaigos, - neatimantis laisvės ir galimybės klysti, tiltas - polėkis, nuo čia - bet kur. (XXI amžius Nr. 21)
ČLM devintokai su klasės auklėtoja Rūta Jautokienė.
ZARASUOSE - MIKO ŠILEIKIO PAVEIKSLŲ GALERIJA
Zarasų krašto muziejuje kovo 14 dieną atidaryta įžymaus išeivijos dailininko Miko Šileikio gimtinei dovanotų paveikslų galerija. Gimęs Zarasų apskrityje, Degučių valsčiuje, Liminėlių viensėdyje, 1913 metais atvyko į JAV. Mokydamasis gimnazijoje, kartu lankė privačias meno mokyklas. 1923 metais baigęs Čikagos meno institutą, dalyvavo Indijanos valstijos rengiamose parodose, pokario laikotarpiu įsijungė į lietuvių bendruomenės veiklą. Dalyvaudamas amerikiečių meno draugijų veikloje, jis buvo ir vienas iš Lietuvių dailininkų sąjungos organizatorių, Čiurlionio galerijos įsteigėju, sudaręs ir savo vardo premijų fondą. Kolegos jį vadino akademiniu tapytoju, lyriniu impresionistu. Ypač aukštai buvo vertinamas kaip portretistas, nors yra sukūręs labai nuotaikingų peizažų su saulėtom kopom, miško tankme, parkais, gėlynais, žydinčiais sodais.
Gimtajam kraštui padovanota Miko -Šileikio kolekcija sudaro 300 darbų. Miko Šileikio galerija Zarasuose - pirmas atvejis Aukštaitijos regione, kai unikalus išeivijos dailės rinkinys perduodamas saugoti ir nuolatos eksponuoti krašto muziejuje.
(ELTA)
AR PAJUDĖS PAŽAISLIO LAIKRODŽIO RODYKLĖS
Nors Pažaislio Šv. Kazimiero seserų vienuolyno bažnyčios bokštus puošia net 6 auksu žvilgantys laikrodžių ciferblatai, jie atlieka tik dekoratyvinę funkciją. “Mes, kaip ir visi žmonės, laiką sužinome pasižiūrėjusios į savo rankinius laikrodžius”, - teigia šio vienuolyno vyriausioji sesuo Simona, sutikusi parodyti viename bažnyčios bokšte išlikusį iki šių dienų kalvių rankų darbo laikrodžio mechanizmą. Vienuolės teigimu, archyvuose tikslių istorinių duomenų apie šio laikrodžio pagaminimo datą nepavyko aptikti. Spėjama, kad jis sumontuotas dar XVII amžiaus pradžioje šios bažnyčios bei vienuolyno fundatoriaus LDK kanclerio Kritupo Zigmanto Paco iniciatyva. Kiek metų jis vienuoliams bei čia užklystantiems miestelėnams rodė laiką ir kada sustojo, šiandien pasakyti niekas negali.
Po sovietmečio “tremties” kazimierietėms vėl sugrįžus į šį vienuolyną, laikrodį suremontuoti buvo pasišovęs vienas meistras, bet užlipęs į bokštą ir pamatęs laikrodžio liekanas, tos minties atsisakė. Rotušės laikrodžio prižiūrėtojas Arūnas Poškevičius sako, kad “Tai tikrai labai unikalus laikrodis, tačiau laikas nepataisomai padarė savo darbą, tad manau, kad belieka jį užkonservuoti ir palikti kaip eksponatą ateinančiom kartom”. Jo nuomone, bažnyčios bokštuose esantys ciferblatai prašyte prašosi, kad kada nors pradėtų suktis jų rodyklės. Matyti veikiančius šiuos laikrodžius norėtų ir sesuo Simona, tačiau šiuo metu vienuolyne savo eilės laukia labai daug kitų neatidėliotinų darbų, tad apie naujo laikrodžio gamybą jos kol kas negalvoja.
Vidiniame bažnyčios kiemelyje ant rytinės sienos pusės jau seniai įrengtas Saulės laikrodis ir laukia restauratorių rankų, nes lietus ir saulės spinduliai gerokai pasendino jo veidą (Kauno diena Nr. 69)
PREMIJOS GERIAUSIOMS BIBLIOTEKININKĖMS
Kultūros ministerijoje buvo pagerbtos geriausios 1999 metų bibliotekininkės. Garbingą Metų bibliotekininko vardą ir 5000 Lt premiją pelnė Alytaus miesto viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulkavienė, nuosekliai įgyvendinusi bibliotekos viziją, atnaujinusi bibliotekos kultūrinį gyvenimą, atnaujinusi Alytaus miesto bibliotekas. Dvi paskatinamosios premijos po 1500 Lt įteiktos Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Aldonai Janusevičienei ir Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio filialo vedėjai Polinai Žemaitienei. Specialiąja UAB Mūsų knyga premija apdovanota Vilniaus miesto centrinės bibliotekos Naujos Vilnios bibliotekos vedėja Rita Venskūnienė, o rėmėjo Vidmanto Staniulio premija įteikta Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių centrinės bibliotekos informacijos skyriaus vedėjai Laimai Lapienienei. {ELTA)
Į TIKSLĄ ILGAI IR KANTRIAI
Lietuvos automobilių sporte pasiekta dar viena svari pergalė, - supermaratoną, kurio trasa Europoje ir Afrikoje sudaro 8000 km, įveikė vienas geriausių visų laikų Lietuvos lenktynininkas kaunietis Romualdas Beresevičius su šturmanu Arūnu Lekavičiumi, sėkmingai finišavę prie Egipto piramidžių. “Įveikti visą Afrikos žemyno trasą ir laimingai pasiekti finišą - daugelio pasaulio lenktynininkų svajonė. Šiemet kelyje sudaužė automobilius, sustojo arba patyrė avarijas ir nefinišavo trečdalis dalyvių iš 147 startavusių, kurių daugelis turėjo milijoninius biudžetus. Man šį kartą likimas buvo palankus. Esu labai laimingas, kad pavyko nuvežti mūsų trispalvę į šių beprotiškų, pačių sudėtingiausių lenktynių pasaulyje finišą, išgarsinti Lietuvos vardą. Aš dar ir dabar nesuvokiu, kaip man pavyko išsaugoti džipą, nekeičiant jo pagrindinių agregatų, samprotavo R. Beresevičius. Teko keisti tik prakirstus ratus. Pats įsitikinau, kad “Toyota” neturi sau lygių. Taip pat žavėjausi prancūzų, parengusių šį automobilį dykumų raliui, atsakomybe ir darbo kokybe”. Į šį tikslą R. Beresnevičius ėjo lėtai ir kantriai, patirdamas nemažai sunkumų, tačiau neabejodamas, kad jį lydės sėkmė. (Kauno diena Nr. 59)
GERA NAUJIENA - VEISIAMI PLAČIAŽNYPLIAI VĖŽIAI
Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras, be žuvų inkubavimo, didelį dėmesį skiria Europoje labiausiai vertinamų plačiažnyplių vėžių veisimui. Vienas kilogramas paruoštų vėžių Europos rinkose kainuoja apie 30 iki 90 JAV dolerių. Šių vėžių mėsa pasižymi labai maloniu specifiniu skoniu, todėl pelnytai laikoma delikatesu. Žnyplietėji ypač populiarūs Skandivavijos šalyse. Lietuva daug dešimtmečių garsėjo ežerų vėžiais, o prieškario metais buvo ketvirtoji Europos šalis pagal eksportuojamų vėžių skaičių. Dabar per ketverius metus Simno filialo inkubatoriuje išritinta daugiau kaip 100 tūkstančių plačiažnyplių jauniklių, kurių beveik pusė įvairiose augimo stadijose buvo išleisti į ežerus, o kiti panaudoti tolimesniam eksperimentui. Beje, baseinuose auginti jaunikliai buvo net du kartus didesni už augusius natūraliomis sąlygomis. Pasiekus potencialų Simno filialo pajėgumą, kasmet galima praturtinti vėžiais iki 500 ha jiems tinkamų ežerų. Tikėkimės, kad netrukus ateis šventė ir į žvejų mėgėjų namus, kai jie už simbolinį mokestį galės prisibubinti pilnas skiaures neišpasakyto skonio plačiažnyplių.
(Valstiečių laikraštisNr. 18)
VAIKŲ ŠVENTĖ BOTANIKOS SODE
Nuo vidudienio iki pavakarės VDU Botanikos sode šurmuliavo vaikai, kartu su tėveliais atėję į pirmą kartą šiame gamtos prieglobstyje surengtą vaikų šventę.
Renginys prasidėjo tvenkinio saloje LŽUU teatro Jovaras spektakliu vaikams. Iš šio rojaus kampelio vaikai buvo pakviesti į oranžeriją, kur atidžiai klausėsi Botanikos sodo darbuotojų pasakojimų apie žaliuojančią augmeniją. Kai žaliuojančioje pievelėje pabiro tautiniais drabužėliais pasidabinę mažieji “Kalvelio” šokėjai ir dainininkai, jie lyg magnetas sutraukė visus į būrį. Daugybė smalsuolių susirinko pažiūrėti Lietuvos gyvūnų globos draugijos kinologų mažiausių pasaulyje aviganių. Visi dalyvavę šventėje buvo labai patenkinti, kad galėjo puikią vasaros dieną praleisti gamtoje su visa šeima. (Kauno diena Nr. 130)
MIESTŲ ATSAKOMYBĖ APLINKAI
Daugiau kaip keturiasdešimties Lietuvos miestų savivaldybių aplinkosaugininkai, vicemerai, administratoriai bei ekologai iš Danijos, Švedijos, Latvijos, Estijos dalyvavo Kaune dvi dienas vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Aplinkos apsaugos dienai paminėti. “Dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje buvo suprasta, kad grėsmingai augančių ekologinių problemų spendimo negalima atidėti ateičiai ir kad didžiausią naštą bei atsakomybę dėl antropogeninio krūvio mūsų aplinkai pirmiausiai turi jausti miestai” — teigė viena konferencijos organizatorių, Kauno savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Marija Stankūnienė. Kauno miesto ekologinės būklės gerinimo kryptys, aprėpusios svarbiausias to miesto gamtosaugos problemas, buvo patvirtintos dar 1990-aisiais. Veiklai organizuoti ir koordinuoti tais pačiais metais buvo įkurtas ir Aplinkos apsaugos skyrius. Daugelis prieš dešimt metų numatytų planų vykdomi ir jau įgyvendinti, kai kurie darbai tęsiasi. Konferencijos dalyviai praktiškai susipažino su kai kuriomis Kaune įgyvendintomis aplinkos apsaugos programomis.
