Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAS PADAROMA VAIKO LABUI -PADAROMA TAUTOS GEROVEI

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Domas Mačiūnas

     Žinau, ką reiškia vienišo, beglobio vaiko dalia...

     Man buvo aštuoneri metai, o broliui - vienuolika, kai mirė mama. Tada tėtis buvo geras: guodė mus, vežiojo pas giminaičius ir draugus, pirko dviračius ir kitokius daiktus, stengėsi padėti mums užsimiršti bei negalvoti, tačiau ilgainiui jis pats palūžo. Tapo visiškai kitu žmogumi: ėmė gerti, vėlai grįžti namo, kabinėtis prie mūsų ir netgi mušti, kartais visai nepelnytai. Žinoma, galima jį teisinti ir mus peikti, nes mes jo nesupratome, o gal net nemokėjome suprasti, o jam savo ruožtu buvo taipogi labai sunku ir reikėjo paguodos bei nusiraminimo, kurių mes nesugebėjome suteikti. Nors kita vertus, sunku ką nors teigti - juk mes buvome ganėtinai maži: aš buvau baigęs primą klasę, o mano brolis - ketvirtą.

ČLM Vasario 16 eisena.

     Ilgainiui tėvas vis piktesnis ir grubesnis, j namus ėmė vestis visokius nemalonius draugus, su kuriais gerdavo. Kartą po eilinių išgertuvių jis rimtai užsipuolė brolį pradėjo jį mušti ir šaukti ant jo. Tą patį vakarą Stepas - mano brolis - kažkokiu būdu sugebėjo nepastebėtas paskambinti šeimos draugams ir papasakoti apie mūsų nelaimę. Jie nedelsdami atvyko ir mus pasiėmė. Mes pas juos pragyvenome tris dienas, per kurias tėtis mūsų net neieškojo. Ketvirtą dieną mus nuvežė atgal. Namuose tėtis užsipuolė mus ir mus atvežusį draugą. Mus dėl to, kad pabėgome, o jį dėl to, kad priglaudė. Tai buvo pirmas kartais, kai mes bėgome iš namų. Jų, deja, buvo daugiau...

     Gyvenant pas tėtį, būdavo ir linksmų akimirkų, tačiau jos buvo retos, oi, kokios retos. Pagrindinė laiko leidimo vieta tapo kiemas - kiemas, kuriame nebuvo nė padoraus žolyno. Jame mes susirasdavome įvairių draugų. Dalis jų jau buvo pagarsėję kaip įžūlūs ir nepaklusnūs chuliganai. Be abejo, jų įtaka buvo didžiulė. Gal dėl to mokslai tapo kančia. Akivaizdu, jog tai stipriai sumažino mūsų pažangumą, pažymius ir viską, ką žmonės įpratę laikyti doromis savybėmis. Tiesa, kartais nueidavome pas senelius ruošti pamokų, nors tėtis tai ir draudė. Aplankyti senelius buvo malonu, nes jie pavaišindavo įvairiais skaniais dalykais, kurių namuose negaudavome, tačiau ruošti pas juos pamokas nepatikdavo, bet turėdavome, nes mokytis versdavo mokytojai.

     Taip gyvenome pas tėtį, kol vieną kartą mes ryžomės vienam iš svarbiausių žingsnių gyvenime: jei dar kartą labai sumuš kurį nors iš mūsų - pabėgsime pas senelius. Neilgai trukus taip ir atsitiko.

     Kaip gerai, kad mes turėjome senelius!

     Kai patekome pas juos, mums iš karto buvo liepta mokytis, ir visai ne dėl to, jog abu seneliai buvo mokytojai, o todėl, jog jie buvo tokie išsilavinę, kad žinojo: mokslas, žinios ir išsilavinimas yra būtina, kad tobulėtų žmogus, o su juo ir visa tauta. Be viso šito, mūsų senelis mus ypač mokė tvarkos: susidėti rūbus vakare, valyti batus, šukuotis ir praustis. Močiutė akcentavo kultūringą elgesį prie stalo, mokė tikėjimo tiesų, giminės istorijos bei mandagumo. Labai gerai atsimenu, kada močiutė nutarė leisti mane prie Pirmosios Komunijos. Tą dieną po visų apeigų mane apėmė keistas ir sunkiai apibūdinamas jausmas: aš jaučiausi toks lengvas ir tyras, kad, atrodė, galėčiau pakilti nuo žemės.

     Kartais, žinoma, pasitaikydavo, kad mes būdavome nepaklusnūs, tada mus auklėjo dviem paprastais, tačiau labai veiksmingais būdais: vienas jų - draudimas tuo metu mėgstamo ir svarbaus dalyko arba užsiėmimo, antras - abejingumas mums, kuris kartais būdavo žymiai nemalonesnis nei pirmoji bausmė. Nepaisant visų pokyčių, mums čia buvo gera, tikrai geriau nei su tėčiu, nes čia mūsų nemušdavo, čia mumis rūpinosi, čia mus mylėjo.

     Deja, senelis netikėtai pasitraukė iš gyvenimo. Tai buvo baisus įvykis, kurį gerai prisimenu - ne taip, kaip mamos mirtį. Močiutei, kaip ir mums, buvo labai skaudu, tačiau jai buvo dar skaudžiau: kartu su juo ji pragyveno taip ilgai. Tačiau, skirtingai nuo tėčio, ji nepalūžo, močiutė tiesiog pasikeitė ir ėmė mumis rūpintis vis labiau. Ir auklėti mus ėmė griežčiau.

     Kaip dabar prisimenu, kai močiutė pasakė, jog viskas priklauso tik nuo tavęs, o norėti reikia galėti. Tai buvo žodžiai, įstrigę giliai atmintin.

     Seneliai, o ypač močiutė, buvo geri žmonės: jie mus išmokė visko, ką patys mokėjo, ir perteikė viską, ką galėjo, taigi už tai aš esu be galo dėkingas ir žinau, jog man perduotas žinias bei patirtį, man skirtą meilę ir dėmesį aš sugebėsiu perduoti kitiems. Senelio ir močiutės gerumo pamokas pratęsiu aš...

     Tačiau materialinė mūsų padėtis buvo nelengva - gyvenome tik iš močiutės pensijos. Laimė, kad vaikais, likusiais be tėvų, rūpinasi valstybė. Mano mirusi mama dirbo auklėtoja pagalbinėje mokykloje, kur priglaudžiami tėvų, dažnai alkoholikų, vaikai, palikti be priežiūros ir meilės. Jei ne seneliai, turbūt ir mes su broliu būtume ten patekę... Džiaugiuosi, kad mano daliai teko kitoks valstybės rūpestis.

     Dabar aš gaunu mamos netekimo pašalpą -165 Lt. Tai ženkli parama. Tiesa, su ja buvo rūpesčių: pirmaisiais metais, kada mes išėjome pas senelius, tėtis ją gaudavo, tačiau mums neduodavo, kad ir kaip mes gražiai prašydavome, jis atsakydavo, kad jei mes išėjome, tai ir pinigų mums nereikia, tačiau jei grįšime - bus ir pinigai. Bet ilgainiui po didelių svarstymų seneliai nutarė teismo būdu išsireikalauti tą pašalpą, nes gyventi buvo nelengva. Akivaizdu, jog bylinėjimasis - tai skaudus procesas, reikalaujantis daug sveikatos, tačiau šiuo atveju tai buvo neišvengiama. Taigi teismas, kiek pasvarstęs, priteisė tą pašalpą mums.

     Yra dar viena valstybės paramos rūšis: tai vasaros stovyklos, rengiamos kartu su savivaldybe ir Dvasinės Pagalbos Jaunimui Centru. Aš buvau dviejose tokiose stovyklose, ir ko jau ko, bet įspūdžių ir prisiminimų liko tikrai gausiai. Stovyklavome netoli jūros, pušyne. Mes gyvenome nedideliuose kambarėliuose po 4-5 vaikus. Stovyklose buvo gausu žaidimų ir rimtų užsiėmimų. Dažniausiai būdavo žaidžiami įvairūs komandiniai žaidimai, kurių metu ne tik reikėdavo parodyti vikrumą, greitį bei stiprumą, bet ir gudrumą, žinias bei nuovokumą. Rimti užsiėmimai būdavo naujų įgūdžių mokymasis arba senų tobulinimas, dažnai tekdavo išgirsti įvairių pasakojimų ir paskaitų. Iš pastarųjų man įstrigo paskaita apie karo baisumus. Bet svarbiausia tai, kad, būdamas tarp panašaus likimo vaikų, nesijauti vienišas ir blogesnis už kitus. Be to, stovykloje mes būdavome mokomi melstis prieš valgį, prieš miegą ir po miego. Tai, ką įdiegė močiutė, įgavo kitą prasmę: tikėjimas reikalingas visiems, tikintys yra geri ir rūpestingi. Tai mes matėme savo auklėtojų elgesy.

     Tiesa, aš dar gaunu nemokamą maitinimą mokykloje, kurio dėka galima sutaupyti dalį pinigų, kuriuos išleistume maistui ir vietoj to nusipirkti knygų, sąsiuvinių, rašymo priemonių, kurios gana brangiai kainuoja, nes aš mokausi gimnazijoje, ir jų man teikia ganėtinai nemažai.

     Iš nevalstybinės paramos yra organizacija Caritas, kuri švenčių ir kitokiomis progomis parūpindavo rūbų ir maisto. Dažniausiai duodavo miltų, aliejaus, makaronų ir žuvies konservų.

     Vienu metu mums be galo reikėjo batų. Mokėti 200 litų už porą, iš viso 400 litų, nes jų reikėjo ir broliui, ir man, nebuvo iš ko! Per ponios Gražinos Landsbergienės studentę, nusiuntėme pagalbos šauksmą Seimo Pirmininko žmonai ir ... buvome apauti. Net dabar prisimenu tą šilumą ir džiaugsmą. Visos paramos nėra labai didelės, tačiau žinoti, kad kažkas tavimi rūpinasi, kad kažkas tau nėra abejingas ir kad kažkam esi svarbus, yra labai malonu ir reikalinga. Nors man dabar jau šešiolika metų, jau vaikystėje aš suprantu: parama vaikui - tai jo, jau užaugusio, suvokimas: buvai ne vienas, ir dabar esi dalis visuomenės, suaugęs būsi atsakingas už vaikus. Ir jam parodytas gerumas nepradings, o eis iš kartos į kartą, didės ir juo bus padalijama vis daugiau vaikų. Tai bus tarsi sudygęs gėrio grūdas.

     Mūsų gimnazijoje yra vienas mokytojas, kuriam tikrai svarbus vaikų išsilavinimas. Jis yra Vaidas Pamparas - istorijos mokytojas. Turėdamas tris pamokas per savaitę, vieną jų paskiria, pasak jo paties žodžių, Socialiniam ugdymui. Tai įdomi pamoka, kurioje ugdoma mūsų atsakomybė, pilietiškumas ir patriotizmas.

     Pavyzdžiui, paskutinė pamoka buvo apie bedarbystę, jos atsiradimo priežastis bei būdas, kaip jos išvengti, dar buvo kalbėta apie mirties bausmę. Abi problemos buvo nagrinėjamos dviem būdais: vienas - tai asmeninė patirtis, antras - remiantis istorija. Aš esu tik paprastas mokinys, taigi ne mano jėgoms perteikti jo kalbos ypatumus: įtaigą, ugningus žodžius ir gestus, juo labiau sunku perteikti jo vedamos pamokos įspūdį raštu; norint jį pajusti bei suprasti, reikia pačiam dalyvauti pamokoje.

     Iš esmės jo pamokos ne tik įdomios ir patrauklios, bet ir labai naudingos bei pamokančios.

     Nors mokykloje viskas daroma vaikų labui, vis tiek pasitaiko žmonių (mokytojų), kurie tai dirba geriau nei kiti, ir darbo tai ne iš asmeninių paskatų, o suprasdami, jog vaikai - ateitis - tautos ateitis.

     Deja, gatvėse man tenka išvysti ir pagalbos reikalingų vaikų - benamių, elgetaujančių ir akiplėšiškai besielgiančių paauglių, kurie suaugę elgsis taip pat, jeigu jiems nebus padėta. Jų dabartinis gyvenimas ir elgesys nedaro garbės tautai ir turbūt nedarys ateityje. Todėl aš, kada tik galėsiu, būtinai visomis išgalėmis padėsiu tokiems vaikams, nes kai man buvo sunku, man padėjo, o be pagalbos ir aš turbūt būčiau buvęs toks pat ar bent panašus į juos. Norėčiau, kad kiekvienas vaikas, jei neturi gerų tėvų, turėtų gerus senelius ar kokius kitus giminaičius ar globėjus, kurie suprastų, kad kas padaroma vaiko labui - padaroma tautos gerovei.

     Mūsų tauta nėra didelė, tačiau aš esu jos narys ir tuo didžiuojuosi. Reta tauta turi tokią sudėtingą, įdomią ir permainingą praeitį. Man ji įdomi ir, manau, kad kiekvienas žmogus turėtų domėtis savo tautos istorija, nes ji leidžia pajusti savo vertę, suprasti savo vietą pasaulyje.

     Deja, dabar Lietuvos gyvenimas nelengvas. Bet kad lietuvių tauta toliau gyventų ir stiprėtų svarbu, kad visi suaugę jos nariai suprastų, jog kas padaroma vaiko labui - padaroma tautos gerovei.