Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Per grožį į Grožį

Ignas Naujokas

     Krikščionybė nėra vien tik tiesa, pilna rimties ir ne kartą rūstumo; ji nėra vien tik kieta pareiga, kuri reikalauja iš mūsų nuolatinio valios įtempimo; ji taip pat yra pilna grožio, kurs kalba į širdį ir ją sužavi. Dievas yra ne tik “kelias, tiesa ir gyvenimas”, Jis yra ir grožis. Štai kodėl žmogaus įgimtai krikščioniška siela ilgisi tiesos, gėrio ir grožio, štai kodėl grožis gali tapti kelias, vedąs žmogų prie Dievo.

     Grožis gali būti ne tik kelias į Dievą, grožio šaltinį ir autorių, bet jis gali ir sujungti žmogų su Dievu. Tad visai nenuostabu, kad daug sielų tiek pirmaisiais krikščionybės amžiais, tiek vėlesniais ir net dabartiniais laikais per grožį Dievą surado ir grožio šviesoje Jį pažino. Tos sielos suprato, kad Dievas, pažintas vien tik kaip tiesa, tai yra, pažintas tik protu, žmogaus per daug nepatrauks. Reikia, kad širdis susižavėtų, nes tik tada pamilsime tiesą, įtempsime valią jos skelbiamą gėrį pasiekti ir atsversime savyje žemą susižavėjimą nuodėme, kurs taip mūsų prigimtį hipnotizuoja ir pavergia. Todėl ta prasme reikia suprasti šv. Bernardo žodžius, kad “liepsnoti, kaisti yra daugiau negu pažinti”.

     Kad Dievą, kaip grožį, suvoktum, reikia pirmiausia visur po pasaulį išbarstytą grožį matyti ir pamilti. Reikia taip pat ir į pačią krikščionybę, į jos tiesą, į jos skelbiamą dorovę, į jos apeigas ir į visą jos gyvenimą iš grožio taško pažvelgti. Jei mes tokiu būdu grožio spindulius visur matysime, mes negalėsime nepakelti akių ir į tą pilno grožio Židinį, iš kurio kiekvienas grožis kyla ir kuris yra Amžinojo Grožio atspindys.

     Tik pažvelgus į žemės gėles ir dangaus žvaigždes, galima įsitikinti, jog pasaulyje tikrai yra grožio. Žvaigždėtas dangus, anot Solovjovo, yra didžiausias pasaulio grožis, tai yra tikras grožis, nes juo mes nesame medžiagiškai suinteresuoti, negalime jo praktiškam gyvenimui panaudoti, juo galime tik džiaugtis. “Die Sterne, die begehrt man nicht, man freut sich ihrer Pracht” (Goethe).

     Gėlės tai yra kitas charakteringas pasaulyje paskleisto grožio pasireiškimas. Ar kada nors paklausėme patys savęs, kuriam tikslui pasaulis pilnas spalvingų ir kvapių gėlių? Juk gėlės iš visų medžiaginių dalykų mažiausiai medžiaginiam tikslui yra skirtos, jos labiausiai atstovauja grožiui, grožį skelbia, jos skelbia, kad Dievas yra Grožis, kurs kiekvienoje gėlėje mums šypsosi.

     Nenuostabu, kad šv. Augustinas, gal labiau negu kuris kitas krikščionybės istorijoje, Dievą, kaip Grožį, suprato, visi tvariniai jį prie Dievo traukė ir buvo lyg laiptai, kuriais jis lipo prie Tvėrėjo. Pasaulio garsuose jis girdėjo Amžinos Muzikos harmoniją ir Nematomojo Solisto balsą. Todėl jo siela, grožio sužavėta, galėjo taip savo praeitimi skųstis: “Per vėlai Tave pamilau, Grožybe, visada sena ir visada nauja, per vėlai Tave pamilau”.

     Daug grožio yra ne tik medžiaginiame pasaulyje, labai daug grožio sukuria ir žmogaus dvasia, sukurta į Dievo panašumą. Prisiminkime gražias sielas, prisiminkime tą dvasinį grožį, kurs spindi iš fiziškai negražių veidų. Tokios sielos tai tikras aplinkos praturtinimas dvasiniu grožiu. Tai sielos - gėlės. “Panašiai kaip ir gėlės, sielos kvepia”, sako Sabatier. Iš tokių sielų į pasaulį spinduliuoja grožis. Tad visai nenuostabu, kad kiekvienas tikras menas žmogų religina, dorina, jam Dievą primena. Ir antra vertus, Dievo paveikslui temstant sielose, tos sielos pradeda kurti tokį “meną” ir tokį “grožį”, kurio mes negalime suprasti, kuris mums nesuteikia pasigėrėjimo. C. Ferrini sako, kad “Dievas kvėpuoja visuose nemirtinguose didžiųjų menininkų kūriniuose, todėl aš jaučiuosi nepaprastos Jo meilės pagautas Miuncheno, Drezdeno, Berlyno, Romos, Florencijos muziejuose”.

     To grožio yra pilnas ir antgamtinis, į žemę nukeltas krikščionybės pasaulis. Iš krikščionybės dorybių bei tiesų ir iš viso jos gyvenimo trykšta grožio spinduliai, kurie to grožio antgamtinį Kūrėją skelbia. Neveltui Kristus ją lygina su perlu, dėl kurio verta viską parduoti, kad tik galėtum jį įsigyti. Bet pažvelgti į krikščionybę kaip į perlą, tai reiškia pažvelgti į ją iš grožio pusės, nes perlą gali įvertinti tik tas, kas grožį brangina.

     Krikščioniškoji dogma nėra vien tik sausa ir šalta tiesa. Jeigu į ją labiau įsigilinsi ir įsijausi, pradėsi matyti jos grožį. Mes turime entuziastų krikščionybės atstovų, rašytojų, kurie į visą krikščionybę ir į kiekvieną jos tiesą yra pažvelgę iš grožio pusės. Jie matė krikščionybės tiesų atitikimą aukščiausiems mūsų sielos polėkiams. Jie matė tų tiesų tarpusavį nuostabų susiderinimą, kuris jiems davė progos kalbėti apie tų tiesų visumą, kaip nuostabų dvasinės architektūros kūrinį, savo bokštais rodantį kelią į aukštumas. Jie matė, kaip nuostabiai tos tiesos pagražina pasaulį, kai jos virsta gyvenimu, žmonių giminėje sukurdamos tikrus antžmogius.

     Tokių samprotavimų šviesoje tampa suprantamas jų susižavėjimas. Dievas tapo žmogumi. Kokia grožybė! Taip apie pagrindinę krikščionybės tiesą sušunka šv. Augustinas. Kas galės tokiam šūkiui nepritarti, jei prisimins, kad už Dievo Sūnaus įsikūnijimo slepiasi Jo meilė, kuri, norėdama būti arti mūsų ir savo didybe mūsų nenugąsdinti nei savo šviesa mums akių neaptemdyti, tą akinančią šviesą pridengė žmogaus pavidalu ir savo didybę įvilko į mažo kūdikio kūną!

     Net ir rusų rašytojas Dostojevskis savo romane Biesy štai ką sako ateizmo atstovui: “Jūs neigiate Dievą ir Kristų, bet nepagalvojate, kaip pasidarytų viskas purvina ir nuodėminga be Kristaus... Šalindami Kristų, jūs šalinate nepalyginamą grožio ir gėrio idealą iš pasaulio”. O poetas Balmont ir į atpirkimo paslaptį žvelgia iš grožio pusės. Jis mato begalinės pasiaukojamčios meilės heroizmą, jis mato šviesą, kuri iš kryžiaus spindi, kuri drauge su Kristaus krauju į pasaulį nutekėjo Dievo malonė ir, suvirindama sudžiūvusią, nevaisingą žmonių sielų dirvą, sukūrė šventumą. Todėl savo eilėraštyje jis tvirtina: “Yra pasaulyje vienas grožis -meilės, liūdesio, atsižadėjimo ir kentėjimo už mus, kurį laisvai užsidėjo sau ant pečių Kristus”.

Pažvelgę į krikščionybę, negalime nepamatyti to, kas gražiausia šioje žemėje - šventieji.

     Šventieji tai yra krikščionybe susižavėjusios sielos, kurios, pažinusios tiesos grožį, iš savo gyvenimo pašalino nuodėmės bjaurumą ir ją pripildė dorybių grožio. Šventųjų gyvenimas tai yra meno kūrinys, meno stebuklas, dorybių mozaika, spalvotų stiklų vitražas, kurį viena idėja suderina - tai Dievo meilė. Užtenka tik kurio nors vieno šventojo gyvenimą geriau pastudijuoti ir bus aišku, kiek jame galima rasti grožio, taip pat bus galima pajusti, kiek grožio yra krikščionybėje, kad ji trykšta tokiais grožio fontanais - šventaisiais. Bet krikščionybės centras yra Dievas.

     Atrodo, kad šių dienų pavargusiam protui tikriausias kelias į Dievą yra per širdį, kuri pajėgia grožį suprasti ir pajusti. Kad tikrai taip yra, tai įrodo faktai. Pavyzdžiu galime paimti Prancūzijos inteligentijos pasukimą iš ateizmo į katalikybę, kai devynioliktame šimtmetyje pasirodė garsus Šatobrijano veikalas Krikščionybės genijus. Tame veikale autorius kaip tik ir prakalbėjo į žmonių širdis, pažvelgdamas į krikščionybę iš grožio pusės. Tie faktai tai yra daugelio žymių Prancūzijos ir kitų kraštų asmenų atsivertimai į katalikybę, susidūrus su katalikiškuoju gyvenimu ir su religiniu grožiu. Gotiškosios viduramžių katedros, bažnytinio giedojimo gregorijaniški choralai, apeigų mistika, vienuolynų dvasinė atmosfera ir kitos įvairios progos bei aplinkybės padėjo tiems žmonėms pajusti religinį grožį, sukėlė juose Dievo ilgesį ir parodė kelią į Dievą.

     Kad gamtinio ir antgamtinio pasaulio grožio spinduliai kreipia dvasios akis į grožio Šaltinį, tai įrodo ir tų klausimų gilesnis psichologinis studijavimas. Kiekvienas kilnus grožėjimasis žmogų daro dvasingesnį, jį dorina ir religina. Pirmiausia kilnus grožėjimasis mus dvasina. Ką reiškia grožėtis, jei ne nuo apčiuopiamos medžiaginės tikrovės nutolti, visa, kas yra aplinkui, pamiršti ir vien tik dvasia pagyventi. O kas gali neigti, kad kiekvienas dvasinis išgyvenimas dvasingumą stiprina? O atsipalaidavimas nuo kasdieninio gyvenimo, pajuntant grožį, yra lyg paveikslas amžino gyvenimo po mirties, kai žmogus nuo visko atsipalaiduoja. Tad pagyventi kilniu grožiu reiškia pagyventi dvasingumu, pagyventi paankstintu amžinu gyvenimu, kurio jau nesunkins kūnas ir nedrums aistros.

     Kilnus grožėjimasis dvasina, nes atitinka aukščiausius dvasios polėkius ir kilnesniąją žmogaus prigimtį. Ne veltui juk žmogus grožio idealą savo sieloje nešioja, ne veltui jis nuo negražios tikrovės į gražesnį pasaulį, nors kartais tik iliuzijomis paremtą, svajonėse persikelia, ne veltui jis, į gražią aplinką patekęs, jaukiai pasijunta. Žmogus grožėdamasis dvasingesnis darosi, nes tai, kam jo prigimtis yra skirta, vis labiau pajunta. Žmogus yra sutvertas grožėtis Dievu, tad ir žemiškas grožis jau jį žavi. Laikinio pasaulio grožis žmogų ruošia amžinam Grožiui.

     Kilnus grožėjimasis žmogų dorina, nes atsistoję ypač dorovinio grožio akivaizdoje, pamatome savo trūkumus ir netobulumus, o tai jau yra pirmas žingsnis į moralinį pasitaisymą ir dvasinį grožį. Stebimas grožis grožio siekia. Grožis grožį gimdo. Kas, kilniai gėrėdamasis kokiu nors dalyku, pajunta jo grožį, tas anksčiau ar vėliau pradės ilgėtis moralinio grožio.

     Ne veltui juk kai kurie pedagogai liepia kaliniams patiems auginti gėles, nes jie yra aiškiai pastebėję, kad išorinis grožis nuteikia žmogų siekti ir moralinio grožio. Kilniai kuo nors grožėdamiesi, mes pajuntame tyrą džiaugsmą, ir niekas taip nepadeda atsispirti vulgaraus džiaugsmo pagundai, kaip to dvasinio džiaugsmo atsiminimas. Kartais užtenka žmogui susidurti su grožiu, kad kilnių užmigusių akordų garsai vėl prabiltų jo sieloje. “Jis pažvelgė į dangų ... ir kažkas, kas jau buvo seniai užmigęs, kažkas, kas buvo gera, staiga džiaugsmingai ir jaunai pabudo jo sieloje” (Tolstojus, Karas ir Taika). Todėl drąsiai galime tvirtinti, kad grožis yra šauksmas j moralinį atgimimą.

     Gėris ir grožis yra giminingi, todėl “niekada tai, kas nedora, negali būti tikrai gražu, ir kas tikrai gražu, negali būti nedora” (F. Barclay). Kaip grožis yra gėrio palydovas, taip ir dorovinis gėris lydi tikrą grožį. Ir todėl grožis yra reikalingas gėrio įvykdymui. Todėl kas visai yra nejautrus bet kokiam grožiui, tas kažin ar galės pastoviai mylėti ir dorovinį grožį. Štai kodėl grožio ugdymas, ypač jaunimo tarpe, jau iš dalies yra ir dorovinis ugdymas. Kas dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių yra neprieinamas religiniam ugdymui, tai, iki ateis tam tinkamas laikas, reikia eiti prie jo su dorinančia grožio įtaka.

     Pagaliau grožis religina žmogų. Tai pastebėjo jau senovėje Platonas, nes, anot jo, “kai tik žmogus čia išvysta žemišką grožį, jis prisimena tikrą grožį, ir jam auga sparnai, ir jis norėtų prie jo skristi”. Tasai “sparnų augimas” tai yra religinis nusiteikimas, kurs gimsta, susidūrus su tikru grožiu. Tad visai teisingai sakoma, kai tvirtinama, kad geras paveikslas yra religinis, jeigu jis meniškai vertingas, nors jo turinys ir nebūtų religinis.

     Kad religija ir menas yra giminingi, tai įrodo istorija, nes religijos pasireiškimai visada buvo apvilkti grožio formomis, o visokeriopas menas augo religijos prieglobstyje. Tas artimumas visada buvo taip ryškus, kad kai kurie tikėjimui tolimi žmonės sukūrė net “grožio religijos” sąvoką, o Goethe net tvirtino, kad “kas gėrisi menu, tas yra religingas”. Tie grožio suabsoliutinimo perdėjimai yra pagoniški, bet vis dėlto juose slepiasi religijos ir grožio giminingumo supratimas. Gyvenimo faktai įrodo, kad menas tikrai yra religijos prieškambaris. Jei kas nėra religingas, bet gėrisi grožiu, tas stovi tame prieškambaryje ir vieną dieną pabels ir į religijos duris.

     Kalbėdami apie tikro grožio pajutimą, kaip kelią į Dievą, mes nenorime tvirtinti, kad šitas kelias tinka visiems. Jis tinka tik toms sieloms, kurios yra jautrios grožiui. Kitiems grožis net gali būti pavojingas ir gali užstoti kelią į Dievą. Tai ypač tinka tada, kai žavimasi nepilnu grožiu, kai po gražia forma slepiasi negražus turinys. Ne kartą toks nepilnas grožis žmogaus sprendimų blaivumą sudrumsčia. Tada žmogus nustoja vertybių supratimo nuovokos. Tada įvyksta tai, ką Tolstojus apie vieną savo vaizduojamą asmenį rašė: “Jos grožio vynas metėsi jam į galvą” (Karas ir Taika). Toksai nepilnas grožis yra nepavojingas tik dvasiškai subrendusiems. Tie, kuriems trūksta dvasinio subrendimo, to nepilno grožio nesupranta, ir tas nepilnas grožis tik turinio negražumą jiems paryškina ir tą negražumą arba nedorumą labiau sugestionuoja.

     Tikras grožis yra tik tas, kurs yra Amžinojo Grožio atspindys, kurs yra tik permatomas šydas, slepiąs Nesutvertąjį Grožį. Tikras grožis yra tas, kurs žmogaus netolina nuo Dievo, bet tiesiai į Jį veda. Per žemišką, sutvertą grožį žmogus turi pamatyti ir suprasti kiekvieno grožio Šaltinį - Dievą.