Antanas Marčiulaitis
Netrūksta mūsų kalboje žodžių - sunkių kaip akmenys, aštrių kaip kirvio ašmenys, dilgėlėmis plakančių ir j susvetimėjimą nustumiančių. Tačiau nestokojama ir tokių žodžių, kurie tarsi gražios gėlės puošia kalbą, kurie, tinkamai pavartoti, suskamba kaip sidabriniai varpeliai, sušildo kaip saulės spindulys, pagydo sielos žaizdas kaip stebuklingas vaistas. Vienas tokių žodžių -atleisk. Šitą nuostabiai paveikų žodelį kasdieninėje maldoje ištariame su gailesčiu ir viltimi, atsiprašydami Dangiškąjį Tėvą už savo ir kitų kaltes, už jo Šventos Valios pažeidimus (“... ir atleisk mums mūsų kaltes”). Tuo pačiu žodžiu arba jo atmainomis atsiprašome ir kiekvieną žmogų, kurį kuo nors įskaudinome ar nuskriaudėme.
Apaštalų darbuose skaitydami epizodą apie pirmojo krikščionybės kankinio Šv. Stepono nužudymą, randame jo kreipimąsi į Dievą: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” (Apd 7,60). Šv. Steponas, tasai nuostabiai kilnus vyras, nesvyruodamas pasekė Jėzumi, kyboju-siu and kryžiaus ir nežmoniškose kančiose ištarusiu: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34). Vienas įspūdingiausių pasakojimų Evangelijoje pagal Luką apie sūnų palaidūną, kuris, atsiėmęs iš tėvo paveldėtą turtą dalį, besibastydamas ją lengvabūdiškai iššvaistė ir atsidūrė visiškame skurde. Grįžęs pas tėvą, nedrąsiai vildamasis jo atleidimo. “Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu Vertas vadintis tavo sūnumi...” (Lk 15,21). Tėvas, užuot atstūmęs ir pasmerkęs jį, nuoširdžiai pradžiugo: “Puotaukime, linksminkimės, nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (Lk 15,23-24). Šios Šv. Rašto ištraukos atspindi du skirtingus atsiprašymo aspektus. Šv. Steponas prašo Viešpatį atleidimo savo priešams, pasikėsinusiems į jo gyvybę. Tai absoliučiai altruistinis, pats tobuliausias atsiprašymas savo dangiškąjį Tėvą atleisti savo kankintojams ir žudikams. O sūnus palaidūnas nusižemina prieš tėvą ir prašo atleidimo už savo paties nedorą elgesį.
Dažnai būna sunku ištarti žodį “atleisk”, nes mūsų orumui, išdidumui ir ambicijoms jis atrodo pernelyg didelė našta. Vienas iš dažniausių psichologinių varžtų, kliudančių atsiprašyti, yra gėdos jausmas. Dievą lengviau atsiprašyti, nes Jo kūniškai nematome ir Jo artumas mūsų taip nevaržo, kaip žmogaus akys, veido išraiška ir kt. Gėdos jausmą įveikus, siela vėl grįžta į pirmykštę ramybę, į susitaikymo pilnatvę, ir atsisprašantysis pajunta vidinio laimėjimo džiaugsmą, nes, anot P. Kalderono, “didžiausia pergalė - tai pergalė prieš save patį”.
Vieniša motina buvo susišaukusi kaip paskutinė nevaleiva, moralinė iškrypėlė ir bukaprotė. Bet užvis blogiausia, kad ji buvo liguistai palinkusi į girtuoklystę. Alkoholikė motina ne tik kenkė savo sveikatai bei orumui, bet ir skriaudė savo kūdikį. Palikdavo vargšelį vienų vieną ir ūžaudavo lindynėse su prastos reputacijos draugužiais. Namo parsvyruodavo į antrą ar trečią parą. O vaikelis alkanas ir sušalęs plyšodavo iki užkimimo. Kaimynai neapsikentę kreipėsi į teismą, kad iš girtuoklės kuo greičiau atimtų motinystės teises, o nelaimingą kūdikėlį patalpintų į vaikų globos namus. Teismas taip ir nusprendė.
Svetimų žmonių rūpestingai globojamas, vaikas sparčiai augo fiziškai, tačiau atsiliko protiškai. Tai girtuoklės motinos “nuopelnas”. Tik didelės pedagogų pastangos ir paties vaiko atkaklus veržimasis į žinių pasaulį davė puikius rezultatus: metai po metų jis tobulėjo, išsimokslino ir pagaliau tapo filologijos mokslų daktaru.
Kartą jis buvo pakviestas į iškilmingą susirinkimą. Vedantysis kreipėsi į jį:
- Maloniai kviečiame į tribūną plačiai žinomą filologijos mokslų daktarą, profesorių Domą Keružį.
Ypatingu kalbos sklandumu, stiliaus grakštumu, minčių giliaprasmiškumu bei nuoseklumu profesorius sužavėjo klausytojus. Vos baigė kalbėti, dar nenutilus aplodismentams, prie jo netikėtai pritipeno senyva, neišvaizdžiai apsirengusi, suvytusiu veidu ir padūmavusiomis akimis moteris, apkabino jį ir sušuko:
- Domai, sūneli tu mano!..
Daugiau kalbėti ji nepajėgė; ašaros užliejo akis, gerklę užspaudė sprangaus graudulio gumulas.
Oratorius atsitraukė žingsnelį nuo mikrofono, dirstelėjo į senutę ir, visos publikos nuostabiai, atsišaukė:
- Tai tu, mama?
Sūnus po maždaug keturiasdešimties metų nesimatymo susitiko su savo motina!
Ji, kiek atitekusi nuo ašarų pliūpties, plėšte išplėšė iš lūpų:
- Atleisk man...
Sūnus apkabino motiną, pabučiavo į ne laiku susenusį skruostą ir jaudulingai sukuždėjo:
- Teatleidžia tau Dievas. Aš jau seniai atleidau.
Minia nuščiūva. Šimtai akių susmigo į motiną ir sūnų.
Ar nevertėtų atkreipti dėmesį į šį fenomeną tiems, kurie mano, kad laikas gali nugramzdinti į užmarštį net ir sunkiausius įžeidimus, užgydyti moralines žaizdas neatsiprašius. Bet juk visiems turėtų būti aišku, kad kūno žaizdos kur kas greičiau ir lengviau užgyja negu moralinės. Pastarosioms žaizdoms užgydyti vienintelis, pats patikimiausias ir veiksmingiausias vaistas -nuoširdžiai ir su tikru gailesčiu ištarti žodžiai “atsiprašau”, “atleisk”, “dovanok”. Argi ne nuostabu, kad motina po daugelio gėdingų antimoralinio klaidžiojimo metų pagaliau leido suspurdėti savo sąžinei ir tvirtai ryžosi susitikti su sūnumi, išdrįso save nugalėti ir minios akivaizdoje jo atsiprašyti!
Mes neretai atsiprašome dėl to, kad išvengtume nemalonių pasekmių. Mus verčia atsiprašyti ne tiek sąžinės graužatis, kiek suvokimas, kad įžeistasis ar materialiai nuskriaustasis gali atsilyginti tuo pačiu ar kaip nors kitaip pakenkti.
“Taip jau atsitiko, kad mano serganti motina valandai buvo palikta namie viena. Lyg tyčia tuo metu į butą įsibrovė du nepažįstami girti vyriškiai ir pareikalavo degtinės, o jei ne tai pinigų. Gavę neigiamą atsakymą, jiedu susirado aštrų kirvį ir ėmė gulinčiai kaišioti jį ašmenimis prie kaklo. Motina labai išsigando, ligos eiga paūmėjo, todėl teko skubiai išvežti į ligoninę. Rytojaus dieną nuvažiavo jos aplankyti. O ten, prie jos lovos, mano didžiausiai nuostabai, stovėjo ką tik atėję, tuodu vyriškiai. Netekęs savitvardos, juos stipriai išbariau, net pagrasinau teismu. Vyrai suklupo prie ligonės ir viešai bei nuoširdžiai atsiprašė. Kai mama jiems atleido, tada ištirpo ir mano keršto jausmas tiems išdaigininkams”.
Kartais būna nelengva atleisti įžeidimus, padarytą skaudžią moralinę ar materialinę skriaudą. Kaip ir atsiprašančiajam, tenka sukaupti nemažas dvasines pastangas, kad pajėgtum nugalėti savo užgautą ambiciją, sušvelninti psichinę įtampą. Atleidimo laipsnis priklauso nuo atsiprašančiojo ištarto žodžio intonacijos, kitų psichofizinių savybių. Veltui tikėtumeis atleidimo, jei atsiprašymo žodis ištariamas šaltai, atsainiai, kitaip tariant, be širdies, arba jei atsiprašyti esi verčiamas pašalinio asmens, o ne savo sąžinės. Jei mano mama atleido savo skriaudėjams, tai tik dėl to, kad jie neraginami suklupo prie jos lovos ir ne vaidybai, ne vien formalumui bučiavo jos rankas ir keliskart ištarė “atleisk, močiute, mes labai gailimės dėl to, kad jus išgąsdinome”. Jiedu tai darė su neslepiamu jauduliu. Vien teisinimasis, kad jiedu buvo pernelyg girti ir negalėjo tinkamai kontroliuoti savo poelgio, jokio įspūdžio nebūtų palikęs, ir į tokį naivų pasiteisinimą gal būtų atsakyta: nereikėjo tiek daug prisigerti, kad nesugebėtume savo veiksmų kontroliuoti. Žinoma, šiedu nerimti vyrukai greičiausiai būtų pasistengę visa tai pamiršti, jei ne ta baimė susilaukti bausmės. Linkusiems į nerimtus pokštus labai tiktų Antano Maceinos filosofinė mintis: budėti giliausia prasme reiškia saugotis paties savęs. Taigi bendraujant su žmonėmis, būtina kontroliuoti savo kalbą ir veiksmus, kad jie nesukomplikuotų normalių bendražmogiškų ryšių.
Sugebėjimas laiku ir tinkamai atsiprašyti yra vienas vertingiausių dvasingumo požymių. Išmokime būti savistabūs, kad nenusviestume kokio šiurkštaus žodžio į kito žmogaus širdį, nes, anot B. Vašingtono, negalima pažeminti žmogaus kartu nepažeminant ir savęs paties. O jei jau įvyko nesusipratimas, raskime savyje jėgų atsiprašyti, nedelsdami, neatidėliodami. Nereikėtų pamiršti, jog žodžio intonacija gali turėti daug ir įvairių atspalvių. Atsiprašymui reikia parinkti tokį atspalvį, kad tariant žodį, jaustųsi subtiliausi jo skambesio niuansai, galintys lengvai suvirpinti jautrias įžeistojo širdies stygas.