Kun. dr. Kęstutis Trimakas
Šie jaunuolių pasakojimai parodo, kaip jie susitvarko su juos ištinkančiomis nelaimėmis. Nelaimės yra tokie sunkumai su neigiamomis pasekmėmis, kurie yra ne jų kontrolėje. Religiškai sąmonėdami jie įsitikino, kad vis dėlto nelaimės yra Dievo kontrolėje. Šie pavyzdžiai išdėstyti vis gilesne progresuojančia tvarka.
Gyvenimas svarbiau už nelaimės žalą
Simas buvo tiesiog panikoje visiškai sudaužęs tėvuko automobilį. Ypač bijojo tėvų reakcijos ir bausmės. Pasislėpęs illi svarstė ir pasiekė tokią išvadą: reikia džiaugtis Dievo duotu gyvenimu ir priimti visus įvykius, nes jie visi Jo siunčiami. Tad ir tokia nelaimė neturi išmušti iš vėžių. Ir ji džiaugsmui Dievo dovanoto gyvenimo dalis: branginant gyvenimą, reikia rasti viltį ir prasmę net ir šioje nelaimėje. Ši nelaimė kaip tik jam parodė Dievo duoto gyvenimo brangumą, o per pačios nelaimės patirtą skausmą jis kaip tik rado viso to vertę ir prasmę. Toji prasmė ir išmintis daug svarbiau už materialinę žalą.
Išvada
Nelaimė Simui sudarė rimtą progą pažvelgti į gyvenimą ir į nelaimę dvasiniu požiūriu: vertinti dvasines vertybes (Dievo dovanotą gyvenimą, prasmę) labiau negu materialines (sudaužytą automobilį ir bausmę). Jis priėmė nelaimę plačiu žvilgsniu: kaip jo džiaugsmui Dievo dovanoto gyvenimo dalį, kaip Dievo “siųstą” ar “prileistą”. Tuo žvilgsniu jis suvokia nelaimės patirtį esant jam prasmingą.
Dvi pastabos: 1. Religiškai sąmonėdamas, Simas randa prasmę nelaimėje; taip tarsi V. Franklio logoterapinio metodo naudojimas su religiniu turiniu. 2. Simas nevengia atsakomybės: jis nesiteisina, jog jis visiškai nekaltas, bet padarytą žalą pasveria dvasiniu, religiniu požiūriu.
Dievas saugo ir globoja
Dėl laimingai pasibaigusių nelaimių Romas ir Liucijus yra įsitikinę, kad Dievas juos saugo ir globoja (jie nesako, kad jie yra Jo išrinktieji; Romas teigia, kad jis pastebi Dievo globą ir kitų žmonių gyvenime).
Romui tokie įvykiai - tai Dievo buvimo įrodymas. Jie jį įtikina, kad Dievas visuomet su juo ir visur veikia. Jis tvirtai įsitikinęs, kad viskas yra Jo kontrolėje: “visur yra Jo valia”.
Liucijus panašiai yra įsitikinęs “Dievo apvaizda ir angelų veikimu”. Be to, jis įžvelgia sintetinį ryšį tarp tų įvykių, kuriais išvengė mirties ar sunkaus sužeidimo. Anot jo, tai parodo, ne tik kad gyvenimas yra Dievo dovana, bet ir turi tikslą, būtent, kad tame gyvenime, kuriame jis apsaugojamas, jam skirtas koks nors uždavinys. Tad jo gyvenimo įvykiai yra Dievo kontrolėje su ypatingu tikslu.
Nelaimę patiriantieji Kūrėjo rankose
Nora, sugebanti įžvelgti tiek į kasdienį gyvenimą, tiek į išskirtinius įvykius, įsijautė ir į savo draugų nelaimę. Nors nelaimė ištiko draugus, bet įžvalga lietė ne tik juos, bet ir ją pačią: Kūrėjas veikia, kviečia, traukia ir gali kurti kiekvieną įvairiais įvykiais, tad ir šia draugus ištikusia nelaime.
Kiekvienas įvykis sukelia išgyvenimą, kuris uždeda vidinį antspaudą. Taipogi kiekviena nelaimė sukelia išgyvenimą, uždeda vidinį antspaudą, ištiktąjį pabudinusi ir išjudinusi, atneša galimybę pradėti kitaip - taip, kaip Dievas nori, kad galėtų mylėti ir grįžti į Tėvo namus.
Automobilį į nelaimę pakreipusiam Bernardui iškilęs klausimas “Kodėl ne aš užsimušiau?” davė galimybę “gyventi kitaip - arčiau Dievo”. Panašią galimybę suvokė ir Nora, nes ji suprato: “ne aš kuriu santykį su Dievu, bet Jis kuria tokį, kokio nori”.
Leisti Kūrėjui kurti, su Juo laisvai bendradarbiauti tame savęs kūrime - tai viena giliausiu paslapčių, viena nuostabiausių įžvalgų. Tai būtų nelaimės pats didžiausias tikslas asmenį pabudinti ir išjudinti tokiam bendradarbiavimui su Dievu - taip, kaip Nora savo įžvalgoje suvokė.
Santrauka
Nelaimė yra sukrečianti patirtis, ypač jei atneša skaudžius padarinius, kaip mirtį, sužeidimą ar didelę materialinę žalą. Religiniu sąmonėjimu jauni žmonės žvelgia už tų įvykių paviršiaus į jų paslaptį, atskeidžia jų prasmę (kaip, pavyzdžiui, įvykį esant Dievo “siųstą” (Simas), ar net suvokia įvykiais Dievą veikiant, apsaugojant (Romas), ar globojant su tikslu (Liucijus), ar net Dievą kuriant žmones, kartu juos kviečiant dalyvauti jų pačių kūrime (Nora). Tada, nors nelaimė yra skaudi, ji nustoja būti vien žeidžianti ir tampa prasminga bei brandinanti.